Siaurame atspindyje - diktatorių užmačių ištakos

Rūta Oginskaitė 2013 12 16 lrytas.lt, 2013 12 17
Tatjana - Jevhenija Gladij. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Tatjana - Jevhenija Gladij. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Penktadienį Rusų dramos teatras parodė premjerą - Jono Vaitkaus režisuotą „Eugenijų Oneginą" pagal Aleksandro Puškino eiliuotą romaną.

Nelaukime iš Vaitkaus melodramatiškos istorijos apie lyrišką Tatjaną ir ją atstūmusį, o vėliau praregėjusį Eugenijų. Šitam režisieriui rūpi visuomenės ydos, o ne meilės istorijėlės. Įvairiaspalvėje personažų minioje boluoja keturios stovylos, kurių siluetai primena politikos figūras - pirmąjį Rusijos imperatorių Petrą Didįjį, Europos nukariautoją Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą, bolševikų partijos lyderį Vladimirą Leniną, diktatorių Josifą Staliną.

Artūro Šimonio abstrakčioje dekoracijoje virš scenos blyksi dvi veidrodinės lygiagretės, kuriose per vaidinimą atsispindi scenos veiksmo fragmentai. Spektaklio pradžioje jos kybo žemai, tarytum atskiria aną pasaulį nuo šio, sulaiko praeities šmėklas. Bet šmėklos prasiveržia į avansceną, kad kartu su Eugenijumi Oneginu pakartotų Autoriaus (Aleksandras Agarkovas) ištartas „Eugenijaus Onegino" pirmojo skyriaus eilutes, tapusias aforizmu: „Tas, kas gyveno, kas galvojo,/ Negal neniekinti žmonių" (Antano Venclovos vertimas).

Tą mintį kartoja visi baltieji veikėjai atskirai, kiekvienas savaip, ir tada nekyla jokių abejonių dėl jų tapatybės ir nuostatų. Šitaip režisierius sugretina nuobodžiaujantį, visa niekinantį literatūrinį herojų su politiniais diktatoriais. Su lyderiais, kurių puikybė ir panieka kainavo žmonijai nesuskaičiuojamas aukas.

Vėliau baltieji bus tiesiog nebyli masuotės dalis. Jie arba stovės ant savo postamentų, arba šoks lygiai su visais aukštuomenės puotų dalyviais. Ir tik finale išeis į priekį vėl solidarizuotis su Eugenijumi Oneginu.

Ukrainiečių aktorius Grigorijus Gladijus, pirmose dviejose premjerose vaidinantis Eugenijų Oneginą, ir laikysena, ir įvaizdžiu šiek tiek primena Algirdo Kaušpėdo sukurtą „Anties" koncertų personažą. Groteskiškas baisuoklis, tik be to grėsmingumo. Jis kalba nenatūraliu kriokiančiu balsu (koncepcija? repeticijų nuovargis?). Jo mimika perdėta, judesiai stilizuoti, veidas išbalintas (ryšys su minėtomis stovylomis?). O kadangi jis dar ir su pirštinėmis, atmintis šitą Oneginą ima bemat gretinti su neseniai kine matytais Jimo Jarmusho vampyrais, net jeigu nei aktorius, nei režisierius, nei kostiumų kūrėja Daiva Samajauskaitė tokių asociacijų neturėjo. Ar kokias nors asociacijas turėtų kelti violetinis Onegino švarkas? Palieku šią mįslę temos mėgėjams.

Per tris vaidinimo valandas Oneginas nesikeičia, štai ką svarbiau pastebėti. Ar Oneginas megztų draugystę su jaunučiu spurdančiu Lenskiu, ar pamokslautų Tatjanai (Jevhenija Gladij), gavęs jos laišką, ar finale maldautų (krioktų) meilės, apsikabinęs Tatjanos kojas - jis toks pats. Lyg matytum premjerinį vaidmens karkasą, kuris dar laukia, kad jį pripildytų gyvybė. Nors, kužda spektaklio provokuojamos prasmės, kam gi būsimai stovylai - būsimam lyderiui, diktatoriui, imperatoriui - gyvybė? Pakanka nuožmumo.

Reikšmingas vaidmuo šiame spektaklyje suteikiamas Onegino šešėliui, vardu Gijomas. Jį vaidinantis Valentinas Novopolskis aprengtas erotiškais drabužiais: violetinio atlaso chalatėliu, blizgiais aukštais batais, kurie pereina į blizgius šortus. Ir pirštinės blizga. Ir dantys - auksas. Rausvas raištis ant nosies. Moteriškos manieros - ypač kai Gijomas pamaiviškai skaito Oneginui Tatjanos laišką, rašytą krauju.

Vaidmenų sąrašas teigia, jog Gijomas - Onegino tarnas. O iš tiesų? Spektaklyje yra užuominų į perversišką Onegino ir Gijomo ryšį, jų tarpusavio priklausomybę, netgi Gijomo diktatą. Tai daugiausia nebylus, bet Novopolskio dėka labai išraiškingas personažas. Gyvas gašlių instinktų įsikūnijimas. Spektaklio finalas priklauso jam, užplėšiančiam dainą pagal Puškino „Onegino" posmą, taipogi tapusį aforizmu. Šįkart - apie lygiavimąsi į napoleonus.

Štai to posmo vertimas pagal Antaną Venclovą: „Vaizduojamės napoleonais; / Dvikojų gyvių milijonai / Mums vien tik priemonė gera; / Iš jausmo juokas mums tėra". Gijomas užveda dainą, Oneginas, Petras Didysis, Napoleonas, Leninas ir Stalinas pritaria. Staugiančių šmėklų ansamblis. Režisieriaus diagnozė politiniams lyderiams ir jų vienvaldiškoms ambicijoms.

Per tuos diktatorių aprašymus vos nepametėme viso spektaklio su pusšimčiu personažų, o juos su aktoriais kruopščiai kūrė ne tik režisierius, bet ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė.

Oneginas vaikšto su šešėliu Gijomu, gyvesniu už jį patį, ir kiti svarbesnieji personažai turi antrininkus. Pirmame veiksme, kai ima dvejintis Lenskiai, Olgos ir Tatjanos - vienodais drabužiais ir vienodais judesiais, - vaizdas dar nesiūlo atsakymo, kodėl jų čia tiek. Tuo labiau, kad ne visąlaik jie susidvejinę, ir pagrindinį personažo krūvį turi aktoriai, ne šokėjai.

Tik antrajame veiksme, per Tatjanos vardinių šokius antrininkai atsiskiria, atsiranda ir šokantis Onegino atitikmuo (Mantas Černeckas). Tame epizode Oneginas mergina Olgą (Juliana Volodko), pasisodinęs ją ant kelio, bet šito bendravimo vulgariąją prasmę sušoka šokėjai (šokanti Olga - Irina Nazarenko). Tatjanos tikrąją reakciją irgi atskleidžia šokėja (Hilda Palkovskytė).

O aktoriaus Telmano Ragimovo vaidinamas Lenskis tiek trykšta kraštutinių jausmų energija ir naiviu nesusigaudymu, kad yra iškalbingas pats savaime, nors šokantis antrininkas (Andrius Butkys) - čia pat, vardinių puotos šokėjų sūkury.

Laiško rašymo scenoje režisierius palieka Tatjaną vieną su plunksna, kurios rašalas - pradrėkstos rankos kraujas. Onegino pamokslo Tatjanai scenoje tokio pasitikėjimo aktoriais nebelieka. Oneginas „atjoja" ant prietaiso, kuris primena įjungiamą pramogų bulių, tik čia - arklys. Ant jo, besimuistančio ir besisukančio, Jevgenijos Gladij vaidinama Tatjana turi išsilaikyti, kol Oneginas dėsto jai žiaurųjį jos meilės atmetimo monologą. Iliustratyvumas toks akivaizdus, kad kyla klausimas, ar režisierius iš anksto numatė, jog jo pakviestieji aktoriai, vaidinsiantys Tatjanas ir Oneginus, bus nepajėgūs perteikti to, ką padeda vaizduoti mechaninis daiktas. Daug prasmės suteikiama ir balnui - Onegino vartotas, jis lieka Tatjanai kaip našta ar kupra, kurią ji simboliškai atiduoda finale sukniubusiam prie jos kojų Oneginui.

Bet tai tik premjera, tik pirmas aktorių susidūrimas su žiūrovais, penktadienį užpildžiusiais salę, kurioje iki tol sėdėdavo vien režisierius. Sausio perspektyvoje - Valentino Novopolskio Oneginas, Valentino Kirejevo Gijomas, Aleksandros Metalnikovos, Editos Gončarovos Tatjana ir pilnavertis spektaklio gyvenimas, nuolat veikiamas žiūrovų kvėpavimo.

LRYTAS.LT

Recenzijos