Nežinantiems istorijos tinka viskas

2015 02 16 Menų faktūra
Scena iš spektaklio „Kas prieš karą pasiduokit“. Monikos Čeponytės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kas prieš karą pasiduokit“. Monikos Čeponytės nuotrauka

aA

Erikas Vasiljevas

Žmogaus prigimtis nesikeičia. Skaudžios XX a. pirmos pusės grimasos ir šiandienos kriminalinėse realijose dužę likimai dalinasi viena esmine žmogiškojo prado bendrybe - destrukcija. Šią temą, žvelgdamas per skirtingas laiko ir socialinių aplinkybių prizmes, vysto režisierius Gildas Aleksa ir teatro grupė „Teatronas" trupė agresyvioje komedijoje „Kas prieš karą pasiduokit".

Spektaklio pavadinimas tarsi prašosi jame ištaisyti skyrybos klaidą ir reikiamoje vietoje padėti kablelį, tačiau žiūrovui sąmoningai leidžiama pasinaudoti kalbinėmis asociacijomis, paliekant galimybę socialinio protesto forma oponuoti karo baisybėms arba pasiduoti joms dar neprasidėjus ir užimti abejingo žiūrovo poziciją. Būtent į tai bando apeliuoti spektaklio kūrėjai - žmogaus abejingumas atveda žmoniją į didžiausius kataklizmus ir asmenines tragedijas.

Sakoma, kad žmogus, kuris domisi savo valstybės istorija, linkęs dėl jos labiau aukotis, yra didesnis patriotas. Tai tiesa. Tačiau kolektyvinė sąmonė beveik visada iškelia didvyriškus, pergalingus savo valstybės ar tautos istorijos momentus, o gėdingus yra linkusi sąmoningai pamiršti. Be to, kas vienai tautai suvokiama kaip pergalė, kitai gali reikšti nacionalinį skausmą ir gėdą. Vieno individo laisvės ribos baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė. Vyraujant šiuolaikinei globaliai integracijai, demokratinėms vertybėms ir vakarietiškai tolerancijai į viešąją erdvę vis dar išlenda užslėptų istorinių nuoskaudų ir žaizdų išraiškos, kurias padrasko kokie nors radikalai. Visuomenės į tai paprastai reaguoja itin jautriai. Vienose, pvz., Vokietijoje, tylioji gėda virsta dar vienu graudžiu atsiprašymu už senelių ar tėvų padarytas skriaudas, kitose, pvz., Rusijoje, tai sukelia agresyvią gynybinę reakciją ir neigimą, nes ilgus dešimtmečius visuomenei buvo brukta visuotinės pergalės euforija ir „nugalėtojų niekas neteis" konstanta. Tačiau tai nė kiek nemažina būtinybės domėtis savo šalies istorija, kad ir kokia skaudi ji būtų. Atvirkščiai, tai būtinybę tik didina. XVIII a. Edmundas Burke'as rašė: „Nežinantys istorijos yra pasmerkti ją pakartoti". Ir net vėl stebint šiandieninę skirtingų civilizacijų sankirtą mūsų kaimynystėje, panašu, kad Burke'as buvo visiškai teisus.

Prie ko privedė abu minėti totalitariniai rėžimai - visi žinome, tačiau mažai kam kyla klausimas, kaip ištisos masės iš principo taikių piliečių patraukia šizofreniško vaduko minamu masinės, iš pradžių sąmoningos, o vėliau isteriškos agresijos keliu? Bendras priešas verčia visuomenę jaustis nesaugiai, priešas visuomenę vienija. Tačiau priešą reikia sukurti. Spektaklis „Kas prieš karą pasiduokit", remdamasis Jane Elliott „žydrų-rudų akių" eksperimentu (pirmą kartą atliktas 1968 m. JAV), parodo, kaip priešo kūrimui pasitelkiami tam tikros visuomenės grupės fiziniai požymiai (šiuo atveju - akių spalva), kurie apsprendžia, kuri grupė geresnė už kitą. Eksperimente dalyvavusiems vaikams užteko vos savaitės autoritetingos mokytojos nuoseklių ir įsakmių įtikinėjimų, ir jie „sužvėrėjo" kitos spalvos akių savininkų klasėje atžvilgiu. Nors Jane Elliott eksperimentas ir rėmėsi baltųjų-juodųjų atskirtimi to meto JAV, „Teatrono" grupė pritaiko šią žinutę nacistinei ideologijai pašiepti. Spręsti apie žmogų iš akių spalvos -  absurdiška, ar ne? Tačiau tai tik vienas iš daugelio socialinės propagandos priemonių. Vaikams pakako pritaikyti socialinės inžinerijos metodus vos kelias dienas. Suaugusiems prireikė bent dešimtmečio tų pačių metodų, ir buvo sukurtos dvi didžiulės neapykantos kupinos visuomenės.

Kare nėra nugalėtojų. Nepaisant to, kai kurios visuomenės vis dar švenčia „pergalingas" sukaktis, nepaisydamos be galo, tiesiog protu nesuvokiamai, aukštos tos „pergalės" kainos. O ir karo formos keičiasi, jos tampa asmeniškos. Kas yra nugalėtojas? „Teatrono" grupė retoriškai kelia šį klausimą pasitelkdama pavyzdžiu audringo vakarėlio organizatorių, kurio tėvų išpuoselėti namai suniokojami, bet jaunuolis nuoširdžiai idiotiškai džiaugiasi surengęs pavyzdinę „dūzgę". Galbūt jis - nugalėtojas tiems 400 nekviestų svečių, tačiau tikrai ne savo tėvams. Ir tikrai ne tiems, kurie mąsto bent šiek tiek socialiai atsakingai ir kritiškai. Agresorius paprastai nesugeba priimti kritikos. Ar tai būtų totalitarinė valstybė, ar Facebooke „pelningų" meilės nuotykių su turtingais vyrais ieškanti paauglė, ar tūlas Elektrėnų vyrukas, mėgstantis „pavėžėti" išvaizdžias merginas savo automobilio bagažinėje iki artimiausio miškelio... Jokiu būdu nenoriu įžeisti Facebook vartotojų ar Elektrėnų gyventojų. Tai spektaklyje naudoti stereotipai, tačiau tik per stereotipus gali lengvai atpažinti savo gimtąją visuomenę ir, patikėkite manim, jeigu net spektaklis apibūdinamas kaip komedija, jame matytos destruktyvios situacijos (tokių nei Dramos, nei kitam teatre nepamatysi...) vertė ne juoktis, o neramia širdimi ieškoti atsakymų į klausimą - kas priveda žmogų, ypač jauną, prie tokių išpuolių?

Viena spektaklio veikėjų, pedagogė, sufleruoja atsakymą - popkultūra. Šiuolaikinės dainos, serialai, kita populiariosios kultūros produkcija nesiūlo jokių moralinių vertybių, nebrėžia aiškių dorovinių gairių. Vietoje to propaguojama vartotojiškoji, hedonistinė kultūra, kur vienintelis malonumas yra vartojimas, o destrukcija - asmens saviraiškos būdas. Vartojame ne tik daiktus, vartojame ir žmones. Išprievartavęs merginą, tas pats Elektrėnų drąsuolis sudegino ją automobilio bagažinėje kaip panaudotą šiukšlių maišelį (nesvarbu, kad ta vargšė mergina realiai buvo sudeginta gyva netoli Dembavos, - nuo tokių tragedijų kol kas neapsaugotas nei Vilnius, nei Kaunas, nei tie patys Elektrėnai). Ne veltui spektaklyje kita pusplikė veikėja laisto save pomidorų padažu ir prisidengusi duonos riekelėmis krenta ant žemės verksmingai šaukdama „valgykit mane, aš sumuštinis!", o fone skamba sunkaus roko garsais palydimas „Harlem Shake" motyvas, pagal kurį, internetinės bangos pagauti, milijonai žmonių visame pasaulyje dar visai neseniai kratėsi, voliojosi ant žemės, griuvo nuo laiptų, nekreipdami dėmesio į keistą, sekso judesius imituojantį „pagrindinį veikėją". Kas gi kreips dėmesį į seną sumindytą „sumuštinį", besivoliojantį ant žemės, kai galime be vargo nusipirkti naują?

Nesu tikras, ar tai popkultūros kaltė, kad šiuolaikinė visuomenė gyvena tam tikrame vertybiniame vakuume. Viena iš kitų galimų idėjų yra ta, kad vakarų visuomenė tapo be galo sekuliari, o religija nebeturi tokių galios svertų paveikti bendrąją socialinės raidos kryptį, kokius turėjo anksčiau. Dalis musulmonų bendruomenių Europoje nepatenkintos ne tuo, kad kažkas joms trukdo išpažinti savo tikėjimą, bet kad pasigenda valstybės politikoje bendros moralinio auklėjimo krypties. Super-sekuliarioje ir tolerantiškoje valstybėje tinka viskas, anything-goes, o toks moralinis vakuumas vilioja visokio plauko fanatikus jį užpildyti radikaliomis idėjomis.

Šiandien priešas žmogui dažnai yra pats žmogus. Visi tapome individualistais, „savo gyvenimo kalviais", visi esame unikalūs ir nepakartojami ir dedamės, kad niekas mūsų iki galo nesupranta. Tačiau ar sugebame suprasti patys save? Nesunkiai pasiduodame naujos dietos, kompiuterinio žaidimo, populistinei politinei reklamai ar „tikrai žinau, pats bandžiau" draugo patarimui. Vieną dieną galime būti komunistai, kitą - pritarti darbo rinkos liberalizavimui, o trečią - mojuoti vaivorykštės spalvų vėliava ar kovoti už gyvūnų teises. Deklaruodamas savo asmenybę, beveik visada išreiški, kad esi kitoks nei kiti. Paradoksalu, kad tai deklaruoja praktiškai visi, bet vis dar dažnai susiduriame su agresija prieš tuos, kurie yra „kitokie". Ir šioje vietoje retrospektyvių pamąstymų dėka peršasi išvada, kad bipoliarinė mes/kiti, savas/svetimas, normalu/nenormalu samprata, poreikis jausti bendrumą su vienais, bet opoziciją kitiems, ko gero, visada buvo ir bus raktas aiškinant žmogaus polinkį į destrukciją.

Recenzijos