Nuo avelės iki silikono

Daiva Šabasevičienė 2011 05 29 Menų faktūra

aA

Kauno lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius, rengdamas „Skrajojantį“ lėlių festivalį, kaip ir jo kaimynai - Kamerinio teatro vadovai Stanislovas ir Aleksandras Rubinovai (tik jie kamerinių teatrų festivalio „Monobaltija“ šiais metais dėl neseniai suimto kultūros valdininko, kuris ne „skirstė“, o „dalino“ pinigus, negalėjo surengti), svečius kviečia ne dėl „sudalyvavimo“, bet ir todėl, kad būtų proga susitikti lėlių teatro profesionalams, pabendrauti, suvokti, kaip ir kurlink keliauja lėlių teatras.

Perpildyta spektaklio programa neleido rengti spektaklių aptarimų - kai kurie lėlininkai leido suprasti, kad be diskusinio lauko daug atvirų klausimų, hipotezių taip ir lieka „kaboti“, o tai galėtų būti vienaip ar kitaip aptariama ir po komentarų bei pastabų menininkai turėtų progos pamąstyti apie savo kūrybą, galbūt ką nors keisti, o gal - sveikai užpykti dėl sveikos kritikos. Mažos pertraukėlės lėlininkams suteikė galimybę bent trumpai aptarti regėtus kūrinius.

Trečioji diena - itin derlinga. Dominavo lietuviai. Ir, ačiū Dievui, „nepasišiukšlino“. Priešingai - atrodė netgi pasitempę. Kai kurie spektakliai praėjo geriau nei savo scenos aikštelėse.

Laikantis nuoseklumo reikėtų pradėti nuo Torūnės lėlių teatro „Baj Pomorski“, kuris Muzikiniame teatre parodė plačiaformatį spektaklį „Kregždutė“. Pats teatras įkurtas 1945 m., jo repertuare - įvairiausio pobūdžio spektakliai, pasižymintys aukšta scenine kultūra, profesionaliais atlikėjais. Tadeuszo Slobodzianeko pjesė „Kregždutė“ sukurta pagal brazilų rašytojo Jorge´o Amado pasaką apie neįmanomą meilę, apie kits kitą įsimylėjusius Kregždutę ir Katiną. Sudėtingi ne tik herojų emociniai santykiai, sudėtingas ir spektaklio audinys. Čekų dailininkas Pavelas Hubička sukūrė daugiasluoksnes skirtingų atlikimo technikų dekoracijas, „tapybinius“ kostiumus, kaukes. Matyt, samdytas dailininkas norėjo „atidirbti“ svečioje šalyje, tai ir atidirbo. Įskaitant ir vaizdo projekcijas, galima sakyti, kad vaizdo būtų užtekę net keliems spektakliams. Tik gaila, kad aktoriai, dainuodami ir šokdami, prarado galimybę labiau „apžaisti“ kaukes, labiau įprasminti rankoje laikomas lėles.

„Kregždutė“ - spektaklis, kurio adresatas - jaunas žmogus. O kad torūniečiai išmano jaunojo žiūrovo psichologiją - akivaizdu. Vos tik veiksmui prasidėjus, žiūrovas nukeliamas į stebuklų pasaulį - vaikai spektaklį stebi net išsižioję. „Kregždutėje“ yra nemažai sceninės paslapties, kuri gali pakerėti mažuosius žiūrovus. Tačiau žvelgiant šiandienos teatro kontekste, spektaklis atrodo kiek senstelėjęs. Jis nori papasakoti istoriją, kuri ir perteikiama tradiciškai. Toks teatras žavi atlikimo kultūra, bet jam trūksta staigmenos ir įkvėpimo. Neabejoju, inscenizacijos autorius ir režisierius Zbigniewas Lisowskis yra sukūręs įdomių spektaklių, nes visa spektaklio konstrukcija - tikrai režisūrinė, tačiau autentiškos meninės ugnelės šį kartą gal kiek ir pritrūko.

Kai atvyksta teatrai iš labai toli, gali laukti arba didelio šlamšto (nes būna vežama pagal kokią nors „programą“) arba kažko labai įdomaus. Jeruzalės „Train“ lėlių teatras atvežė tikrai vertingą spektaklį - „Guliverio kelionė į Liliputiją“. Keista, kad Lietuvoje Jonathano Swifto istorijos apie Guliverio keliones nėra populiarios, nes jų pasakiškumui ribų nėra. Režisierius Amitas Drori papasakojo istoriją apie Liliputiją taip, jog ji tapo įdomi ir vaikams, ir suaugusiems. Čia viskas prasidėjo nuo paprastumo, pasaulis vėrėsi iki begalybės ir vėl traukėsi į paprastas dėžutes. Lygiai prieš 30 metų įkurtas teatras iš pradžių savo spektaklius rodė traukinio vagone ir tai, akivaizdu, padėjo išlavinti fantaziją iki mažiausių detalių. Čia kaip konstruktorių šalyje: mažos į delną telpančios lėlytės ir kontrasto principu sukurtos lėlės. Spektaklyje naudojami smulkūs mechanizmai, bet jie netrukdo rastis ir tikrojo teatro vaizduotei. Jos šeimininkas - Jackas Shvili, kuris ne tik palaipsniui pristato įvairias lėles ir objektus, bet ir suteikia jiems gyvybės. Šis spektaklis sužavėjo dėl to, kad jame labai raiškiai papasakota istorija užduoda nemažai klausimų. Pirmiausia, tai protu grįstas spektaklis, bet jame intymiai pasinerta į fantazijos pasaulį.

Vitalijaus Mazūro „Privati valda“ pagal Marcelijaus Martinaičio 1976 m. parašytą pjesę „Avinėlio teismas“ šiame festivalyje suvaidinta labai gerai. Lyginant su premjeriniais spektakliais, kūrinys ženkliai subrendo. Jis - tarytum Mazūro requiem pasauliui. Šiam menininkui jau neįdomu kurti gražų meną dėl meno. Visi nori grožio, o Mazūras, mokėdamas jį kurti, pigiai neparsiduoda: jis pasiūlo tą grožį surasti. Jam svarbiausia - pilietinė pozicija, kurią jis išreiškia kurdamas pačiomis įvairiausiomis meninėmis priemonėmis. Tai labai ekspresyvus spektaklis.

“Kemerovo
Kemerovo (Rusija) lėlių teatro „Peras Giuntas”
Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo periodas, kai daugelis režisierių permąstė istorijos faktus. „Privati valda“ - naujas etapas, svarstantis pasaulio išsigimimą. „Medžiai, gėlės vysta / Kas išgelbės karalystę?“ Mazūras kuria postsovietinę erdvę, kurioje žmonės virsta gyvuliais su grėsmingomis kaukėmis. „Apgautoje karalystėje“, kurioje begalė šiukšlių ir pakaruoklių, tikrai sielai „atstovauja“ ne žmogus, o gyva avelė.  Mazūro biografijoje yra buvę spektaklių, kuriuose jis lėlėmis kalba apie opias problemas, bet šį kartą jo skausmas itin aštrus.

Jeigu iš pradžių atrodė, kad jauniesiems aktoriams stinga balso artikuliacijos, iš po kaukių nepakankamai raiškiai girdisi jų kalba, tai veiksmui įpusėjus viskas išsilygino. Spektaklis, kurtas su  jaunais aktoriais Indre Liutkevičiūte, Šarūnu Dateniu, Simonu Storpirščiu, Imantu Precu, Giedre Giedraityte, Asta Stankūnaite, Jūrate Trumakaite, Karoliu Algimantu Butvydu, tapo savotišku jaunosios lėlininkų kartos manifestu.

Vilniaus „Stalo teatro“ „Gandro dovanoje“ žiūrovų akyse gimsta ir muzika, ir lėlės, tai šį kūrinį paverčia savotišku apeiginiu ritualu. Algirdas Mikutis, Saulė Degutytė, Snieguolė Dikčiūtė, Darius Rakauskas, Valdas Narkevičius, Jokūbas Vilius Tūras sukuria tokias „žaidimo taisykles“, kurios jiems leidžia būti spektaklio medžiaga. Kalbant apie spektaklio dramaturgiją, reikia pripažinti, kad šiame spektaklyje jos apskritai nėra. Čia daugiau išradingai būnama ritualinėse „apeigose“, kur metaforomis prabylama apie pasaulio sutvėrimą.

Kauno „Psilikono teatras“ ir jo spektaklis „Pasmaugta ir nušautas“ yra tikras tarpdisciplininio meno projektas. Kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio galima klausytis dar antra tiek, o Auksė Petrulienė - puiki atlikėja. Jos sumanymas ir atlikimas savo naujumu labai gražiai integruojasi į lėlių teatro išraiškos priemonių gretas. Praėjusio amžiaus kriminalinė istorija pateikta cheminėmis priemonėmis, o svarbiausia - su humoru.

Penkis su puse tūkstančius kilometrų įveikę lėlininkai, atvykę iš tolimojo Sibiro - Kemerovo, pasirodė kaip tikri archaikai. Tai kūrėjai, kurie dar tiki teatru. Greitai Sibiras taps kurortu, o meno taip pat važiuosime mokytis ten. Nors Rusijoje Henriko Ibseno kūrinių statoma nedaug, Dmitrijus Vichretskis pateikė tikrai filosofinę „Pero Giunto“ traktuotę. Scenoje lėlytės mažos it kedro riešutukai, tačiau kiekvieną jų valdo net po kelis. Todėl jos, galima sakyti, yra tikri baleto artistai. Pagal Edvardo Griego muziką jos ne „vaidino“, o „šoko“. Aštuoni jauni aktoriai spektakliui suteikė vientisą tempą, kuris gal buvo kiek per lėtas (tuo labiau, kad spektaklis vyko 22 valandą, ir visi buvo pervargę), bet tai netrukdė pastebėti, kokia galinga sibiriečių lėlių teatro tradicija, kaip profesionaliai skleidžiasi kūrinio paslaptis. Šiandienos teatrus apėmusi tendencija pasiimti kūrinį ir iš jo daryti „ką nori“, kartais visiškai nutolstant nuo esmės. Kažkodėl visą laiką neapleido mintis, kad Ibsenas būtų laimingas, matydamas būtent tokį „Perą Giuntą“. Nors jį galima priskirti prie muziejinių spektaklių - tokių, kokių jau nėra ir kokių vis mažės.

Recenzijos