„El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“ bus „va“

Monika Meilutytė 2014 02 25 Menų faktūra
Miša (Marius Repšys) bando įrodyti savo patriotizmą. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Miša (Marius Repšys) bando įrodyti savo patriotizmą. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Ar gali teatras šiandien pažadinti miegančius Lietuvos patriotus? Sovietmečiu kai kurie lietuvių scenos veikalai stipriai prisidėjo prie tautinės savimonės budinimo, bendro vienybės jausmo kūrimo. O dabar? Dabar (tiksliau, nuo vasario 21 d.) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre atsirado „Barikados" (režisierius Valteris Silis, dramaturgai Janis Balodis ir Goda Dapšytė, dailininkė Ieva Kaulinia). Nors šio spektaklio kūrėjai 9-ame dešimtmetyje dar tebuvo maži vaikai, nepaisant to, „Barikadų" žiūrovams, manau, yra šansų bent iš dalies patirti (arba prisiminti) tą ypatingą jausmą, kuris, kaip pasakojama, teatro publiką apimdavo, kai Lietuvos scenose Justino Marcinkevičiaus Mažvydas tardavo „Lie-tu-va".

Galbūt kitiems teatro menininkams gali pasirodyti neįmanoma (arba nepagrįsta), tačiau „Barikadose" aktoriai su žiūrovais kelioms akimirkoms atsistoja ir susikabina rankomis į naująjį „Baltijos kelią". Šis kelias, kaip ir pats spektaklis, šįkart nutiestas ne Lietuvos nepriklausomybės, o jos išsaugojimo ir „save gerbiančios tautos ugdymo" link. Tai spektaklis ne apie Sausio 13-osios įvykius, ne apie anuometinius Vytauto Landsbergio ir Kazimieros Prunskienės santykius, ne apie paslaptingą Alberto Šimėno dingimą, ne apie nenumarinamą Rusijos propagandą (nors visa tai „Barikadose" vaizduojama), o apie sveiką patriotiškumą, nepasyvų pilietiškumą ir tautinę toleranciją. Todėl nenustebčiau, o, priešingai, manau, būtų logiška, jei į „Barikadas" imtų plūsti ne tik suaugusieji, bet ir vyresnių klasių (N-14!) moksleiviai, paraginti kūrybiškai mąstančių Lietuvos istorijos ir pilietiškumo mokytojų.

Vis dėlto neteigčiau, jog šis naujausias Lietuvos nacionalinio dramos teatro veikalas pavyko, jei spektaklis apsiribotų tik siekiais priminti istorinius faktus ir sužadinti patriotinius jausmus. „Barikadų" autoriai Lietuvos istorinę medžiagą suvokė ne kaip didžiuliame muziejuje n spynomis užrakintą, nekvestionuojamą tiesą postuluojantį dokumentą, o greičiau kaip ne visada įskaitomais rašmenimis užrašytą, daugybę klausimų keliantį „Da Vinčio kodą". Spektaklyje istoriniai faktai atsiduria šelmiškos fantazijos ir smagios ironijos sūkuryje. O žaidimo taisyklės čia paprastos (bet mūsų teatre vis dar nedažnos) ir jau pažįstamos tiems, kurie Lietuvoje matė Valterio Silio „Legionierius" ar „Nacionalinį plėtros planą": paskirus vaidybinius epizodus aktoriai jungia su atviru bendravimu su publika (savo, o ne personažų vardu), grįstu ne vienakrypčiu kreipimusi į ją, o būtent abipusiu bendravimu, t.y. ne bijant, jog ji atsakys, o priešingai, - raginant ir laukiant jos atsakymų. Tokia spektaklio forma, kaip ir Mažosios salės nedidelė erdvė, aktoriams sutrumpina kelią intymios, nuoširdžios, draugiškos atmosferos link.

Magiškasis septynetas - Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Marius Repšys, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė, Toma Vaškevičiūtė ir Vainius Sodeika (vieną iš jų keičia Martynas Nedzinskas) - išradingai, su energija ir entuziazmu savo personažų figūras spalvina atpažįstamomis, bet kartu ir netikėtomis spalvomis. Jei neklystu, kiekvienas iš šių aktorių per kiek daugiau nei tris valandas „persirengia" maždaug po dešimt kartų. Peršokdami iš vienos vaidybinės situacijos į kitą, jie nesistengia tiksliai nutapyti kiekvienos smulkmenos su visais jos spalviniais tonais ir pustoniais. Aplinkybes, kaip ir personažus, aktoriai nužymi tik brūkštelėdami pagrindinius kontūrus viena kita (dažnai ironiška) spalva. To užtenka, kad bevardžiai ir garsūs vardai spektaklyje įgytų gyvybės. Pedantiškos, niuansuotos vaidybos „Barikadų" režisierius nereikalavo turbūt ir dėl to, kad žodžiais perteikiama informacija ir skirtingos personažų mintys čia svarbesnės nei pilnakraujai veikėjų charakteriai.

Už „Barikadų" dramaturgiją buvo atsakingi Janis Balodis ir Goda Dapšytė, tačiau, kaip patys prieš premjerą prisipažino , medžiagą rinko visi. Greičiausiai galimybė prisidėti ir prie spektaklio dramaturgijos buvo viena iš priežasčių, lėmusių scenoje matomą ir jaučiamą aktorių bendrą kvėpavimą, susikalbėjimą, vienas kito supratimą, kitaip tariant, tikrai neblogą komandinį žaidimą. Be to, „Barikados" buvo kuriamos aktoriams improvizuojant pagal istorinius fragmentus, todėl laisvas, žaidybiškas požiūris į tekstą išlieka ir jau suformavus spektaklio stuburą.

Įtariu, vienas iš didžiausių galvosūkių „Barikadų" dramaturgams ir režisieriui buvo nuspręsti, kokius istorinius faktus įtraukti, o kokių - atsisakyti. Pasirinkta mozaika tikrai apgalvota, nes susimąsčius, kodėl viena ar kita scena atsirado spektaklyje, nesunku surasti atsakymą. Pirmoje dalyje „Barikadų" komanda fantazuoja, koks galėjo būti Nobelio taikos premijos komisijos posėdis, kurio metu laureatu buvo išrinktas Michailas Gorbačiovas, kaip likus porai dienų iki sausio 13-osios Vytautas Landsbergis sprendė naujo Ministro pirmininko problemą ir ką išrinktasis Vyriausybės vadovas veikė, kai Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos bandė užimti Vilniaus televizijos bokštą ir kitus svarbius pastatus. Kitaip tariant, šiose scenose veiksmas vyksta „aukštumose" (valdžioje) arba/ir „tolumose" (Norvegijoje), todėl čia sąlyginai ramu, svarstoma „globaliau", o svarbiausi sausio 13-osios įvykiai, jei jau prasidėję, tai kažkur kitur. Taigi pirmasis „Barikadų" skyrius atverčia svarbią kortą, skelbiančią, kad pasauliniu mastu žmonių žūtys (juo labiau mažos šalies problemos) ne visada traktuojamos kaip reikšmingos ir kad net 1991-aisiais politikai spręsdami  paisydavo asmeninių interesų ir ne visada atlikdavo savo pareigas. Kadangi minėtų epizodų konfliktai nėra aštrinami, šiek tiek prailgsta istoriniai pranešimai, užsižaidžiama vaizduojant kliedesius ir pan.

Antroji spektaklio dalis žymiai stipresnė, paveikesnė ir pranašesnė už pirmąją, nes čia visų pirma nusileidžiama „ant žemės", tiksliau, į sausio 13-osios pragarą prie televizijos bokšto. Asmeninius eilinių žmonių prisiminimus aktoriai pasakoja nepraleisdami kai kurių smulkmenų, taip siūlydami pažvelgti į praeitį iš labai arti. Beje, tikrai pasiteisino „Barikadų" režisieriaus sprendimas „nutolusius" pirmos dalies įvykius publikai pasiūlyti draminės vaidybos ir dialogų forma, o „priartintas" antrosios dalies akimirkas labiau pasakoti nei vaidinti. Liūdniausios scenos metu, kai žiūrovai išgirsta daktarų prisiminimus apie sužeistųjų žaizdas ir Loretos Asanavičiūtės mirtį, aktoriai tiesiog sėdi ant kėdžių priešais publiką ir po vieną ramiai kalba - kaulų lūžių, kraujavimų, nudegimų ir kitas „scenas" kuo puikiausiai „suvaidina" kiekvieno žiūrovo vaizduotė.

Prieš keletą metų kultūrologė Rita Repšienė atkreipė dėmesį į ypatingą lietuvių polinkį heroizuoti, garbinti dėl laisvės ar Tėvynės mirtį pasirinkusių žmonių aukas. Kritikuodama tokį neigiamą „užsiprogramavimą" (galbūt net iš dalies lemiantį Lietuvos pirmavimą pagal savižudybių skaičių), kultūrologė rašė: „eskaluojant mirties pasirinkimo, kaip herojiško, sektino, vienintelio, reikšmingo poelgio, temą, kuriamas lemtingas koridorius, kurio pabaigoje durys neatsidaro - aklavietė".[1] Laimei, Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastatymas netapo sausio 13-ąją žuvusiųjų tragedijos apoteoze. „Barikados" neieško kelių į aklavietes, priešingai, siūlo išeiti iš jų, apsidairyti ir pamatyti, kas darosi aplink, susidurti su problemomis ir pabandyti jas išspręsti. Todėl, jei Leonidas Donskis spektaklio komandos šiandien paklaustų, kas yra patriotizmas, - gebėjimas pasakyti „ne" klystantiems ir bandymas keisti situacijas ar saviškių, nepriklausomai nuo to, kaip jie elgiasi, besąlygiškas gynimas[2], - jaunieji kūrėjai, manau, rinktųsi pirmąjį variantą.

Tiesa, pastaruoju mano teiginiu gali priversti suabejoti kai kurios anti-sovietinės „Barikadų" scenos. Rusų žurnalisto „tyrimas", pagrįstas principu „norimą informaciją galiu nusipirkti", kruvinus Rusijos istorijos puslapius atskleidžianti laidelė „Tiesa ar melas", kaip ir paminklo pergalei perkūrimas į orgiją spektaklyje prifarširuotas tokiu ironijos ir sarkazmo kiekiu, kad gresia virsti neskaniu. Vis dėlto šios dvi scenos puikiai replikuoja sovietmečio ir dabartinės Rusijos „pomėgiui" iškreipti tiesą ir kurti norimą propagandą. Tačiau bijau, kad Napoleono kompleksų turintys Lietuvos patriotai, itin besididžiuojantys Lietuvos valstybe, LDK istorija, lietuvių tauta ir niekinantys bet kurias kitas nacijas (na, gal išskyrus latvius), šiuos anti-sovietinius išraiškingus pasityčiojimus gali per daug sureikšminti, juo labiau, kad tie epizodai tikrai efektingi ir paliekantys stiprų įspūdį.

Nuo kaltinimų nepakantumu rusams „Barikadų" kūrėjus gelbėja nuoširdus Mariaus Repšio monologas apie berniuką Mišą, kuris nuo mažumės buvo Lietuvos patriotas, nors jo mama - rusė, bei šio pasakojimo išprovokuota kita scena, kurioje su itin sveika saviironija interpretuojamas lietuvių begalinis noras kitataučius „sulietuvinti" (tarsi prancūzas ar vokietis, rusas ar lenkas, gimę ir užaugę Lietuvoje, dirbantys ir mylintys šią šalį, nemokėdami lietuvių liaudies dainų ir nenešiojantys gintarinių karolių negalėtų būti Lietuvos patriotais). Tautinio nepakantumo aspektas „Barikadose" (mano patriotiniu įsitikinimu) turėtų kristi ant pastarųjų, tolerantiškumą skatinančių scenų, tačiau po sovietinio mentaliteto šėlsmo jos atrodo kiek per kuklios ir nedrąsios, todėl spektaklio autoriams gali būti pavojingos šiek tiek slystelėti.

Vis dėlto vertinant naujausio Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastatymo visumą, akivaizdu, kad pilietiškumas jame siejamas su pozityvia, kuriančia ir nemiegančia energija. „Barikadas" galima lengvai sieti su nuosaikiuoju patriotizmu, kuriam Stephenas Nathansonas, Šiaurės rytų universiteto Bostone filosofijos profesorius, priskyrė „prisirišimą prie savo šalies (bet ne galvojimą, jog ji pranašesnė), troškimą, kad šalis klestėtų (o ne dominuotų kitų atžvilgiu), ypatingą susirūpinimą savo šalimi (bet susirūpinimą ne tik ja vienintele)".[3] Spektaklis visų pirma primena, kad nepriklausomoje Lietuvoje esame laisvi turėti skirtingas nuomones ir nebijoti jų išsakyti, o, antra, publika yra skatinama ne tylėti, o diskutuoti įvairiomis temomis ir veikti sprendžiant konkrečias problemas (kelios iš jų jau pasiūlytos). Tad gali būti, kad „Barikados" netaps pastatymu, po kurio žiūrovai tik pasakys „Mm, gražios idėjos". Šis spektaklis, mano galva, verčia kiekvieną žiūrovą savęs paklausti: gal kažkokiu būdu galėčiau būti aktyvesnis pilietis? Ir tai svarbiausia.


[1] Rita Repšienė, Atminties tapatumai: istoriškumo dilemos ir pasirinkimų retorika, Istorinės vietos, atmintys, tapatumai, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010, p. 66.

[2] Leonidas Donskis, Pasirinkimas tarp tėvynės ir sąžinės, balsas.lt, 2007 1210. Prieiga per internetą:

[3] Stephen Nathanson, Is Cosmopolitan Anti-Patriotism a Virtue?, Patriotism: Philosophical and Political Perspectives, Burligton: Ashgate Publishing Company, 2008, p. 76.

Recenzijos