Laiškas Baliui Sruogai

Aušra Kaminskaitė 2012 04 25 Menų faktūra

Mielas kolega,

rašau Tau, nes nežinau kam daugiau galiu viską pasakyti atvirai. Gaila, kad pats negali matyti ir kalbėti apie tai, kas dabar vyksta Lietuvos teatre. Štai Tu drąsiai ir nešvelnindamas tono rašydavai apie visa, ką puikaus ir ką klaikaus matydavai spektakliuose. Betgi mūsų laikais gink Dieve užkabinti kokį teatralą šiurkštesniu žodžiu - tuojau pat būsi apšauktas nekultūringu, traumuotu ir susireikšminusiu. Šįkart man kilo klausimas - o argi teatro kūrėjai turi teisę šiurkščiai elgtis su žiūrovais, kitaip sakant - brukti jiems neįtikėtinai prastą, atsainiai sukurtą meną? Apie vieną tokį konkretų pavyzdį ir noriu Tau papasakoti.

Neseniai Jaunimo teatre įvyko spektaklio „Slaptoji dviratininkų draugija" premjera, režisuota teatro vadovo Algirdo Latėno. Pjesę, kurią jis pasirinko, prieš aštuonerius metus parašė rusų dramaturgas Olegas Bogajevas. O kalbama čia apie tai, kaip penki vienos šeimos nariai (vėliau - ir daug aplinkinių žmonių) tuo pačiu metu tampa nėšti nuo savo priklausomybių, nuo to, ką fanatiškai mėgsta - interneto, Stalino su Leninu, futbolo komandos... Ilgainiui šeimos nariai susigyvena su savo nėštumais, o priklausomybes, nuo kurių pastojo, pradeda vertinti labiau nei patys save. Taip būsimas vaikas, atseit, nauja gyvybė, iš tiesų suvalgo žmones iš vidaus.

Iš to, ką perskaičiau spektaklio programėlėje, sprendžiu, kad Algirdas Latėnas puikiai suprato pjesės problematiką. Artimiausių žmonių nesusikalbėjimas, priklausomybė nuo daiktų, reiškinių bei idėjų, kažkieno ranka, tvarkanti mūsų likimus, jei tik nesugebame pasipriešinti patys sau, - visa skamba aktualiai ir prasmingai. Tad kaip čia atsitiko, kad spektaklis visai ne apie tai? Dar daugiau - kaip čia atsitiko, kad spektaklis - nesuprasi apie ką?

Man vis dėl to atrodo, kad režisierius šiek tiek susipyko su žanrais - šiuolaikinę absurdo pjesę nutarė pastatyti taip, kad spektaklis primena situacijų komediją. Metaforų, alegorijų kalbą Latėnas pavertė buitine personažų šneka, taip sukurdamas situacijas, kuriose personažai tiesiog beprasmiškai nusišneka. Betgi režisierius surado puikią išeitį - nusišnekančius veikėjus pavertė tam tikrų tipų parodijomis: interneto ir repo kultūros paveiktos paauglės, despoto girtuoklio tėvo, seno pirdžiaus senelio... Nežinau, kiek Tu, Baly, savo gyvenime susidūrei su absurdo dramaturgija. Bet jei susidūrei kad ir su jos užuomazgomis, tai pats žinai, kad tokia dramaturgija pati savaime yra parodija. Bent jau toks absurdas, kokiu paremta Olego Bogajevo pjesė. O čia absurdišką pjesės situaciją, kuri pati yra parodija, režisierius pateikia kaip tam tikrų tipažų parodiją.

Stebėtina, kad spektaklio neišgelbėjo net jame vaidinantys stiprūs aktoriai. Tarsi būtų nutarę visiškai atsiduoti Latėno diktuojamam stiliui ir principui „jeigu galima apsieiti be prasmės, tai ir apsieikime". Tiesa, kai kuriems aktoriams nelabai buvo ką vaidinti. Pavyzdžiui, Sergejaus Ivanovo Senelis - absoliučiai tipiškai sukurtas seno žmogaus paveikslas. Vaikšto susilenkęs, praskėstom kojom, kalba kiek retindamas žodžius - devyniasdešimtmečio protretą charakterizuoja vien išorė, o ir ta šimtąkar matyta. Panašiu vaidybos principu remiasi Dalia Morozovaitė, vaidinanti Senelę. Andriaus Bialobžeskio Tėvas - nervingas rėksnys, garsiai srebiantis sriubą ir įsimylėjęs futbolo komandą. Jonei Dambrauskaitei trylikametės Dukters personažas apskritai atrodo svetimas - kalbai trūksta organikos. paveikslą kuria tik jos platūs reperiški treningai bei kalbos žargonas. O štai vienintelis personažas, kuriam režisierius, atrodo, suteikia šiokios tokios prasmės - Rasos Marazaitės Motina - neįveikiamas pačios aktorės. Vien tik Motinai šeimyniškumas nėra visiškai svetimas, ji linkusi rūpintis tiek namų ruoša, tiek šeimos narių gerove. Netgi siužetiškai jai skirta pakovoti su priklausomybių apsėstais namiškiais. Užtat pati aktorė nusprendė palikti savo vaidmenį siužeto lygmeny ir tiesiog pasirinktomis intonacijomis atkalbėti tekstą.

O kartkartėmis į šeimos gyvenimą įsiterpiančio Giedriaus Arbačiausko personažai dar apskritai nėra surasti - nei jų charakteristikos, nei funkcijos. Kiekvienas aktoriaus monologas prailgsta, jam pasirodžius scenoje veiksmas sustoja. Panašu, kad režisierius tikėjosi, jog vien aktoriaus charizma ir energija užpildys scenas. Matyt, bus suklydęs. Atsibodus žiūrėti į Arbačiauską, netikėtai atsigręži į kitus aktorius. O ką jie tuo tarpu veikia? Stovi ir stebi. Laukia savo eilės kalbėti.

Užtat kaip džiugino Simono Storpirščio vaidinamo Katino pasirodymai! - jis žavėjo katiniška plastika, ne lankstumu, o minkštais judesiais. Dauguma jo mizanscenų subtilios, skoningos, nors kartais kiek perspaustos, siekiant prajuokinti publiką.

Įsijaučiau vertindama ir netgi nepapasakojau apie tai, kaip apskritai atrodė spektaklis. Iš tiesų daug pasakoti nėra ką - scena apstatyta kaip svetainė, tai sufleruoja eilinių namų erdvę. Iš šio kambario veda durys į kitą namo dalį - miegamąjį, tualetą bei vonią. Pastaruosiuose vykstantis veiksmas filmuojamas stebėjimo kamera ir rodomas virš scenos esančiame ekrane. Šeimos scenas namuose keletą kartų pakeičia sapnų scenos, kurias bandyta pateikti kaip mistines, vykstančias kitoje erdvėje, tačiau neišeinant iš pasirinkto žanro - net ir čia lieka standartiniais juokeliais paremtos parodijos: gyvūniška sekso scena, komjaunuoliškas entuziazmas ir taip toliau. Vis dėlto vieną tokių scenų, priešpaskutinį sapnų epizodą, įvardinčiau kaip sėkmingiausią spektaklyje - jau pilvotus nuo nėštumo personažus ir toliau prievartauja jų priklausomybės. Ir čia iš tiesų užčiuopiamas groteskas,  o šeimos situacija atrodo nebe tiek komiška, kiek baisi. Gaila, kad tai tik kelios minutės beveik trijų valandų spektaklyje.

Žinau, kad klaidų teatre pasitaiko ir mūsų pareiga yra jas pastebėti bei paminėti garsiai. Tačiau šis spektaklis yra ne atsitiktinė klaida, o Jaunimo teatro tendencija. Jau seniai akivaizdus jo polinkis į pramogos teatrą. „Triukšmas už kulisų", „Kapinių klubas", net ir neberodomas Shakespeare'o „Jei taip, tai šitaip" - vien beprasmiškas juokinimas, ir nors pjesėse galima atrasti skoningo humoro, tačiau spektaklių kūrimo priemonės linksta į pigią komediją. „Slaptoji dviratininkų draugija" sėkmingai tęsia šią tradiciją. Tik kodėl visi tai mato ir tyli? Tavo laikais recenzentai daug ko nesuprasdavo, o dabar mūsiškiai puikiai suvokia tokią Jaunimo teatro situaciją, tačiau ją visiškai ignoruoja. Tiesa, kritikai buvo aktyviau prabilę pasirodžius Jono Vaitkaus premjerai „Širdis Vilniuje", tačiau apskritai jiems nebūdinga kalbėti apie Jaunimo teatro spektaklius. Dabar, aišku, pati pamačiau, kaip sunku rašyti apie itin prastą ir beprasmišką spektaklį, tačiau niekas niekada ir nežadėjo, kad bus lengva. O Algirdui Latėnui labai reikėtų paaiškinti, kad kurdamas spektaklį režisierius yra atsakingas ne tik už konkretų savo darbą, bet ir už visą teatro reiškinį. Juk yra žmonių, kurie mato tik tokius spektaklius ir susidaro įspūdį: „štai kas yra teatras". O tai visiškai klaidinga. Ir jeigu norisi kurti publikai pataikaujantį teatrą, tada geriau tiesiog pasiskelbti komerciniu pramoginiu ir, žinoma, atsisakyti valstybės rentos. Nors ir tada būtų kur tobulėti, nes pastarasis spektaklis kokybiškos pramogos nežada.

Trūksta man Tavęs, Baly. Tiksliau, tavo žodžio. Kai kurie mūsų teatro kūrėjai leidžia sau per daug, tuo tarpu kritikai - per mažai. O per didelė tolerancija ir ignoravimas dar nieko nepajudino iš vietos.

Su pagarba,

jaunoji teatrologė Aušra Kaminskaitė

Recenzijos