Masalskio pusėje

Milda Brukštutė 2013 09 18 Menų faktūra
„Paukštyno bendrabutis“. Beno Navanglausko nuotrauka
„Paukštyno bendrabutis“. Beno Navanglausko nuotrauka

aA

Nuo to laiko, kai Valentinas Masalskis Vilniaus kolegijoje surinko savo studenčių ir studento kursą, šis tas (gal net labai daug) jo kūrybiniame gyvenime pasikeitė. Pakanka paminėti jau vien tai, kad po to nebesulaukėme nė vienos jo spektaklio premjeros, kurioje jis pats, kaip buvo įprasta, kurtų vieną pagrindinių vaidmenų. Vis dėl to, pažiūrėjus iš Klaipėdos į Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažąją salę atvežtą režisieriaus ir jo mokinių, pasivadinusių „Trupe P.S.", o vėliau tapusių Klaipėdos jaunimo teatru, darbą „Paukštyno bendrabutis", galima pastebėti, kad dauguma bruožų, Masalskį skiriančių nuo kitų kūrėjų, išliko.

Pjesę specialiai šiam kursui parašė jaunas dramaturgas, darniai įsiliejęs į šią kompaniją, Mindaugas Nastaravičius. Bet kadangi tekstas buvo rašomas ir per repeticijas, sunku nepastebėti režisieriaus įtakos siužetui. Pirmiausia į akis krenta istoriją įrėminantis laukimas - šios linijos dėl pasirenkamos dramaturgijos neišvengė dažnas režisieriaus pastatymas: spektaklyje „Pasaulio gerintojas" (2009) buvo laukiama medalio įteikimo ceremonijos, „Laukim skambučio" ( 2007) veiksmas sukosi apie antrojo namų telefono laidus prijungsiantį darbuotoją. Šį kartą pjesės ir spektaklio veiksmo variklis - laukiama neaišku kokio tikrintojo, svarbu, kad Vyro, kuris galbūt ir ateis: dėl jo kepamas pyragas, traukiami vyno buteliai, ginčijamasi, puošiamasi, verkiama.

Visą spektaklio liniją paremiant laukimu, jį, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, ištinka nežinia ką veikti sulaukus dėsnis. Laimė, kad tas, kurio laukiama, pasirodo tik spektaklio pabaigoje, kaip, pavyzdžiui, spektaklyje „Pasaulio gerintojas". Šįkart taip išsisukti buvo tiesiog neįmanoma, kadangi (nepamirškim svarbiausio - aktorių!) vieninteliam šio ansamblio vaikinui taip pat reikėjo ką nors suvaidinti. Tad pasirodžius visų Paukštyno bendrabučio gyventojų taip laukiamam Vyrui, tiek dramaturgijos, tiek režisūros, tiek ir vaidybos aspektu visa ritmika pradeda slysti, o tai, kas vyksta scenoje (visokio plauko seksualiniai priekabiavimai) atrodo paprasčiausiai neskaniai.

Nuo pat spektaklio pradžios justi tiek dramaturgo, tiek, rodos, ir režisieriaus jaudinančiai naivus požiūris į vienišų moterų mintis ir gyvenimą. Nesulaukdamos vyrų (nes jų čia nėra) dėmesio, jos tampa kažkokiais viena kitą ėdančiais monstrais. Negana to, kad joms jau ant kaktos parašyta „noriu vyro", dar ir garsiai pasakoma necenzūrinė jų nepasitenkinimo diagnozė. Gana sklandžiai nuo įvairiausių buitinių detalių (plaukų kriauklėje ar dingusių siūlų su adatomis) pereinama prie „antro galo", o jau tada be jokių subtilesnių smulkmenų primygtinai demonstruojama, kad visos buitinės ar prastų tarpusavio santykių problemos ir kyla dėl vienalyčio kolektyvo. Pradžioje parodyti gana skirtingi visų moterų portretai galiausiai pajungiami vieno ir to paties objekto siekiui.

„Paukštyno bendrabutis" primena dar vieną Valentino Masalskio bruožą - gebėjimą suburti darnią kūrybinę komandą. Čia viskas nukreipta bendram tikslui. Šis tikslas, visuomet tas pats - atskleisti pasirinktą temą, - yra ir viena didžiausių mūsų teatro retenybių. Temą atskleisti, kaip ir kitais kartais, padėjo scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik. Ji, kaip ir „Laukiant skambučio", perteikė per kraštus besiliejančią buitį. Tuo pačiu čia viskas tiesmukai paprasta: ir vienodi balti marškinėliai su vištų trafaretais, ir baltas stalas centre, ir kriauklė šone, ir ant galinės sienos šviečianti polietileno plėvelė. Viskas skirta gana buitiniam Nastaravičiaus pjesės ritmui išlaikyti.

Masalskis yra žodžio skambesio meistras, ir jis to žodžio šiaip sau skambėti scenoje niekada nepaleidžia. Gal dėl to jam pačiam ir jo spektaklių aktoriams yra būdingas dažnas rėkimas. Galima buvo net iš anksto numatyti, kad jeigu į sceną bus paleista vienuolika merginų, tai jos ir rėks ne tyliau už vienuolika pasaulio gerintojų. Žiūrint į aktores iš karto justi, kokiai mokyklai jos priklauso. Joms atsiskleisti padeda ir ryškūs Nastaravičiaus sukurti charakteriai, kurių dėka riksmai ar ryški gestikuliacija atrodo pagrįsta, o dėl to ir natūrali. Visos šios damos - iš neaiškių kraštų atklydusios darbo klasės moteriškės, kurioms stačiokiškas paprastumas, emocijų kaita yra norma. Tai įrodo ir išimtis: kiek intelektualesnė už kitas bendrabučio gyventoja, beveik visą sceninį laiką praleidusi kamputyje su knyga apie gyvenimą, nuo kitų merginų skyrėsi santūria vaidybos maniera, gebėjimu išvengti plačios jausmų amplitudės, bet išlaikiusi komiškai šaltą pozą.

Visi moterų charakteriai yra vienur ar kitur matyti ir tuo komiški, žavūs, atgrasūs ar tiesiog gyvi. Spektaklio aktorės nebijo net ir savo kūno judesiams suteikti pačių bobiškiausių bruožų. Čia ir be galo naivi, visus nervinanti mergaitė, ir gyvenimo mačiusi moteris iš kalėjimo, ir labai švelni, jautri žliumbikė, ir ta, kuri į nieką nekreipdama dėmesio, bando pro langą įsileisti gyvenimo... Tai jie (charakteriai), o ne pabaigoje atsiradusi detektyvinė istorija su savotišku moralu, palaiko spektaklio pulsą. Tai, jog toms moterims, nepaisant įvairių trukdžių, pavyksta įgauti gyvą pavidalą, įrodo, jog Mindaugas Nastaravičius turi dramaturgo gyslelę, o Valentinui Masalskiui sėkmingai pavyko užauginti kursą. Tuo pačiu „Paukštyno bendrabutis" primena ir režisieriaus gebėjimą balansuoti šalia buitinio, literatūrinio, pernelyg primityvaus teatro ribos, tačiau visuomet likti savoje, masalskiškoje pusėje.

Recenzijos