Nes niekada mums meilės nebus per daug?

Kristina Steiblytė 2014 04 21 www.kamane.lt, 2014-04-18
Scena iš spektaklio „Gentis“.  Donato Stankevičiaus nuotrauka
Scena iš spektaklio „Gentis“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

aA

2013 m. lapkritį Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Agniaus Jankevičiaus režisuoto spektaklio „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų" premjera. Pažiūrėjus šį spektaklį ilgai kankino keistas jausmas: jei tai socialinis teatras, tai jam pirmiausia trūksta aktualumo - tikra istorija iš Lenkijos čia atrodo pernelyg suestetinta. Bet pamačius naujausias šio režisieriaus premjeras Kaune, minčių apie socialiai angažuotą teatrą nekyla. Jei ir galima kalbėti apie kokios nors idėjos propagavimą, tai, regis, teks kalbėti apie meilę ar jos nebuvimą kaip visa ko priežastį.

Kovą VDU teatre prasirodė ketvirtoji šio teatro premjera - „Šokis „Delhi". Spektaklis, sukurtas pagal Ivano Vyrypajevo pjesę, pasakoja vis kitaip susiklostančią, bet kartu ir nuoseklią istoriją, kurioje veikia penki žmonės. Katia (Agnė Ramanauskaitė) laukia ligoninėje, ir jai pranešama, kad jos mama mirė. Jos mylimasis Andrėjus (Aleksandras Kleinas) jai praneša, jog myli savo žmoną ir liks su ja bei savo vaikais. Katios mama (Jūratė Onaitytė) miršta, Andrėjus prisipažįsta išsigandęs ir palieka savo žmoną dėl Katios. Katia pasakoja savo motinai apie Andrėjų, apie jų meilę. Tuo metu Andrėjaus žmona bando žudytis - vyras palieka Katią...Ir taip pusantros valandos, kol galiausiai, kai ligoninėja miršta Andrėjus, jo žmonai (Gabrielė Aničaitė) slaugė (Ieva Savickaitė / Indrė Vėlyvytė) papasakoja apie šokį „Delhi", kurį šoko nuostabi šokėja, mirusi prieš porą metų toje pačioje ligoninėje. Nors ligoninėje miršta vis naujas žmogus, vis kas nors kitas slaugei duoda kyšį už suteiktą informaciją apie artimųjų būklę, istorijas pasakoja vis kiti personažai, išgyvenantys skirtingas būsenas (svyruojančias nuo džiaugsmo iki begalinio skausmo, sumišusias su baime), tačiau istorija apie šokį „Delhi", apie meilę, atjautą ir susitaikymą su pasauliu pasakojama nuosekliai.

Spektaklyje ne tik pasakojama istorija, bet užsiimama ir šiokiu tokiu aktyvizmu. Slaugės lūpomis į mikrofoną išsakomi įvairūs raginimai ir norai, o žiūrovai skatinami sušukti kartu, kad, pavyzdžiui, mums reikia mokytojo (o ne knygų). Tos pačios slaugės lūpomis pasakojama ir apie savo mirtingumo suvokimą. Ši tema svarbi kalbant apie meilę, atjautą ir supratimą - mat tiek pats pasakojimo būdas (kalbant į mikrofoną, kreipiantis tiesiai į žiūrovus), tiek turinys, turėtų tapti tuo politinio, socialinio teatro elementu, neleidžiančiu patogiai nugrimzti salės tamsoje ir pačiam sau ką nors išgyventi, bet skatinančiu veikti. Tik veikti ką? Kaip B.Brechtas norėjo paskatinti darbininkus keisti savo gyvenimą, o Boalis kalbėjo apie galimybę ir būtinybę leisti žmonėms suprasti, jog taip, kaip dabar yra, nėra vienintelis ir teisingiausias būdas gyventi, taip „Šokis „Delhi" skatina mylėti ir atvira širdimi priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Su visu skausmu. Taip tarsi apsivalant nuo skausmo, noro maištauti ir griauti.

Scenoje pastatytoje baltoje sienoje su skyle tarsi langui (scenografė Laura Luišaitytė) užrašinėti kairuoliški šūkiai (kritikuojantys monarchiją, atstovaujamąją demokratiją, skatinantys nepasitikėti valdžia, nebalsuoti, didelėmis raidėmis užrašyta euromaidan) spektaklio metu visiškai neveikia. Tiksliau - veikia kaip opozicija scenoje vykstančiam maištui dėl asmeninės laimės. Pilietinė pozicija vs. meilė. Socialiniai klausimai vs. asmeninė laimė. Galiausiai, regis, spektaklyje laimingas nėra niekas. Gal dėl to, kad meilės ir atjautos buvo per mažai? O gal todėl, kad visiems terūpėjo jų asmeninė meilė, laimė, kūryba?

Galiausiai visi nelaimingi (ir negyvi) liko ir antrojoje A.Jankevičiaus premjeroje „Gentis", balandžio viduryje parodytoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Ingos Mikutavičiūtės vaidinama Rožė pasakoja savo istoriją, kalbėdama apie savo šeimos narius. Iš kur atsirado ji, našlaitė? Pasirodo, iš meilės trūkumo, iš nepasitikėjimo, iš įsiklausymo ir atjautos nebuvimo. Priešingai nei I.Simonaitytės romanas „Aukštųjų Šimonių likimas", kuriame pasakojamas vienos giminės likimas (nuo bajorų iki paskutinės našlaitės), spektaklis vaizduoja Rožę, vieną žmogų - mėgina parodyti, kaip ir kodėl jos likimas susiklostė būtent taip.

„Šokis „Delhi" primena socialiai angažuotus režisieriaus darbus („Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų" ar seną gerą „Polikliniką"), o štai „Gentis" artimesnė dramatiškai, teatrališkai A.Jankevičiaus kūrybos pusei („Miego brolis", „Akmuo", „Akmenų pelenai", „Prakeikta meilė"). Tik šiame spektaklyje greta labai dramatiškų personažų išgyvenimų, Rožės pasakojamų ir stebimų tragedijų, kažin kodėl įpinami tokie keisti sprendimai, kaip tamsoje unisonu sakomas pasakojimas apie sudegintus Šimonių turtus (tamsa, dūmai, garsinės manipuliacijos, dūmus ir žiūrovus apšviečiančios projekcijos - vaizdinga, bet labai apsunkina pastangas suvokti pasakojamą istoriją, todėl romano neskaičiusiems žiūrovams ne visai suprantama, kas nutinka su tuo Anskiu Šimoniu, aišku tik, kad būta ugnies). Arba įterpiama komiška scena, kurioje vokiečių kalbą imituojantis Rožės dėdė Vilius (Gintautas Bejeris) pasakoja savo kelionės į Vokietiją ir atgal namo istoriją. Šios scenos tarsi ir geros, tačiau griauna Rožės pasakojimo vientisumą, atsiranda tarsi iš niekur ir tarsi niekur pradingsta. Ir veikia visai kitaip, nei labai logiškas Sobrienės pavertimas šešėliu: Rožė nežino, kaip ta Sobrienė atrodė (juk nelanko jos kapo, nuotraukos ant antkapio nemato), tik žino, kad tai buvo ir jos likimą lėmusi nemaloni, žiauroka moteris.

Spektaklio vientisumą griovė ne tik savo reikalingumu abejonių kėlusios scenos, bet ir aktorių vaidyba. Dar 2010 m. statytoje „Prakeiktoje meilėje" vaidinusiai Ingai Maškarinai šiame spektaklyje prilygti galėjo nebent Jūratė Onaitytė (beje, panašius kenčiančių motinų vaidmenis sukūrusi abiejose A. Jankevičiaus premjerose) ir Gintaras Adomaitis, sukūręs santūraus, bailoko ir naivoko Rožės senelio paveikslą. Nors, regis, pati svarbiausia ir paveikiausia turėjo būti I. Mikutavičiūtės Rožė.

Vaidyba abiejuose spektakliuose nebuvo ypač įtikinama. Tačiau „Šokyje „Delhi" veikia aktorių artumas: net jei ir netiki (o sunkiausia patikėti buvo A. Kleino vaidinta tragedija), negali likti abejingas. Net jei neskanduoji drauge su slauge, vis tiek esi įtrauktas į veiksmą, nes sprendi, ar įsitraukti, klausai, ar prisideda kiti, gal net išgirsti už nugaros sklindantį režisieriaus balsą. O štai kalbant apie spektaklį didžiojoje Kauno nacionalinio scenoje, kur kas svarbesnis pasidaro vaidybos tikslumas, kur kas svarbiau patikėti aktoriais, nei būti su jais vienoje erdvėje (juk Didžiojoje salėje, priešingai nei visai mažoje VDU teatro patalpoje, tai neįmanoma). Šiame spektaklyje pagrindinis vaidmuo (kitaip nei „Šokyje „Delhi") yra ypač svarbus ir stipriai prisideda prie spektaklio (ne)sėkmės. Kai kiti aktoriai gali kurti savo personažus fragmentiškus, ženkliškus - tarsi veiktų ne kaip gyvi žmonės, o  spektaklio pradžioje parodytos nuotraukos (tokias senose kapinėse dar galima pamatyti ant antkapių), atrodytų, kad Rožės taip vaidinti negalima, nes ji yra vienintelis gyvas, tikras žmogus, ji vienintelė jaučia iš tikrųjų. Tačiau spektaklyje pagridinė veikėja atrodė net ne kaip nuotrauka, o kaip tose artimųjų fotografijose netyčia atsiradęs praeivis, kažkas, kas tiesiog stovėjo už nugaros. Tiesiog stebėtoja, o ne vienintelė gyva, jaučianti būtybė.

Spektaklyje istorija sudėliota taip, jog tampa akivaizdu: šeima pražuvo iš meilės vieni kitiems trūkumo. Brolis nemylėjo brolio, motina per mažai klausė širdies išleisdama dukterį į tarnybą, vyras visai ne iš meilės sugundė moterį, marti visai be meilės gyveno su vyro tėvais. Ir, regis, jei jie vieni kitiems meilės būtų rodę bent tiek pat, kiek jiems rodo vienintelė jų palikuonė galvodama apie juos, rožėmis nuklodama jų kapus (o scenografė L. Luišaitytė rožėmis nuklodama visą sceną), viskas būtų susiklostę kitaip.

Tiesa, žiūrint spektaklį buvo akivaizdu, kad ir rožėmis klotas likimas nėra pats maloniausias: raudonų rožių žiedais nusėta scena trukdė aktoriams judėti (atrodė, jog dėl tų rožių kai kurių aktorių žingsniai pailgėjo, kojos kilo aukščiau ir eisena atrodė nerangi); raudonais žiedlapiais pabarstyta Urtės (G. Aničaitė) ir Miko (A. Kleinas) meilė pasirodė esanti niekas (kaip klasikinis lovelasas, atsilapojęs marškinius raudonų žiedlapių lietuje prieš naivią merginą klūpantis Mikas - viena žaviausių spektaklio scenų: nors ir akivaizdu, kaip viskas baigsis, vis dėlto aktorių nuoširdumu suabejoti sunku). Raudonomis rožėmis nuklotas spektaklis priminė ne ką kita, kaip holivudines meilės istorijas (kurios, žinia, taip pat ne visos baigiasi laimingai).

„Genties" pabaigoje, kai scenoje neliko nė vieno aktoriaus, ant uždangos projektuojamos spektaklyje jau matytos veikėjų nuotraukos. Žiūrėdami, kaip išsirikiuoja ir vėl pranyksta visi veikėjai, žiūrovai gavo progą (gana retą šiuolaikiniam lietuvių teatre) susikaupti, pabūti su pasibaigusiu spektakliu ir su jo sukeltomis emocijomis (o veikti žiūrovų emocijas, regis,  norėta,  ir pasakojant tragišką šeimos likimą tai padaryti buvo nesudėtinga). Savotiška tylos minutė spektakliui, veikėjams, savo tyliai tamsoje išgyventam (arba ne) jausmui.

Žiūrint abu šiuos spektaklius - „Šokį Delhį" ir „Gentį" - A. Jankevičius ėmė rodytis tarsi koks šiuolaikinis Buda, iš scenos skelbiantis meilę ir susitaikymą su pasauliu. „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų" juk taip pat buvo spektaklis apie meilę. Apie tai, kad net nepalankiausiomis aplinkybėmis galima mylėti vienas kitą, o iš meilės trūkumo galima sugriauti kitų gyvenimus. Regis, su „Gelbėkime meilę" režisierius galutinai pasuko meilės ieškojimo keliais ir kuo toliau, tuo sentimentalesniais būdais apie ją kalba. Bet jei jau riteriškai kovoji už meilę, jei tai pagrindinis tikslas ir priežastis - kovai reikia rinktis ne bet kokius ginklus, ne bet kaip jais mojuoti. O ir bendražygiai turėtų padėti, užuot stabdę.

KAMANE.LT

Recenzijos