Režisūros perteklius „Mūsų klasėje“ ir aktorystės stebuklai „Žuvėdroje“

Rūta Oginskaitė 2013 09 26 lrytas.lt, 2013 09 26
Nuo emociškai paveikios kalbos apie Holokaustą teatras išsisuko teatriniu būdu. „Mūsų klasė“. Mikko Waltari nuotrauka
Nuo emociškai paveikios kalbos apie Holokaustą teatras išsisuko teatriniu būdu. „Mūsų klasė“. Mikko Waltari nuotrauka

aA

Dvi premjeras - „Mūsų klasę", Yanos Ross režisuotą Nacionaliniame dramos teatre ir  Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą" OKT / Vilniaus miesto studijoje - aptariame su teatrologe Elona Bajoriniene.

Rūta Oginskaitė. Pradėsiu nuo prisiminimo. Mes su amžinatilsį scenografe Jūrate Paulėkaite esame šnekėjęsi po Yanos Ross „Chaoso" premjeros. Klausė: kaip tau? Ėmiau vardinti: ten tiek visko daug, su kiekviena scena, kiekvienu herojumi režisierė tarytum pradeda naują spektaklį... Jūratė pritardama vieną žodį tepasakė: „Nesivaldo". Labai tikslu.

Tas trumpas pokalbis apie kuklų spektaklį taip ir liktų tūnoti atminty, bet matau, kad „Mūsų klasėje" Yanos Ross režisūrinis nesivaldymas išvešėjęs per kraštus. Gal klystu?

Elona Bajorinienė. Lietuvos teatrų sezono pradžia šiemet labai energinga ir ryški. Suskaičiavau net tris rugsėjo teatro šūvius, kurie žadėjo ne-teatrą.

Mažasis teatras su Konstantino Bogomolovo premjera pagal Euripidą parodė ne-tragediją „Mano tėvas - Agamemnonas". Vido Bareikio „No Theatre" judėjimas atidarė sezoną su spektakliu „No Awards" - ne-apdovanojimais. „Mūsų klasės" premjeros išvakarėse įvyko ne-premjera - Oskaro Koršunovo „Žuvėdra", ir toks premjeros neskelbimas yra konceptuali laikysena.

Akivaizdu, kad ilgai anonsuota, dar viena programinė Nacionalinio dramos teatro „Mūsų klasės" premjera yra šitos laikysenos antipodas. Tiesiog pro-teatras.

R.O. Gana netikėta, žinant Tadeuszo Słobodzianeko pjesę, parašytą dokumentiškai, santūriai. Bet - režisieriaus valia savaip atskleisti dramaturgiją.

E.B. LNDT surado tikrai aukštos prabos teatro literatūrą, ir garbė teatrui, kad tokius reiškinius pristato. Pjesė parašyta palyginus neseniai, ir nuo 2009-ųjų gyvena intensyvų tarptautinį gyvenimą.

Iš to, ką skaitėme apie kitus „Mūsų klasės" pastatymus, galime suprasti, kad režisieriai pjesę rakina skirtingais raktais, dažnai pasirinkdami santūrius, minimalistinius scenovaizdžio sprendimus, pirmiausia koncentruojasi į darbą su aktoriais ir su tekstu - kaip ir Koršunovas elgiasi su „Žuvėdra".

Iš „Mūsų klasės" premjeros Nacionaliniame teatre matyti, kad spektaklis sukurtas laikantis karnavalinio teatro tradicijos. T. Słobodzianeko tekstas  „įdėtas" į teatro-cirko areną.

Pačią pjesę galima pavadinti vos ne epiniu romanu, kadangi ten kalbama apie labai sudėtingą epochą ir daugybės žmonių likimus.

R.O. Pjesėje veikia dešimt klasiokų - penki lenkai ir penki žydai, o atrodo, kad aprašyta visa visuomenė. Per 14 pamokų - XX amžiaus istorija.

E.B. Per tų žmonių gyvenimus parodytos visos įmanomos kombinacijos: lenkė, slėpusi žydą arba lenkas, vedęs perkrikštytą žydę. Žydas, skundęs lenką sovietams, ir lenkas dvasininkas, persekiojęs žydus. Pereita per įvairius politinius režimus, kurių toje epochoje būta sočiai, parodyti visi kailių keitimai prie įvairių santvarkų. Yra personažų, kurie persimaino po kelis kartus, priklausomai nuo to, kur papučia politiniai vėjai.

Kai pjesės finale pamatai, kuo šitie žmonės savo gyvenimus baigė, suvoki visą pjesės mastą.

Režisierė pasirinko totalinio teatro kūrimo kelią. Tokį teatrą kažkada Lietuvoje kūrė Jonas Vaitkus, galime prisiminti jo „Golgotą" Kaune ar „Vėlines", „Getą" Vilniuje. Ano meto teatras ir tas, kurį dabar pademonstravo Yana Ross, skiriasi tiktai išraiškos priemonių arsenalu. Laikas pasikeitęs, atsirado naujos galimybės: vaizdo projekcijos ant pasvirusių lubų ir scenos kraštų, gyvas įgarsinimas, kai aktorius čia pat scenoje kuria garso takelį kartu su muzikantais.

„Mūsų klasėje" režisūros priemonių arsenalas toks įvairus, toks dirginantis akį, kad susikoncentruoti į žmonių istorijas, jų konkrečius likimus nėra kada. Režisierė tam erdvės ir nepalieka. Aktoriai, sakyčiau, ne vaidina, o atsiriboję pasakoja istorijas trečiuoju asmeniu. Tas pasakojimas per galingą teatrinių priemonių arsenalą  netekęs emocinio kontakto.

Režisūros perteklius užtušavo pjesės nervą, teatrinė išmonė užmaskavo epochos sudėtingumą ir apsunkino suvokimą.

R.O. Spektaklis - kaip tortas su daug skirtingų kremų ir papuošimų. Galimas daiktas, pati pjesė taip skaidriai parašyta ir joje išsakomi dalykai tiek žeidžia, kad režisūros išmonė maskuoja kaip tik tą skausmingumą, savotiškai saugo žiūrovus?

Konkreti scena: 1600 žydų sudeginimas kluone. Prieš tai - pagal pjesės herojų prisiminimus - žydai suvaromi į miestelio aikštę, žeminami, kankinami, o miestelėnai stebi ir tyčiojasi. Abiejose pusėse esama klasiokų.

T. Słobodzianeko tekste tai papasakota per trumpas vieno kito klasioko prisiminimų replikas, kurios tiesiog stingdo - tuo, kas patirta ir kaip į tai žiūrėta.

Spektaklyje matome paradą su balionais, kone visuotinę šventę, lydimą smagios dūdorių muzikos. Visi herojai lygūs ir linksmi - ir persekiojamieji, ir tie, kurie juos žudo.

E.B. Taip, šita scena yra viena iš tokių, kuri priverčia atsitokėti ir pagalvoti, ką mes čia dabar matome. Čia geriausiai ir atsiskleidžia režisierės pasirinktas balaganinio teatro sprendimas, kuris nuveda į šalį nuo pjesės žmogiško turinio.

Pjesė puiki, ji iš nuotrupų, mažų fragmentų sudėlioja dešimt gyvenimų. Kiekvienas iš jų turi ir gražių momentų, ir labai bjaurių, ir garbingų, ir negarbingų. Kiekvieną personažą istorijos kontraversijos pamurkdo.

Režisierė ieško papildomų argumentų ne aktoriaus vaidyboje, o išorinėse išraiškos priemonėse. Artėjant Doros prievartavimo scenai šoniniame ekrane prasirodo tekstas apie prievartaujamos moters orgazmą kaip gynybinę reakciją. Tai ne pjesės tekstas. Tai galbūt citata iš psichologų tyrimo apie smurtą patiriančio žmogaus savijautą. Bet pats epizodas spektaklyje nei akcentuojamas, nei išryškinamas...

R.O. ...nors vaidinamas jis ilgai, triukšmingai, „atmosferiškai", dargi įsitempus į sceną ir iškamšą. Bet scenos prasmė paskęsta bendrame režisūrinės fantazijos chaose, tiesiog triukšme. O kai sovietai ateina, aktoriai kinkuoja su raudonomis dujokaukėmis. Ironiška iliustracija?

E.B. Karnavalas, bakchanalija. Bet neveikia visos tos priemonės. Pati pjesė turtingesnė. Teatro repertuarinė politika aiški, jie siekia kurti visuomenei aktualų teatrą, bet nuo emociškai paveikios kalbos apie Holokaustą šįkart teatras išsisuko gudriuoju teatriniu būdu. 

Matome didelio formato spektaklį, kokius Nacionalinis teatras dabar ir stato. Vertinant iš literatūrinės pusės, meno vadovas Audronis Liuga teatro kūrybinį gyvenimą konstruoja tikrai intriguojančiai.  Bet rezultatas yra kas kita.

Įdomu panarplioti dviejų kartų aktorystę „Mūsų klasėje". Toks režisierės gestas labai gražus. Matome dvi skirtingas vaidybos stilistikas, kai į spektaklio pabaigą jaunuosius aktorius pakeičia vyriausioji teatro gvardija, garsūs vardai. Jie tarsi  pritildo spektaklio kakofoniją ir pradeda vaidinti taip, kaip jie buvo ir įpratę, ir mokėjo.

Nepasakyčiau, kad tai labai atliepia šiandienos pasikeitusią vaidybos stilistiką, bet žiūrovai klauso ir gyvai reaguoja. Ir, atrodo, kad išgirsta daugiau, nei per visą iki tol vykusį spektaklį.

Norėčiau atskirai paminėti Aldoną Janušauskaitę, netgi dėl vieno epizodėlio, kuriame matyti, kad aktorė renkasi asmeninę poziciją. Pjesėje yra vieta, kai jos herojės - Rachelkos, tapusios Mariana - paklausia, kurį vardą iškalti antkapyje: tikrąjį žydiškajį, ar tą, kurį gavo, kai ją perkrikštijo ir su kuriuo nugyveno visą likusį gyvenimą. Artėja jo pabaiga, jau praėjo tas laikas, kai reikėjo slėpti savo kilmę, apsimetinėti, kas nesi.

Pjesėje dramaturgas parašė, kad ji renkasi savo žydišką vardą - Rachelė. Spektaklyje Aldona Janušauskaitė ištaria: Mariana. Ji priima savo naująją tapatybę. Man tai primena žmogų-ženklą lietuvių kultūros kraštovaizdyje Ireną Veisaitę. Ji kalba apie dvigubą tapatybę: ji esanti ir žydė, ir lietuvė, ir negalinti pasirinkti kurios nors vienos pusės.

A.Janušauskaitės herojė, pasirinkdama antkapiui Marianos vardą, tarsi deklaruoja panašią laikyseną. Nors gyvenimas su ją išgelbėjusiu ir vedusiu lenku buvo sumautas, bet ji nepamiršta svarbiausio momento - kieno dėka ji tame gyvenime išliko.

R.O. Antras veiksmas prasideda kaip tik Rachelkos povestuviniu svarstymu, koks tas jos gyvenimas: tėvas, užėmus jo malūną, sunyko ir mirė, motina sudeginta kluone tarp 1600 žydų, ji pati visiškai vieniša, ištekėjusi už kvailio, kuris ją slėpė ir perkrikštijo. Ji gyventi nebenori.

Ir kaip tas išreiškiama: aktorė Monika Vaičiulytė kaip cirko artistė sliuogia palubėn balta juosta kažkur scenos gilumoje. Vėl pailiustravimas, ir vėl nepasitikėjimas aktoryste.

E.B. Režisierės pasirinktas gyvenimo - tragiško balagano įvaizdis uždėjo pjesei keistą apynasrį. Rachelkos perkrikštijimas ir vestuvės yra jos gyvybės išgelbėjimo kaina. Ji atsisako savęs, užsideda kito žmogaus kaukę. O režisierė šitą sceną pateikia kaip kažkokį sėbrų lėbavimą, kaip pokštą. Klasiokai geria degtinę, chi chi - cha cha. Tikroji epizodo esmė išgaravo.      

Kodėl „Mūsų klasės" teatrinių priemonių cunamis taip prislėgė? Iš dalies ir dėl to, kad išvakarėse pamatėme spektaklį, su kuriuo norėjosi ilgiau pabūti, mintyse kartu pagyventi - O.Koršunovo ir jo aktorių „Žuvėdrą". Ten įdomu sekti šiandienos žmonių emocinius gyvenimus.

 „Žuvėdra" tarsi grąžina prie teatro ištakų - kai tau nereikia nieko daugiau, tik puikiai, nuostabiai vaidinančio aktoriaus. Jie yra smūginė „Žuvėdros" jėga.

Treplevą vaidinantis Martynas Nedzinskas - neįtikėtinas. Ir ne tik jis. Apie kiekvieną „Žuvėdros" aktorių galima rašyti po atskirą recenziją.

Kas gražiausia - iš to, kaip aktoriai kuria savo vaidmenis, matyti, kad režisieriaus įtaka labai didelė. Tikrai nėra taip, kad režisierius pasitraukė ir atidavė viską aktoriams. Nieko panašaus.  O.Koršunovas savo aktorius išgramdęs iki dugno, iki paskutinės nervų ląstelės. „Žuvėdroje" vyksta aktoriaus meno stebuklas.

Pats siužetas diktuoja, kad tai spektaklis apie teatrą, apie meną, apie menininkus: kas ir kokie jie yra, kokios jų laikysenos, pozicijos ir likimų alternatyvos. Bet tai nėra vienintelė turinio dedamoji.Ten gyvi žmonės. Gali žiūrėti OKT „Žuvėdrą" kaip giliausias žmonių dramas.

Kol kas ryškiausia spektaklyje - Arkadinos ir Treplevo santykių ir gyvenimo linija.

R.O.Tai motinos ir sūnaus linija, kartu - dviejų gyvenimo pozicijų, dviejų požiūrių į meną susidūrimas:  jauno menininko, apimto švento tikėjimo menu ir išgarsėjusio, įsitvirtinusio veikėjo, kuris mene pozuoja, kūrybiniu atseit darbu naudojasi gyvenimui padailinti.

Per Treplevo paveikslą jaučiasi ir toks motyvas: savo negabumo tragiškas suvokimas, tegu ir apgaulingas, bet gniuždantis. Dar - noras, kad kartų ir pozicijų skirtingumas netrukdytų žmonių santykiams. Pagaliau net ir tai, kad kartų santykiuose būtų motiniško ir sūniško švelnumo, kad nevyktų amžina konfrontacija.

O.Koršunovo „Žuvėdros"  finale nėra daktaro Dorno frazės, kad Treplevas nusišovė ir reikėtų apsaugoti jo motiną nuo šitos žinios. Treplevas nusišovė, bet vietoj pranešimo apie tai liko tik pakaitinė žinia kompanijai: kad tai viso labo eterio buteliukas sprogo.

E.B. Taip, menininkas - eteris... Įdomu, kad tas pats O.Koršunovas imasi labai energingai tvarkyti ir Nacionalinio teatro erdvę su visu didžiuoju teatro priemonių arsenalu. Juk jo „Išvarymas", „Katedra" - irgi totalinis teatras, monumentalios drobės.

Bet kaip menininkas, jaučiantis nervą, jis tą nervą perkelia į kamerinę savo teatro erdvę. Jis ir antiteatre, ir teatre. Ir savo antiteatre jis kuria tikrą teatrą.

LRYTAS.LT

Recenzijos