Ar didis blogis, kad teatras nuogas?

Monika Meilutytė 2015 11 13 Kultūros barai Nr. 10, 2015
Masaros komentaras iš salės. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Masaros komentaras iš salės. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Spalio 5 d. lrytas.tv puslapyje pasirodė videoreportažas apie naujausią Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Didis blogis“ (dramaturgas Marius Ivaškevičius,  režisierius Árpádas Schillingas). Šis žurnalistinis opusas galėjo pasirodyti juokingas, ypač tiems, kurie jau matė šį spektaklį ir kurių jis nesukrėtė, nešokiravo, netgi nepapiktino, o tik nuvylė. Reportažu akivaizdžiai bandoma „išlaužti“ skandalą. Dramatiškas jau pats pavadinimas „Ar išvengsime Rusijos notos dėl spektaklio „Didis blogis“?“ Jausmingas žurnalistės balsas, įtampą kelianti muzika, akcentuojamos tam tikros spektaklio detalės, įrodinėjant, esą scenos šokiruojančios, smurto koncentracija didelė, keiksmažodžiai liejasi laisvai (tai tiesa), rodomos nuogybės (to irgi nepaneigsi) ir pan. Teatro meno vadovas Audronis Liuga atskleidžia, kad pastatymas „visais atžvilgiais yra politiškai nekorektiškas“. Spektaklyje vaidinanti aktorė Jevgenija Gladij pasakoja, kad kai kurie žiūrovai įsižeidę palieka salę viduryje spektaklio. Žurnalistė Dalia Gudavičiūtė atkreipia dėmesį, kad tai ne koks nors gatvės vaidinimas, o už mokesčių mokėtojų pinigus (!) išlaikomo teatro produktas. Kultūros ministras Šarūnas Birutis prisipažįsta mėgstantis subtilesnį teatrą. Filosofas Leonidas Donskis aiškina, kad yra pasiilgęs meno kalbos, kuri „priverčia krūpčioti, kai scenoje kalbama labai ramiai ir nerodoma kraujo“. Teatro ir kino kritiko Vaido Jauniškio nuomone, kai kurios spektaklio scenos prasilenkia su bendražmogiška etika. Ir t. t. Ar „Didis blogis“ iš tikrųjų vertas skandalo? O gal toks reportažas tėra šiaudas, už kurio teatras bando nusitverti, gelbėdamas savo premjerą?

Lietuvos nacionalinis dramos teatras bandė „griebti jautį už ragų“, t. y. naująjį sezoną pradėjo nuo itin aktualios ir labai opios temos - karas. Ant panašios bangos galėtų iškilti nebent pabėgėlių (bet jie bėga juk irgi nuo karo) problema. Apskritai ši tema neišsemiama: kadangi pasaulyje kariaujama iš esmės nuolatos, medžiagos istorinėms knygoms, nuotykių romanams, kino filmams, kitoms meno ir mokslo sritims esama iki soties. Nenuostabu, kad pjesė „Didis blogis“ irgi remiasi realia patirtimi. Dramaturgas Marius Ivaškevičius gilinosi ne į Napoleono laikų karus, o į tai, kas vyksta Ukrainoje, - juk medžiaga tiesiog po ranka, norint su ja susipažinti, nereikia eiti net į biblioteką, užtenka nuklysti į delfi.lt ar kitos interneto žiniasklaidos puslapius. Pjesėje kai kurios situacijos primena konkrečius karinio konflikto momentus: Malaizijos lėktuvo katastrofa, Vakarų raginimas, kad Rusija atitrauktų savo karines pajėgas nuo sienos su Ukraina, ir kt. Tačiau apskritai „Didis blogis“ nepretenduoja tapti dokumentinio spektaklio apie karą Ukrainoje pamatu - vaizduojamos pramanytos situacijos, išgalvoti ir dialogai, ir veikėjai (nors aktoriai beveik per visą spektaklį vadina vienas kitą tikraisiais vardais). Pjesė, kurią dramaturgas pradėjo rašyti tik vengrų režisieriui atvykus į Lietuvą ir abiem sutarus dėl siužeto, veda Lietuvoje įprastu keliu, o ne beveik nepramintu taku dokumentinio teatro link.

Svarstymus apie karą spektaklyje pradeda iš pirmo žvilgsnio beveik idiliška šeimyninė rusakalbių vakarienė: mažučio žalio namelio (tokių kartais dar galima išvysti ir lietuviškame pajūryje) mažutėje terasoje srebia sriubą tėvas (Dainius Gavenonis), motina (Nelė Savičenko), sūnus (Gytis Ivanauskas) ir duktė (Beata Tiškevič-Hasanova). Motina pabara sūnų, kad prastai mokosi, tačiau greitai kalba nukrypsta į kompiuterinį žaidimą, kuriame jaunuolis tankais traiško priešus. Staiga kažkas sunkaus krinta iš viršaus ir įlūžta pro namelio stogą. Dingsta šviesa, šeimyna puola į paniką. Vėliau jai tenka sparčiai evakuotis, nes kažkas sunkaus visada užgriūva netikėtai ir, jei neatima gyvybės, tai „bent jau“ priverčia palikti namus. Kai užklumpa karas, sriubos ramiai nepasrėbsi. Tačiau, jei vienur, net visai netoliese, pavyzdžiui, Ukrainoje, griaudėja sprogimai, tai kitur, pavyzdžiui, Lietuvoje, žmonės gali aptarinėti tai kaip kompiuterinį žaidimą, ramiai sėdėdami prie stalo. Tokia „Didžio blogio“ pradžia verčia suklusti, įsižiūrėti ir susimąstyti.

Antroji spektaklyje pateikiama situacija suintriguoja dar labiau. Žiūrovai išvysta, kad tas kažkas sunkaus - tai lėktuvo kėdės ir suglebęs nuogas moters kūnas. Du vyrukai (Martynas Nedzinskas ir Valentinas Novopolskis), ieškoję ir suradę šį „dangaus kūną“, skuba kurti videoreportažą, filmuodami planšete. Pasak jų, amerikiečiai pavogė keleivinį lėktuvą su emigrantais malaiziečiais, užšaldė kūnus Antarktidoje, o dabar mėto juos, kad turėtų pretekstą įžengti į svetimą šalį, neva susirinkti tų kūnų. Tokia absurdiška įvykių aiškinimo versija pašiepiamas rusų propagandos išradingumas. O gal spektaklio kūrėjai taip iš tikrųjų kritikuoja amerikiečių visavaldystę? Arba tiesiog demonstruoja manipuliacinę propagandos techniką? Nė vienas iš galimų atsakymų nėra žiūrovams primetamas, epizodas nutrūksta ir toliau spektaklyje nėra aiškinamas, tik šiek tiek susiejamas su tolesne scena.

Trečiasis epizodas reprezentuoja vakarą, skirtą numušto Malaizijos lėktuvo keleiviams atminti. Tačiau nuo pat pirmųjų žodžių sukelia įtarimą. Vyriausybės atstovė, kurią preciziškai vaidina Rasa Samuolytė, panašioms ceremonijoms būdingą graudulingą įvadinę kalbą sako itin dalykiškai, be krislelio nuoširdumo. Po jos ant pakylos užlipa Olandė (Diana Anevičiūtė) - sutrikusi, prislėgta, sunkiai tramdydama ašaras ji pasakoja, kad neteko tėvų. (Čia reikėtų vis dėlto pasakyti, kad Anevičiūtė, kurdama Olandę, balansuoja ant plonytės linijos. Ji labai labai subtiliai, truputį truputį, bet vis dėlto ironizuoja savo veikėją, todėl jos graudulingumas neįtikina, pati aktorė neleidžia, kad įtikintų, ir būtent nuo šio momento ima vis labiau ryškėti tas netikrumo, dirbtinumo šydas, užuojautos stokojantis žvilgsnis.) Antra olandė (Vitalija Mockevičiūtė) drąsiai kritikuoja valdančiųjų abejingumą, ragina atkeršyti katastrofos kaltininkams - rusams ir jų vadui Tupinui (taip spektaklyje „pakrikštytas“ Rusijos prezidentas). Viena vertus, jai norisi pritarti, nes valdžios pasyvumas (ypač tokiose situacijose) dažnai piktina, antra vertus, jos užsidegimas atkeršyti, paniekinant ar net atimant gyvybę to Tupino dukrai, - yra visiškai nepriimtinas. Moteris nutempiama nuo scenos lyg būtų vejama šalin Vakarams kilusi bloga arba netinkama mintis. Netikrumo, dirbtinumo šydas, kuriuo apgaubiamas kalbų apie lėktuvo katastrofą ir jos aukas epizodas, atrodo neetiška pašaipa aukų ir jų artimųjų atžvilgiu. Tačiau būtent tai labiausiai provokuoja, nes vienareikšmiškai jį vertinti sunku. Akivaizdu, kad tokia interpretacija siekiama sukelti žiūrovams ne gailestį, bet pasipiktinimą, bent jau abejonę, ar nėra peržengiamos ribos. Neužjaučiantis žvilgsnis į tragediją priverčia kritiškai vertinti valdančiųjų santykį su nukentėjusiaisiais, atkreipti dėmesį į visuomenėje kylančias neapykantos bangas, jų šaltinius ir grėsmes. Atsispiriant nuo šio epizodo, buvo galima išplėtoti visą spektaklį. Tačiau pavaizdavus minėtas tris išgalvotas situacijas, spektaklis baigiasi, nes... prasideda teatras.

Veiksmą scenoje nutraukia Valentinas Masalskis: iš pradžių iškeikia spektaklį, tada užsipuola Gytį Ivanauską ir „pyderų giminę“, po to kritikuoja Lietuvą, vis bandančią įtikti Europai, todėl bėgančią nuo Rusijos įtakos ir prarandančią savo tapatybę... Galiausiai kreipiasi tiesiai į žiūrovus ir klausia, kas iš esančiųjų salėje nedvejodamas paliktų savo šeimą ir eitų į karą ginti Tėvynės. Pakyla viena ar dvi rankos. Teatro žiūrovai - tai žmonės, abejingi Lietuvos laisvei ir negintų jos su ginklu? Galbūt. Tačiau viena iš priežasčių, kodėl salėje nepakyla daugiau rankų, laikyčiau Masalskio ne visiškai įveiktą nuoširdaus kalbėjimo barjerą. Beveik per visą pasirodymą aktorius, bandydamas kalbėti atvirai, neatsikrato nežymaus, bet įkyraus šešėlio - noro (turbūt pasąmoningo) padaryti įspūdį publikai. Todėl scena, turėjusi ne tiek atskleisti aktorių tapatybes (vieni kitus jie vadina tikraisiais vardais), kiek pasiūlyti kitokį mąstymo apie karą būdą ir galbūt paskatinti atvirai diskusijai, virto duobe, į kurią įkrito spektaklis. Tačiau toje duobėje „Didžio blogio“ kūrėjai išsikasė kitą - dar gilesnę.

Beje, įveikti minėtą nuoširdaus kalbėjimo barjerą Masalskiui iš dalies trukdė ir didelė Lietuvos nacionalinio dramos teatro scena su erdvia sale. Apskritai Mariaus Nekrošiaus scenografiją apibūdinčiau kaip nepatogią. Kadangi erdvė didelė, o į kai kurias scenas norėtųsi ne tik įsiklausyti, bet ir įsižiūrėti, pasigendi stambaus plano ar kamerinės aplinkos, kuri padėtų aktoriams užmegzti asmeniškesnį ryšį su žiūrovais. Tačiau panašu, kad tokią aktoriams ir publikai nepatogią erdvę režisierius su scenografu pasirinko apgalvotai. Pavyzdžiui, kai vyrukai (Nedzinskas ir Novopolskis) kuria keistąjį videoreportažą, atrodytų, kur nors virš jų turėtų būti ekranas, kuriame matytume čia pat filmuojamus vaizdus. Bet ekrano nėra, nors tas „reportažas“ trunka ilgiau negu porą minučių. Vengrų režisierius stambaus plano atsisako, apskritai jam, atrodo, rūpi apnuoginti sceną. Dar prieš minėtą epizodą, aktoriams apsukant žaliąjį namelį, apšviečiama visa atidengta scenos giluma: matyti durys, vamzdžiai, antro aukšto turėklai ir kt. Tokiu gestu spektaklio kūrėjai tarsi sako: „Štai čia teatras, kai erdvės tikrovė uždengiama, atsiranda fikcija.“ O jei erdvė apnuoginama - kas tada?..

Pasak Schillingo, kuriant „Didį blogį“ „esminis klausimas buvo, ką mes galime padaryti su šia karo tema, kokia yra aktorių ir menininkų pozicija šiuo klausimu ir kaip galime išnaudoti teatrą, kad apie tai prabiltume, kokiomis priemonėmis pasinaudodami turime kalbėti. [...] taip pat dera klausti ir to, ar teatras apskritai yra pajėgus svarstyti šiuos klausimus“.1 Jei į šį klausimą reikėtų atsakyti, remiantis pačiu spektakliu, tektų pripažinti: „Didžio blogio“ kūrėjai parodo, kad teatras, susidūręs su karo tema, yra visiškai bejėgis. Ypač kai jie vėl stipriai pasuka spektaklio vairą ir, užuot nuoširdžiai kalbėjęsi su žiūrovais šia opia tema, bando sukurti „pragaro fantasmagoriją“.

Visa scenos erdvė paskęsta tamsoje, aktoriams apšviesti paliekamas tik vienas šoninis prožektorius. Čia tamsos karalystės vadas Masara (Masalskis) tardo ir žemina belaisvius (aktorių vardai ir pavardės išlieka „nuosavi“, būtent iš jų ir tyčiojamasi). Aktorei Jevgenijai Gladij čia tenka asistentės vaidmuo, ji aiškinasi santykius su Beata Tiškevič-Hasanova dėl įžeidžiančio komentaro facebooke. Masara dalijasi pasaulį su Matemočia (Nelė Savičenko) ir t. t. Tačiau vaidinimas tamsos karalystėje nesėkmingas. Ne tik todėl, kad dalies jo nematome dėl riboto apšvietimo (net jei režisieriaus sumanymas toks ir buvo, tai vis tiek erzina, nes tiesiog nepatogu žiūrėti spektaklį). Ne tik todėl, kad dalis dialogų pernelyg ištęsti, o kai kurie personažai ir epizodai atrodo išvis nereikalingi. Bet labiausiai dėl to, kad šiai „Didžio blogio“ daliai neparinktas tinkamas vaidybos raktas. Tokios scenos kaip Masaros ir Matemočios ginčas nesunkiai būtų galėjusios tapti Putino ir Angelos Merkel susitikimo imitacija - kanclerė reikalauja, kad Rusija atitrauktų savo karinę ginkluotę iš svetimų žemių, o prezidentas atkakliai tvirtina, kad jos ten apskritai nėra. Tačiau žaisti tokiais vardais ir personažais spektaklyje atsisakyta, veikėjams tarsi bandoma suteikti bendresnes prasmes, pavyzdžiui, Masaros ir Matemočios konfliktą interpretuoti kaip dviejų civilizacijų - Rytų ir Vakarų - galynėjimąsi. Kelios kitos fantasmagoriškos scenos irgi galėtų įgauti simbolinę reikšmę. Pavyzdžiui, gal blogis žmonėse pasireiškia panašiai kaip herpesas ant Saldžiosios (Samuolytė) lūpų, t. y. tada, kai nusilpsta imunitetas? O pasaulis ar nėra niokojamas karų taip negailestingai, kaip godžiai Raudona būtybė  (nuogas aktorės Jevgenijos Gladij kūnas išdažytas ryškiai raudonais dažais) doroja arbūzą, perskėlusi jį pusiau? Tačiau tokios iškalbingos detalės bendrame „pragaro vaidinimo“ chaose praranda svarbą, nėra nei akcentuojamos, nei plėtojamos. Iš esmės visi aktoriai bando fantasmagorišką turinį išreikšti beveik psichologinės vaidybos priemonėmis, kurios šiai spektaklio daliai visiškai netinka. Bet gal režisierius, iš pradžių apnuoginęs sceną, vėliau panoro apnuoginti ir vaidybą? Iš daug ir įvairiai eksperimentuojančio Schillingo turbūt galima tikėtis keistų sprendimų. Tad gal „Didis blogis“ skatina priimti kitokią, Lietuvoje neįprastą režisūrą, savitą teatro suvokimą? O gal tiesiog ragina toleruoti jovališkus (netvarkingus, neišbaigtus) spektaklius?

Minėtame lrytas.tv reportaže Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga neva nuogąstauja, kad dėl šio spektaklio teatras galbūt gaus Rusijos ambasados notą (tai, žinoma, iškart užtikrintų populiarumą). Tačiau siųsti notą dėl „Didžio blogio“ kur kas rimtesnį pagrindą turėtų Nyderlandų diplomatai. Žinoma, jie to nedarys, nes gerbia ir vertina žodžio, minties, taigi ir kūrybos, laisvę. Todėl panašu, kad įpūsti skandalo dėl naujausios teatro premjeros nepavyks. Nebent žiūrovai imtų piktintis, kad už jų mokesčius pastatytas toks silpnas spektaklis... 

1           Donatas Puslys. A. Schillingas: Džiaugčiausi, jeigu pavyktų įžiebti diskusijas, neišsitenkančias tarp keturių teatro sienų. Bernardinai.lt. 2015-09-30.

Recenzijos