Teatrinės paauglystės pabaiga?

Ramunė Balevičiūtė 2013 10 10 Menų faktūra
„Nematomi monstrai“ žaidžia įvairiais popkultūros stereotipais. Nuotrauka iš „No theatre“ facebook.
„Nematomi monstrai“ žaidžia įvairiais popkultūros stereotipais. Nuotrauka iš „No theatre“ facebook.

aA

Nors tarsi ir priklausome tai pačiai kartai, žiūrėdama Vido Bareikio spektaklius, jaučiuosi sena. Matyt, ne fiziologija lemia. „Teatro arenoje" stebėdama „Nematomus monstrus" - naujausią Bareikio ir jo vadovaujamo „No Theatre" darbą - iš visų jėgų bandžiau įveikti šį „Arkadinos kompleksą" ir empatiškai įsijausti į gausiai susirinkusių jaunų žmonių būseną ir suvokimą. Ar jiems tai artima, atpažįstama? Ar tai juos jaudina? Juolab kad „No Theatre" gana kryptingai ir nuosekliai formuoja savo publiką, ir grįžtamasis ryšys jiems, regis, yra labai svarbus.

Tačiau kaip gauti tą grįžtamąjį ryšį? Finaliniai publikos aplodismentai stovint visiškai nieko nerodo (tiksliau, rodo ką kitą, tik ne nuomonę apie spektaklį), į susitikimus su trupe ateina vos keliolika entuziastų, o komentatoriai internete (beje, „Delfis" „Nematomų monstrų" premjerą transliavo tiesiogiai) daugiausia aptarinėja spektaklyje vaidinusios režisieriaus žmonos Jurgos Šeduikytės grožį. Lieka vienintelis kelias - kurti meną, kuris įsuktų energijos apykaitos ratą tarp scenos ir žiūrovų salės taip, kad to nepajusti būtų neįmanoma.

Režisierius Vidas Bareikis su savo bendraminčiais aktoriais, be abejo, to ir siekia. Daugiau nei akivaizdus „No Theatre" noras kurti aktualų, žūtbūt šiuolaikišką, provokuojantį, be to, visuomeniškai angažuotą teatrą. Iš pirmo žvilgsnio amerikiečio Chucko Palahniuko kūryba, kadaise nespausdinta dėl „pernelyg šokiruojančio" turinio, atitinka visus šiuos reikalavimus. „Nematomi monstrai" - groteskiška šiuolaikinės visuomenės piktžaizdžių enciklopedija, ko gero, visų įmanomų perversijų katalogas. Tačiau Bareikis didžiąją dviejų valandų spektaklio dalį tą katalogą ir iliustruoja. Ryšku, efektinga ir... monotoniška. Be to, visame tame labai daug tradicinio, netgi senamadiško teatro, nors kai kuriose scenose režisierius atvirai iš jo šaiposi. Manekenės ir transvestitai - pagrindiniai scenoje kuriamo pasaulio „nematomi monstrai", - ryškūs, utriruoti tipai, montuojami iš populiariosios kultūros klišių; moterimis persirengusių gėjų trijulė, kuriuos žaviai koketuodami su publika vaidina Ainis Storpirštis, Vainius Sodeika ir Dainius Tarutis, regisi lyg atklydę iš senovinio kabareto, o tolerancija „trenktų" homoseksualaus sūnaus tėvų porą vaidinantys Dalia Overaitė ir Vaidotas Martinaitis pasitelkia tradicinio teatro kaukes.

Bareikis žaidžia įvairiais popkultūros stereotipais, atsainiai žongliruoja aliuzijomis ir citatomis.

Kartkartėmis scenoje - ant madų podiumo ir greta jo - vykstantį veiksmą nutraukia pats režisierius, primindamas mums, kad stebime filmo kūrimo procesą. Ši idėja, man regis, nėra iki galo išplėtota, nors kamera, be abejo, suteikia galimybę pamatyti daugiau nei galėtum sėdėdamas tribūnoje arenos palubyje.

Bent kol kas spektaklio pulsavimas netolygus. Vis dėlto, gana sunkiai įsibėgėjus, į pabaigą susitelkiama, spektaklis skamba aštriau ir jautriau. Galbūt toks ir buvo režisieriaus sumanymas - priblokšti publiką staiga parodant, kad visi tie infantilūs ir neurotiški monstrai tėra meilės ir dėmesio išalkusios, silpnos ir nepasitikinčios, labai pažeidžiamos būtybės. Iš tiesų „Nematomų monstrų" finalas, kai „beveidė pabaisa" prisipažįsta pati save žiauriai sužalojusi ir prisiekia meilę broliui, yra gražus, jaudinantis.

Vis dėlto, mano galva, režisierius neišnaudoja galimybių priartinti spektaklį prie publikos. Visų pirma - per sesers, pagrindinės veikėjos, ir jos nekenčiamo brolio santykių istoriją. Pagrindinę veikėją, kartu su veidu praradusią viską, vaidina Jurga Šeduikytė ir aktorė Elzė Gudavičiūtė. Nepaprastai išraiškingos Gudavičiūtės akys, dažnai stambiu planu rodomos ekrane, ir įtaigus Šeduikytės balsas sukuria paveikią vidinio herojės pasaulio projekciją. Pabėgusį iš namų ir „grožio karaliene" tapusį jos brolį vaidina Emilija Latėnaitė. Jam/jai režisierius taip pat suteikia erdvės dvasinėms atvertims, tačiau jųdviejų ryšys lieka neatskleistas.

„Nematomuose monstruose" neabejotinai yra Vido Bareikio profesinės brandos ženklų. Bet yra ir skubos, neatidumo, paviršutiniškumo, rėksmingumo. Juk būti aktualiam - tai nebūtinai reiškia šokiruoti, o būti drąsiam - nebūtinai domėtis tik kraštutinybėmis.

Recenzijos