Nelaimingasis Otelas

Skaitomiausi
Jūratė Visockaitė 2011 04 04 Šiaurės Atėnai, 2011 03 25

aA

Otelas išsirinko reto vardo žmoną. Disdemona (gr.) - nelaimingoji. Ir virš Šekspyro herojaus, Venecijos armijos generolo, galvos nuo pirmųjų tragedijos eilučių pakibęs lemties kardas. Šitas dinozauras neišsitenka savo laikuose, daužosi į sienas ir išsyk užkimba ant juokingai menko kabliuko: žmona pametė nosinę, taigi, ji neištikima! Žvitrus Jagas pasišvilpaudamas įvaro Otelą į kampą ir ima mefistofeliškai tyčiotis. Ir 74 metų Verdi, rašydamas priešpaskutinę operą „Otelas“, modernių jagų (jo nepripažino Wagneris) buvo vadinamas juokingai melodramišku seniu.

Pirmoji tiksli metafora naujoje LNOBT operoje „Otelas“ (rež. Eimuntas Nekrošius) - įžengęs į sceną herojus puola skirti susivaidijusių draugų ir skiria juos primityviai galva smūgiuodamas į krūtinę. Paprastai ir aiškiai. Ir dekoracijose - aiškumas, bespalviškumas, net ir atsiradusi menka spalva tuoj kažkur prapuola. Kodėl gi ne, gerai pagalvojus, Otelas galėjo būti netgi koks daltonikas, štai ir gyvenimus jis negrabiai dalijo į garbingus ir negarbingus.

Otelas myli ir giliai meilei išreikšti jam užtenka kelių sulėtintų rankų judesių. Netgi galima teigti, kad šįkart režisierius operą „sugrojo“ rankomis. Tamsiai vilkintis choras, akompanuodamas įvykiams, atsiveria ir atsiriboja žaisdamas plaštakomis tarsi marionetėmis; susitikimo glamonės perduodamos per savotišką rankų baletą, jausmai demonstruojami užsidengiant veidą ar bučiuojant savo paties delną - jautrią kūno vietą; brangaus žmogaus kūno linijos apglostomos nesiliečiant prie kūno ir tarsi jį apsaugant; kito ranka atsargiai įtraukiama į savąjį kūną ir tampa vienu kūnu, vienu sparnu, viena aistra ir mirtim. Nekrošius buvo ir išliko neprilygstamas meilės dainius mūsų teatre. Prieš dešimt metų, kurdamas „Otelą“ dramoje, netiesmukiems meilės vaizdiniams perteikti jis net pasikvietė baleriną Eglę Špokaitę.

Jeigu apie teberodomą Nekrošiaus spektaklį „Idiotas“ galima sakyti, kad spektaklio nėra, nes nėra idioto Myškino, tai apie „Otelą“ - kad jis yra, nes yra Otelas, vaidmenį atliekantis artistas. Ir pats Vaidas Vyšniauskas premjeros išvakarėse kalbėjo apie jam svarbų šio vaidmens artistiškumą, apie startą, bet jokiu būdu ne sunkaus vaidmens finišą. Tenoras jau ir dabar vaidina kaip gerai pasikaustęs dramos artistas. Apsėstas pavydo mauras vidine įtampa, eisena ir povyza išsiskiria iš kolegų. Manau, ir tas minėtas kol kas tik kelių spektaklių „finišas“ (kovo 20 d.) būtų įtaigesnis, jei prieš Otelą stovėtų jo vertas Jagas. Dainiaus Stumbro personažas kažkaip labai vieno kaulo lietuviškas (trūksta tik alaus bokalo rankoje), nepiktybiškas. Galbūt čia prisidėjo ir neįsitvirtinęs režisieriaus požiūris į Jagą kaip į Otelo išsigimusią kopiją, neatstojantį Otelo šešėlį. Abu vyrus vis sujungia vienas suodžių spalvos krėslas, kuriame juodu vienodai rangosi. Deja, kol kas jokie nuodai nuo Jago liežuvio nevarva, Otelas kovoja tik su savo vidiniais demonais.

Sigutės Stonytės Dezdemoną išvystame jau pažymėtą lemties - iš po viršutinio sijono sprūsta akinančiai baltas, virpantis apatinis drabužis. (Vėliau tarnaitė Emilija, ilgai per visą ilgesingą savo ponios ariją plaikstanti lengvą kaproninę skraistę, tik trukdys klausytis. Operoje iš visų pusių neišmatuota, kvaila detalė tampa trigubai kvailesnė.) Kadangi šios, kaip ir kitų, operos libretas Šekspyrą žiauriai supaprastina, tai lieka viena viltis, kad talentingas balsas kompensuos tai, kas yra išimta. Stonytė ir kompensuoja.

Į šią operą daug kas eis, ieškodamas genialių Nekrošiaus metaforų. Ką gi, jeigu pasiseks išsinešti nors vieną aukso vertės, o kitos įsipina į audinį ir netrukdo, tai jau ir ačiū. Būkime gailestingi savo daug dirbusiems, nebejauniems genijams. Mano akims gražiausia buvo finalinė kapo duobė, į kurią kaip užkasamą žemę sumetė anksčiau choro vis tampytus, per gyvenimą sunkiai prikrautus maišus.

Spektaklio metu jo niūrių šviesų gamoje vis norėjosi pamatyti kokį ryžtingą spalvinį sprogimą ar režisūrinį akibrokštą. Tačiau galiausiai tikru akibrokštu tapo sąmoningai vienatonis, švaraus skambesio ir grožio (kaip siekiamybės) kūrinys. Tokia buvo senamadiška Nekrošiaus svajonė.

Dar norėtųsi pridurti, kad orkestrui su įkvėpimu dirigavo ir spektaklyje lygiai su kitais vaidino dirigentas Gintaras Rinkevičius.

ŠIAURĖS ATĖNAI

 

Recenzijos