Gintaro Varno „Publika” - lakmuso popierėlis publikai

Gerda Anikė 2011 01 12 Menų faktūra

aA

Spektaklį „Publika“ galima vadinti kultūros reiškiniu.  Režisierius jį pastatė du kartus: 

1996 metais Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre Atviros Lietuvos fondo surengtame forume „Kaitos taškas“  buvo pristatytas spektaklio skaitymas (vėliau eskizas tapo spektakliu ir buvo įtrauktas į akademinio dramos teatro repertuarą bei rodytas trejus metus), ir pernai lapkričio mėnesį - Menų spaustuvėje.

Tiek 1996 metais, tiek dabar tai yra neeilinis reiškinys Lietuvos kultūroje - tiek pirmasis, tiek antrasis pastatymas yra iššūkis Lietuvos kultūrinei visuomenei.

Režisieriaus ir aktorių  dėka „Publika“ tapo publikos intelektualumo,  išprusimo, tolerancijos, sugebėjimo suvokti meno kūrinį, skaityti poetiniame tekste  paslėptas prasmes bei metaforas lakmuso popierėliu. Visų pirma todėl, kad Lietuvos teatre vyrauja konservatyvaus naratyvo tradicija, kuri, smelkiantis masinei „sukramtytai“ kultūrai į teatrų scenas, paverčia žiūrovą tik pasyviu stebėtoju, atėjusiu į spektaklį patogiai praleisti laiką ir reikalaujančiu iš teatro tik blizgios pramogos.

Turint omeny pagreitintą mūsų laikų įvykių multiplikaciją, keturiolikos metų laikotarpis, skiriantis abu spektaklius, yra didžiulis laiko tarpas Lietuvos kultūros kismo istorijoje. Tiek tada, tiek dabar režisierius pristatė dvi skirtingas aktorių kartas, ir tai, be abejonės, turėjo įtakos pastatymui. 

Pirmame „Publikos“ pastatyme režisierių vaidinęs aktorius Arūnas Sakalauskas  šiame pastatyme „perkeltas“ kitam (Juodojo Arklio, Fokusininko ir Imperatoriaus) vaidmeniui, liko vieninteliu aktoriumi, dalyvaujančiu abiejuose spektakliuose. Pagrindinius vaidmenis kūrę aktoriai Dainius Kazlauskas, Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius, Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir šiuo metu yra sėkmingai kuriantys aktoriai, o spektaklyje dalyvavę anuometiniai studentai (ironiška - ir vaidinę spektaklyje pasileidusius, išdykusius studentus) taip ir netapo aktoriais, tiksliau, neįsitvirtino teatriniame pasaulyje. Spektaklis gimė kaip netikėtas pokštas, akibrokštas žiūrovui, kuris pirmą kartą buvo įleistas į paties teatrinio stebuklo virtuvę - sceną. Žiūrovas, sėdėdamas ant sceninio rato, dalyvavo savotiškoje, šiek tiek gąsdinančioje kelionėje - ratui sukantis prieš jo akis plaukdavo užkulisiuose stovinčios įvairiausių spektaklių dekoracijos, beje, kiekvieną kartą vis kitos, pro akis prašmėžuodavo scenos montuotojo, apšvietėjo ar režisieriaus asistento šešėlis, grėsmingai vėrėsi lig šiol tik iš salės matyta erdvė - baugūs, gremėzdiški sceniniai mechanizmai, apšvietimo įranga, dulkėti ir tamsūs teatro kulisai. Visa tai kartu su netikėtinos poezijos magija kūrė siurealistinę „čia ir dabar“ iliuziją, nematyto, nelaukto ir nežinia ką reiškiančio pasaulio viziją. „Buvo be galo įdomu, bet nieko nesupratau“, „Labai gražu, bet apie ką čia...“ - tokia dalis vertinimų, lydėjusių tuometį Varno pastatymą, kurį visgi publika pamėgo.

 Laikas savotiškai perstumdė tiek Lorcos pjesės, tiek naujojo Varno pastatymo akcentus. Stebėdami šiandieninę „Publiką“, aiškiai suvokiame, ką šiandien nori pabrėžti, kur link veda savo diskursą režisierius - homoseksualios meilės tema, pirmojoje versijoje piešta subtiliais, vos juntamais  potėpiais, šiandien skamba kaip spektaklio dominantė. Režisierius ir vėl lieka ištikimas sau - jis provokuoja, erzina, tikrina žiūrovą, tarsi klausdamas, ar tikrai tie metai, skiriantys spektaklius, subrandino publiką naujiems iššūkiams, naujos realybės adekvačiam suvokimui? Ar tikrai esame Europos žmonės, priimantys šalia esantį su visa žmogiškąja pagarba jo egzistenciniam apsisprendimui?

Pati Federico Garcia Lorcos pjesė yra tokia daugiareikšmė, joje užkoduota tiek simbolių, nuorodų,  metaforų, prasmių, kad kiekvienas pasirodantis scenoje personažas yra tarsi atskiras pasaulis su savo istorija. Lorcos poetinė magija tokia galinga, užburianti, kad siužetinė linija pasiklysta asociacijų labirinte, į kurį sceninio vyksmo dėka įtraukiamas ir žiūrovas.

Meilė, menas ir mirtis  -  svarbiausi pjesės  komponentai, kurie spektaklyje tarsi bangos iškyla į paviršių, įsuka bei atslūgsta, prikelia ir griauna. Kaip sako „Publikos“ personažas Fokusininkas - menininko sąžinės, abejonių, amžino nerimo, nepasitikėjimo simbolis - „Jei žengsi bent žingsnį toliau, žmogus tau atrodys kaip žolės šapelis“. Taip visi personažai lyg šapeliai - išdraikyti jausmų, netekčių sukasi, blaškosi gyvenimo teatre.

Centrinė režisieriaus figūra - menininkas (Režisierių labai įdomiai suvaidino akt. Gytis Ivanauskas), kamuojamas baimių, aistrų ir nerimo, susipainiojęs meilės verpetuose, pasiklydęs esamų ir tariamų personažų margumyne, kankinamas aistros menui ir teatrui bei savo mylimajam Gonzalui (akt. Martynas Nedzinskas). Lyginant abiejų spektaklių versijas (pirmojo vaizdo įrašas saugomas A.Mickevičiaus bibliotekoje - tačiau įrašas ne spektaklio, o eskizo, kuris vėliau transformavosi į spektaklį) regimi tiek akcentų, tiek pačios vaidybos manieros skirtumai. Pirmajame (Arūnas Sakalauskas, Andrius Bialobžeskis) dominuoja vos juntamas, švelnus, gal kiek atsiribojantis erotizmas, pabrėžiamas daugiau balso tembro moduliacijomis, lengvais, nepabrėžtinais prisilietimais, žvilgsnių susikirtimais, išraiškinga rankų kalba. Šiandieniniame - išsiveržia atviresnis fizinis kontaktas ; šokis, susikibusių kūnų plastika, tarsi apeliuojanti į lytinį aktą, aistros akustinis sureikšminimas. Žinoma, sunku lyginti ir juolab oponuoti režisieriui, bet

“Dmitrijaus
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
pirmas variantas, kaip bebūtų keista, regis, labiau atskleidžia dviejų, taip skausmingai vienas su kitu besigrumiančių vyrų aistrą. Gal tai lėmė aktorinių galimybių, gebėjimo skaityti ir šifruoti sudėtingą poetinį tekstą niuansai, o gal tiesiog pirmojo spektaklio aktorių neslėgė tokia milžiniška atsakomybė, kuri teko jauniesiems - „išbraidyti“ jau perbristą ežerą ir naujau, ir įdomiau, ir giliau. Tačiau puiki antro paveikslo scena, be jokios abejonės, yra subtilus dviejų vyrų meilės baletas - aktoriai Eimutis Kvoščiauskas ir Dovydas Stončius, iš pradžių geidulingai skanaudami obuolį, bučiuodamiesi ir pasitelkdami šokio plastiką, perteikia visą meilės jausmo amplitudę - nuo švelnaus susižavėjimo, flirto iki visa griaunančio pavydo bei neapykantos. Manau, būtent šia scena Varnas labiausiai priartėja prie tikslų, kuriuos jis įvardino, paklaustas, kodėl po 14 metų antrą kartą stato tą pačią Lorcos pjesę: „Lietuva yra homofobiškiausia šalis ES po Rumunijos. Lietuvoje priimtas naujas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymas, kuriuo atvirai paminamos „kitokių“, „netinkamų“ visuomenės narių teisės, o kokios „kautynės“ vyko „Baltic Pride“ eitynių metu! Kokia agresija tryško iš mūsų tautiečių minios! Todėl „Publika“ dabar turėtų būti kaip atsakas valstybiniam idiotizmui ir visuomenės netolerancijai“.

Esminis šio reiškinio veikėjas yra kintantis laikas - per tuos 14 metų neatpažįstamai pasikeitė teatro vieta visuomenės gyvenime, teatras dabar priverstas orientuotis į vis prastėjantį publikos skonį, o kultūrinės iniciatyvos spraudžiamos į griežtus finansinius rėmus. Galų gale ir santykiai tarp teatralų įgavę daugiau ar mažiau merkantilinį atspalvį. Taip, 1996 metais Gintaras Varnas ir jo tuometinė kompanija turėjo galimybę leistis į avantiūrą beveik nerizikuodami, nes teatre dar buvo gyva sveiko avantiūrizmo dvasia: scenografija nekainavo, daiktai, kostiumai buvo surinkti iš teatre esančio rekvizito (tuomet vizualinę pusę „sustygavo“ Sigitas Staniūnas, drabužius - Juozas Statkevičius), kompozitoriaus nebuvo, skambėjo Michaelo Nymano kūriniai iš filmo „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“. Dabartinis pastatymas šiais komponentais yra žymiai profesionalesnis - skamba Giedriaus Puskunigio parinkta įvairių kompozitorių, taip pat ir jo paties muzika, o dainininkas Mindaugas Jankauskas, aprengtas rokoko stiliaus teatrališku kostiumu, dėl balso specifikos sukuria labai įtaigų, vaiduoklišką „teatro po smėliu“ personažą; yra Gintaro Makarevičiaus scenografija, Juozo Statkevičiaus kostiumai. Scenografijos konceptuali idėja - šalia specialiai šiam spektakliui sukurtų elementų kai kurie daiktai sąmoningai perkelti iš kitų Varno spektaklių - pvz., spintos durys jau „vaidino“ „Nusikaltime ir bausmėje“, juodi katinai, tupintys ant spintos ir stebintys kone kiekvieną šio režisieriaus pastatymą, taip pat ir lovos „atėjo“ iš „Tolimos šalies“.  Teatro gyvenimas - tęstinis ir nesibaigiantis, keliaujantis laiku ir kūrybos keliais. Tai jau nebėra akcija, o „tikras“ teatrinis pastatymas, ne džiaugsminga patrakusių bepročių avantiūra, o sustyguotas ir apgalvotas, per 14 metų išnešiotas kūrinys.

Manau, svarbūs pirmojo pastatymo elementai - Dainiaus Kazlausko įkūnytas Salvadoro Dali prototipas, skaitęs teksto „remarkas“ (tai aliuzija į paties Lorcos ir Dali meilės ryšį), a.a. Sauliaus Mykolaičio sukurtas Trečiojo vyro personažas ir - simboliška - paskutinį kartą teatre pasirodžiusi 87  metų Kazimiera Kymantaitė, tarianti: „Kaip baisu pasiklysti teatre ir nerasti durų“: neilgai trukus šioje scenoje ji buvo pašarvota. Būtent personalijos buvo pirmojo spektaklio varomoji jėga ir tos vietos, kuriuose silpniau skambėjo aktorių individualybės, liko paviršutiniškos, be ryškesnio prasminio pėdsako. Apmaudu, kad Mickevičiaus bibliotekos įraše, eskize, šie aktoriai (išskyrus D.Kazlauską) nevaidino, ir to negalime pamatyti dar kartą.

 Antrojo spektaklio stiprybė - energingas ir kūrybingas paties Varno mokinių, dabar jau diplomuotų aktorių, pasirodymas. Atsiranda nauji akcentai Arklių ir Džiuljetos (Elzė Gudavičiutė) scenoje: iracionalus mirusios Džiuljetos plevenimas savo pomirtinių fantazijų pievose šalia geismu alsuojančių Baltų Arklių, Juodajam Arkliui (Arūnas Sakalauskas / Edmundas Mikulskis) piešiant smėliu likimo mandalą, yra preliudija į „teatrą po smėliu“, erdvę, kur nebėra vietos „kaukei“, kur personažai sudegina uždangą ir miršta iš tikrųjų, žiūrovams matant. Beribį Arklių šėliojimą Gintaras Varnas akcentuoja ne šiaip sau - paskutiniame paveiksle Režisierius sako: „Man sutrukdė arkliai, jūra, žolių miškas“. Tai - gaivališko, gyvuliško, geidulingo gyvenimo, kuriame nebelieka vietos pauzei ir tylai, metafora, beje, buvusi viena didžiųjų paties dramaturgo fobijų. Džiuljetos personažu tiek dramaturgas, tiek Varnas užmena labai įdomią mįslę - ar meilei reikalingas stereotipinis objektas? Ar tokia  meilės ir mirties virpėjimo paralelė  nėra tinkamiausias žmogaus - vienišo, riboto ir silpno sutvėrimo - ambicijų, pretenzijų nuvainikavimas? Tobulos meilės iliuzijos atviras bei sąžiningas paneigimas? „Kai prašneki apie meilę, nustembu, - sako Fokusininkas. -  Matau saulėtą kraštovaizdį, atsispindintį dulksvame veidrodyje. Ir kad vis dar neaušta rytas“. Džiuljetos scena, be abejo, viena svarbiausių įsiklausant į Lorkos, meilės ir mirties dainiaus, tekstus.

Man viena įtaigiausių spektaklio scenų - Eimučio Kvoščiausko ir Sergejaus Ivanovo suvaidinta Nuogaliaus ir Sanitaro scena - Nukryžiavimo aktas psichiatrinėje ligoninėje, kai scenos pabaigoje Nukryžiuotasis Aktorius lyg niekur nieko tiesiog išeina iš scenos - tarsi aliuzija į siurrealistų (Luiso Bunuelio) kritikuotą Biblijinę mistifikaciją, kai religinis veiksmas „suteatrinamas“ ir paverčiamas ligonio kliedesiais, veiksmas vyksta  teatro užkulisiuose, o paraleliai šiam veiksmui avanscenoje purtomas karštinės klejoja Martyno Nedzinsko Gonzalas.

Įdomu, kad šį kartą Varnui netgi nepakanka tik „Publikos“. Į spektaklį įtrauktas epizodas iš Lorkos pjesės „Kai praeis penkeri metai“ ir anksčiau nematytas fragmentas „Kvailo piemens daina“. Pirmasis epizodas pratęsia dramatišką meilės neišvengiamo ėjimo į savo aukščiausią tašką - mirtį - temą. Arlekinas ir Pajacas, tie du nelaimingos meilės liudininkai, mylimojo netekusi mergina, jaunuolis, nerandantis kelio namo - „teatre po smėliu“ palaidoti artistai. Ir, be abejo, kvailas piemuo ir jo solo. G.Varnas čia ir autoironiškas, ir pranašautojas, ir teisėjas - „Tuoj muzika pradės skambėti. Spygliai ir žaizdos - mums kentėti“. Visa spinta pilna lėlių (režisieriaus aštri nuoroda į „Šėpos teatro“ griaunančią ironiją), mėgdžiojančių avis, ir groteskiškas Sergejaus Ivanovo Piemuo sukuria neišvengiamos katastrofos pojūtį. Ir tikrai - trumpa, vos 15 minučių trunkanti 6 paveikslo scena yra ir epilogas, ir nekrologas, ir teismo ekspertizės išvada: „Tikras teatras - tai skliautinis cirkas, vaikščioja vėjas ir personažai, nerasdami vietos, kur galėtų pailsėti“. Uždanga pakyla, ir matome žiūrovų vietose sėdinčią Mirtį (šį Ponios vaidmenį makabriškai žavingai atliko Viktorija Kuodytė) bei visus spektaklio personažus - degant žvakėms bei ant kėdžių atlošų, lyg antkapių, styrant baltoms gėlėms. Premjerinio spektaklio metu jų gretose, pirmoje eilėje, sėdėjo ir Gintaras Varnas, Juozas Statkevičius, Gintaras Makarevičius, Giedrius Puskunigis - spengiant tylai, kūrėjai žiūrėjo į žiūrovus. Teatras po smėliu - nuogos, šiurpios tiesos teatras.

Recenzijos