Keli pamąstymai apie OKT „Žuvėdrą“

Audronė Girdzijauskaitė 2014 04 02 satenai.lt, 2014 03 18
Nina (Gelminė Glemžaitė) Kostios vaidinime. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Nina (Gelminė Glemžaitė) Kostios vaidinime. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Žmonės stebisi: kodėl vėl „Žuvėdra“, kodėl vėl „Vyšnių sodas“, kodėl vėl „Trys seserys“? Mažiau stebisi, kai vėl „Hamletas“, vėl „Karalius Lyras“, vėl „Otelas“. O aš, mačiusi mažiausiai dešimt „Žuvėdrų“, visiškai nesistebiu, kad vėl – ir einu į naują spektaklį kaip į susitikimą su senais draugais, kuriuos jau, regis, neblogai pažįstu. Bet eina laikas, tie „draugai“ keičia gyvenamąsias vietas, aplinką, kinta jų gyvenimo būdas, kartais – net charakteriai… Keitiesi ir tu pats. Trūkinėja seni ryšiai. Jaunystėje labiausiai rūpėjo Ninos Zarečnajos likimas (meilės drama, įsitvirtinimo gyvenime klausimas), šiandien – Treplevo, Trigorino (talento, sąžinės klausimas) ir net Arkadinos (kas ir kokia ji? kaip susiformavo ir kuo minta jos egoizmas?). Čechovas iškelia tiek klausimų, kad pakaks teatrui tų galvosūkių dar šimtui metų. Jeigu nebus karo.

„Žuvėdra“ – tokia keista pjesė, tokia mįslinga, daugtaškiais nužymėta… Kiekvienas režisierius, scenografas ar aktorius vieną ar kitą jos koliziją, personažų charakterių ar santykių mazgelį mėgina atrišti savaip. Kitaip ir būti negali, nes Čechovas palieka tą laisvę, neužbrėžia aštrių kontūrų, tačiau svarbu, kad nesulūžtų pagrindinė ašis, ant kurios autoriaus statinys laikosi, kad pagrindiniai klausimai išliktų aktualūs.

Pamenu, prieš keletą metų į Vilnių atvyko puikus vengrų teatras „Krétakör“ ir dar nebaigtoje įrengti „Menų spaustuvėje“ suvaidino žinomo režisieriaus Árpádo Schillingo „Žuvėdrą“. Aikštelę, kurioje vaidino aktoriai, supo žiūrovų carré, atvira balta šviesa vienodai švietė virš scenos ir virš žiūrovų galvų, aktoriai buvo apsivilkę kasdieniais drabužiais, bet drabužis buvo artimas personažo charakteriui. Man atrodė, kad jie vaidina pačią dramos šerdį, pačią tiesą – paprastai, atvirai ir labai emocingai. Po spektaklio man buvo aišku, kad Treplevas – talentingas žmogus, tik jo, sukaustyto aplinkybių, talentas negalėjo išsiskleisti. Išgyvenimas dėl jo (ir visos kartos!) dramatiško likimo buvo toks pat sukrečiantis kaip anuomet, sovietmečiu, išgyvenus Eimunto Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ personažų likimus.

Teatro kūryboje yra daug įdomių dalykų ir galimybių – galimybė naujai sutvarkyti scenos erdvę, visai išeiti iš teatro į kokią aikštę, į seną amfiteatrą ar sugrįžti į kluoną. Bet įdomiausias ir svarbiausias dalykas buvo ir turbūt visuomet bus susijęs su žmogumi – su personažo interpretacija, naujo laiko, režisieriaus pasaulėžiūros ir pasaulėjautos sandūra su autoriaus laiku ir pasaulėjauta. Čechovas ir yra tas autorius, kuris suteikia neribotas galimybes ieškoti vis naujų personažo charakterio spalvų, akcentų, niuansų. Ir vis dėlto nėra čia absoliučios laisvės: jeigu pasirenki tvirtą autorių, negali nepaisyti jo strategijos – laužant, deformuojant dramoje pateiktą charakterį, keičiant jo judėjimo kryptį, primityvinant jo pavidalą, visuomet pralošiama. Tuo įsitikinau žiūrėdama naujausią Oskaro Koršunovo premjerą. (Beje, spektaklis pasiūlytas apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir bet kokia kritika, atrodytų, yra ne laiku, bet man rūpi išsakyti savo dvejones, savo pirmąjį įspūdį. Ir gaila, kad nemokame inteligentiškai bendrauti, kalbėtis, svarstyti. Bet spektaklis kuriamas publikai ir aš, kaip publikos narelis, turiu teisę į savo požiūrį. Ir nereikia dėl to pykti.)

Vieną kartą temačius spektaklį, ir gal ne patį sėkmingiausią, nelengva rašyti – daug detalių nespėji pastebėti. Tad pradėsiu nuo to, kad beveik visi šio spektaklio suburti aktoriai yra tikrai talentingi, kūrybingi, žiūrovų mylimi žmonės. Tuo esame įsitikinę ne vieną kartą. Bet „Žuvėdroje“ ryškių, prisodrintų vaidmenų, to tik aktoriaus suteikiamo malonumo išgyventi dėl personažo likimo tą antrosios premjeros vakarą pritrūko. Nosinė liko sausa. Tad kas čia atsitiko? Manau, kad dėl visko visada yra kaltas režisierius. Todėl aktorių pavardžių iš pagarbos jiems neminėsiu.

Pirmiausiai štai kas: atrodo, buvo numatyta vaidinti kamerinį vaidinimą nedideliam žiūrovų būriui, priartinant personažo išgyvenimus prie publikos maksimaliai (iš viso keturios kėdžių eilės Ašmenos gatvės saliukės gale). Bet žiūrovų įleista dvigubai daugiau, jie sugėrė garsą, orą, ir atsainiai, nusigręžus sakomas tekstas dingo kartu su visais prasmių niuansais. Esu įsitikinusi, kad kalbos raiška – tonas, ritmas, melodika – svarbu kuriant personažą, charakterį. O kūnų kalba nebuvo tiek išraiškinga, kad Čechovo tekstą kompensuotų.

Pilkas apšvietimas, pilki, su charakteriu dažniausiai nesusiję kostiumai. Toks beasmenis garderobas. Kai kuriuos personažus režisierius išskiria labai ryškiai, drastiškai, o kitus interpretuoja nepateisinamai blankiai. Atrodo, kad nesiekta jų suderinti, suburti į ansamblį, o Čechovas be ansamblio – sunkiai suvokiamas, nes jo veikaluose visi su visais susiję subtiliausiais ryšiais, vienas nuo kito priklauso, ieško būdų susikalbėti, nori būti suprasti. Nesuprantama man pasirodė daugelio personažų interpretacija. Kai vienus išryškini, kitus retušuoji, sugriūva proporcijos, nepateisinama tampa santykių logika. Štai Treplevas traktuojamas kaip visiškas ligonis, psichopatas, neurastenikas, lakstantis su revolveriu. Kodėl toks šiurpus, rėksmingas ir neskoningas bręstančio simbolisto, naujų formų ieškotojo Treplevo vaidinimas? Tai ką jau kalbėti apie jo kūrybą, kad jį reikia gydyti… O vienas subtilesnių personažų, daktaras Dornas, – pjesėje jau ramus, apėjęs savo gyvenimo ratą, – čia, atrodo, vis dar stengiasi kedenti plunksnas, patikti moterims… Nina, tokia gudrutė, lyg kokia „Trijų seserų“ Nataša jaunystėje, gan aktyviai šliejasi prie sostinės garbės ragavusių menininkų, limpa prie jų, atvirai vilioja Trigoriną ir savo pasiekia – pati išvyksta į didmiestį gyventi… Trigorinas – kažkoks išsekęs mistikas, hipochondrikas juodais akiniais, neišsiskiriantis nei kaip vyras, nei kaip rašytojas. Ir kuo gi jis turėtų būti patrauklus, kad juo nepasidalina Nina su Arkadina? O juk ir Dorno, ir Trigorino personažuose daug paties Čechovo, jo apmąstymų, pastabumo, saviironijos… Vieninteliai gal su tikru žmogaus veidu spektaklyje atrodo Konstantino dėdė Sorinas, Maša, gal dar mokytojas Medvedenka, bet ir jiems tame išdraskytame audinyje stigo jungčių su kitais personažais. Nesuprantu režisieriaus, kai jis daro pilką ir pavargusią, niekuo neišsiskiriančią Arkadiną. Aktorė vaidina, deda didžiausias pastangas, bet jai niekas nepadeda. O kur ta blėstančio, nykstančio XIX amžiaus teatro primadona, vis dar karštai kovojanti už pripažinimą ir vietą po saule?.. Nejučiom prieš akis vis iškyla subtilus, muzikalus, jautriai visų ir kiekvieno suvaidintas ir skaudus dar jauno Algirdo Latėno spektaklis…

Pjesė spektaklio kūne liko lyg apipešiotas gaidys, nes, bėgant nuo šablono, nuo to Čechovo-„sutemų dainiaus“ kanono, gilintasi ne į esmę, o ryškinta šalutiniai dalykai, aštrintos briaunos.

Rašyta ir kalbėta apie OKT „Žuvėdrą“ dar prieš premjerą. Daug kalbėta paties režisieriaus, kaip visuomet – protingai. Bet tai yra savotiška reklama, bandymas įrodyti, kad kalbėjimai lygu spektaklio koncepcijai. Žiūrovai iš anksto spraudžiami į rėmą. O jeigu tau spektaklis atrodo kitaip, tarkim, paviršutiniškas, tai tu tiesiog nieko nesupratai. Esi nepriaugęs. Man ta situacija primena Juozo Miltinio paradoksą: jis svarstė, kalbėjo, deklaravo savo tiesas ir daug kas tikėjo, kad jo kalbų turinys sutampa su jo kuriamo teatro turiniu. Bet kalbos skyrėsi nuo darbų.

ŠIAURĖS ATĖNAI

Recenzijos