„Publikos” publika - kas ji?

Konstantynas Borkowskis 2011 01 03 IQ, 2011 sausis

aA

Naujausia teatro „Utopia“ ir režisieriaus Gintaro Varno premjera byloja apie brandžia homofiliška pasaulėjauta pagrįstą kūrybą.

Teatro sezonas beveik įpusėjo. Nušlamėjo jubiliejai, nuaidėjo skandalai. Teatrai darniai įniko į kasmetę naujametę priedermę savo pu­blikai - intensyvias kalėdinių vaidinimų dekadas. Ties šiuo sezono ekvatoriumi galima atsigręžti ir pažvelgti, kuo, be tuštybės šurmulio, pastaroji sezono pusė praturtino mūsų teatrinę meninę patirtį. Ryškumu ir ypatingais atspalviais premje­rų virtinėje išsiskiria režisieriaus Gintaro Varno ir jo vadovaujamo jauno teatro „Utopia“ premjera „Publika“ pagal ispa­nų poeto ir dramaturgo Federico Garcia Lorcos (1896-1936) pjesių „Publika“ ir „Jei praeitų penkeri metai“ tekstus. Pir­moji šio sumanymo versija buvo parodyta dar prieš 14 metų, o naujasis spektaklis pirmąkart buvo suvaidintas lapkričio 10 d. sostinės „Menų spaustuvėje“.

Bet pažvelkime į šį spektaklį ne vien kaip į teatro meno reiškinį, bet ir į tai, kas su juo susiję, t. y. iš kito šono. Ta proga prisiminkime pusės metų audringus įvykius sostinėje, susijusius su „Baltic Pride“ tolerancijos eitynėmis ir su ta homofobiška isterija, kurią minėta pro­ga buvo mėginama išprovokuoti mūsų visuomenėje. Negalima tvirtinti, kad to chaoso inspiratoriams ir organizatoriams visai nepasisekė įgyvendinti savo tikslų. Bent jau, stebint įvykius iš užsienio, buvo akivaizdu, kad mūsų kraštas savo visuomenės mažumų atžvilgiu dar toli gražu nėra brandžiai civilizuotas. Trum­piau tariant, žvelgiant iš anapus, plaukai šiaušėsi iš siaubo ir gėdos dėl mūsų minios išpuolių prieš tuos, kas tuomet ėjo su vaivorykštės spalvų vėliava (turint galvoje, kad eitynėse buvo ne vien tik homofilai, bet ir apskritai tolerantiškai mažumų atžvilgiu nusiteikusi publika). Beje, grįžus į gimtąją žemę, teko vėl aki­vaizdžiai įsitikinti, kad tai, kas iš anapus atrodė skandalinga, iš vidaus (iš čia vyrau­jančios nuomonės pozicijų) atrodo kaip norma. Tokias tad galingas nerašytas ir neskelbtas, bet akivaizdžiai necivilizuotas elgesio savo mažumų atžvilgiu taisykles vis dar diktuoja mūsų teritorija.

Bet dėsninga čia būtų paklausti, kas yra bendra tarp pavasarį įvykusių „Baltic Pride“ eitynių ir rudeninės spektaklio „Publika“ premjeros? Išties hipertro­fuoto teatrališkumo, išradingų formų ir sceninės fantazijos vaizdinių kupinas reginys lyg ir yra grynai estetinis teatri­nės meninės kūrybos faktas, ir socialinių mūsų visuomenės grupių bei grupuočių priešprieša čia turėtų būti niekuo dėta. Bet iš tikrųjų nėra visai taip...

...Poetiniai Garcia Lorcos tekstai, siurrealistiniai įvaizdžiai, romantiniai personažų vardai - Gonzalas, Enrike, Džiuljeta, Elena, Arlekinas, Žmogystė su vynuogėmis, Išprotėjęs piemuo...Taip pat įvairiaspalvė atlikėjų komanda - plas­tiški ir artistiški teatro „Utopia“ aktoriai, iš kitų teatrų pakviestieji Edmundas Mikulskis, Sergejus Ivanovas, Martynas Nedzinskas... Kontrastais ir garsiniais akcentais pribloškianti Giedriaus Pus­kunigio muzika; kabaretiniai, barokiniai, operiniai, paradiniai ir kitokie fantastiški Juozo Statkevičiaus sukurti kostiumai; išradinga Gintaro Makarevičiaus scenografija, kurioje atsispindi ir cirko arena, ir veidrodžių karalystė, ir lėliškas „šėpos teatras“, ir budistinė spalvoto smėlio ornamentų mandala, nuolat sutry­piama ir vėl atkuriama veiksmo metu...

Totalinio teatro šėlsmas ir apoteozė. Bet kodėl tam tikrai daliai publikos, ste­binčiai šį spektaklį, susidarė toks įspūdis, tokia savijauta, kad visos šios teatrinės ekstazės srovės lekia pro ją tarsi pro šalį, kad visas šis patosas skirtas ne jai, o kaž­kam kitam? Atsakymas labai paprastas: todėl, kad visas šis spektaklis, kiekviena jo scena, kiekvienas elementas ir sprendinys, kiekvienas prasminis akcentas yra persunkti vieno ir to paties: atvirai deklaruojamos homofilinės pasaulėjau­tos. Pasaulėjautos, kuriai skirtas minėto spektaklio patosas ir kurios privalumais, deja, nelemta džiaugtis tiems, kas jos neišpažįsta.

Beje, minėtą premjerą atspindėję re­cenzentai šio teatrinio kūrinio homofilinį patosą mini labai kukliai arba apskritai nutyli, tarsi virvės pakaruoklio namuose temą. Ir tai labai keista, nes režisieriaus Gintaro Varno kūryboje ši pasaulėjauta dominuoja jau nuo seno. Jis turi savo komandoje ir tokios savosios rafinuotos kūrybinės pakraipos išpažinėją, pasekėją ir realizuotoją - aktorių ir šokėją Gytį Iva­nauską, kuris kaskart su nauju vaidmeniu G. Varno spektakliuose tęsia ir augina tą pačią dominuojančią homofilijos temą.

Beje, ties šiuo momentu ypač būtų svarbu, kad šie ir tolesni žodžiai šia itin jautria tema būtų suprasti tiksliai ir tei­singai. Čia niekam nesistengiama klijuoti jokių etikečių, nieko įžeisti ar sumenkinti. Šio spektaklio atveju, kaip ir bet kurios kitos kūrybos, ši aplinkybė negali būti traktuojama ne kaip seksualinė ar kitokia organinė ar fiziologinė ypatybė, o tik kaip meninė pasaulėjauta ir jai būdingi charakteringi bruožai ir savitumai.

Prisiminkime, pavyzdžiui, kompozito­rių Piotrą Čaikovskį. Tektų pasitelkti ypač rafinuotą vaizduotę, kad balete „Gulbių ežeras“ rastume užuominų į homofilinės vertybes. Arba rašytojas Oscaras Wilde´as: visi žino, kokios jis buvo orientacijos, bet niekam nekyla mintis vertinti romano „Doriano Grėjaus portretas“ vien iš šių pozicijų.

Ir nereikia toli ieškoti. Mūsų tautinio teatro pasaulinės šlovės lopšys, garsusis Panevėžio Juozo Miltinio teatras jo įkūrė­jo ir kūrėjo asmenybės dėka irgi neišven­gė homofilinės patirties. Na ir ką? Argi tai kažkaip atsispindėjo Juozo Miltinio statytuose spektakliuose? Tiesa, sunkiai galime įsivaizduoti (absoliučiai fantasmagorinė prielaida), kad garbusis maestro būtų pastatęs, pvz., Shakespeare´o „Romeo ir Džuljetą“ arba inscenizavęs L.Tolstojaus „Aną Kareniną“... Jo požiūrį į vyro ir moters santykius atspindėjo ano meto spektaklis pagal švedų dramatur­gijos klasiko Augusto Strindbergo pjesę „Mirties šokis“, kur lyčių bendravimas suvokiamas ir parodomas kaip visiškai skirtingų pasaulių agresyvi priešprieša. Tačiau jo vienalytės pasaulėjautos kūry­boje jokio patoso ar apoteozės niekad nebuvo ir negalėjo būti.

Tačiau tuo pat metu akivaizdu, kad mūsų brandaus profesinio teatro kūry­binės tradicijos nuo pat lopšio yra susi­jusios su kai kurių jo kūrėjų homofiline pasaulėjauta. Ilgus metus to niekas neakcentavo ir niekas neminėjo tik todėl, kad tokios temos buvo priskirtos kitai sferai, o patys tokią pasaulėjautą išpažįstantys kūrėjai (kaip ir kiti piliečiai) - atstum­tųjų kastai. Ir šie beprasmiški refleksai ligi šiolei giliai įsišakniję mūsų masinėje sąmonėje - ten, kur nesiekia modernių europinių kultūrinių vertybių įtaka. O kartais - ir ten, kur siekia...

Bet laikai keičiasi. Po vaivorykštės spalvų vėliava jau išvien rikiuojasi ir tie, kas išpažįsta monoseksualią mąstyseną ir gyvenseną, ir tie, kas visa tai toleruoja. Veiksmas visuomet skatina tolygų ato­veiksmį ir, jeigu visuomenėje yra agresy­vios homofobijos apraiškų, tai dėsninga, kad turi būti panašiai energingų impulsų ir iš tos visuomenės dalies, kuri gyvuoja monoseksualiame pasaulyje, nuo amžių egzistavusio žmonijos istorijoje ir nuolat praturtindavusio jos patirtį savotiškomis spalvomis ir savuoju viso mūsų pasaulio suvokimu.

Ir būtent tai puikiai atsispindėjo naujausiame režisieriaus G. Varno spek­taklyje „Publika“. Tas faktas, kad spekta­klių tekstų autorius Federico Garcia Lorca taip pat buvo išpažįstantis vienalytę gyvenseną ir pasaulėjautą, nieko čia nelemia. Viską lemia tik spektaklio kūrėjų, visų pirma režisieriaus kūryboje nuolat kryptingai deklaruojama specifinė pasaulėjauta. Ji jau seniai nusipelnė ne nutylėjimų, o brandžių refleksijų, adekvačių reiškinio prigimčiai. Netgi (tuo labiau) jeigu ši prigimtis - homofilinė.

Mūsų teatro menas drauge su dina­miškai besikeičiančia visuomene taip pat energingai (o kartais ir karštligiškai) ieško naujų egzistavimo, saviraiškos ir bendravimo su publika formų. Šalia ko­mercinio, popsinio, visiems prieinamo ir pasirengusio kiekvieną patenkini, teatro energingai veša ir rafinuoto elitinio teatro apraiškos. Tai - teatras „ne bet kam“, ne visai mūsų potencialiai teatrinei publikai, o tik tam tikroms atskiroms jos dalims, kartais labai specifinėms. Spektaklio „Pu­blika“ atveju tai - publika, kuri pažįsta ir išpažįsta homofilinės pasaulėjautos pras­mes, emocijas ir simbolius. Kitiems (kaip antai ir man pačiam) viso to karnavalo ir šėlsmo emocijos bei prasmės gali būti sunkiai suvokiamos, emociškai svetimos ir netgi kartais gali estetiškai ir organiškai šokiruoti.

Bet tai nieko nereiškia. Jau dera, jau pribrendo laikas vadinti savais vardais ir šiuos mūsų kultūrinio gyvenimo reiškinius. Kadangi ir homofilinės pa­saulėjautos kūrėjų pasaulis, ir jų kūrybos apraiškos taip pat yra mūsų kultūrinė patirtis bei dvasinis turtas, kuriuo turime teisę ir privalome didžiuotis.

Jau atėjo laikas drąsiai, su pasididžia­vimu teigti: taip, turime savąjį mūsų kū­rėjų homofilinę pasaulėjautą atspindintį teatrą, ir štai jis - toks teatras - ryškus ir brandus mūsų kultūros reiškinys. Nuo to suvokimo ir paskelbimo mūsų reputacija europinės kultūros kontekste taps tik svaresnė. Nes ir kiekvieno mūsų dvasinio pasaulio turto vertė yra prasminga tik tuomet, jeigu jau sugebame suvokti, kad kitas individas, esantis šalia mūsų, gal ir visai kitoks nei mes, saugo mūsų sielos turtų tikrojo vertingumo paslaptis.

IQ

Recenzijos