Prisidengti teatru

Sigita Ivaškaitė 2010 11 19 7 meno dienos, 2010 11 19

aA

Jau nebe pirmą kartą atsisėdus žiūrovų salėje ir išvydus ne atvirą sceną, o uždangą apima keistas jausmas. Viena vertus jautiesi saugesnis - niekas iškart tavęs nepuola, leidžiama įsitaisyti savo vietoje ir laukti teatro stebuklo. Kita vertus, išsigąsti to už uždangos jau ruošiamo Teatro, teatrališkumo, dažnai nebeįdomaus ir pasitenkinančio pačiu savimi. Lapkričio 10 d. „Menų spaustuvėje“ vykusioje Gintaro Varno antrąkart pastatytos Federico Garcia Lorcos „Publikos“ premjeroje uždangą teko pamatyti iš abiejų jos pusių, tik ar vertėjo?

Pasirinkimas antrą kartą statyti tą pačią medžiagą visuomet intriguoja, bet kartu kelia abejonių. Ar tikrai vertėjo? Ar yra ką nauja pasakyti? Pats režisierius prieš premjerą tvirtino, jog pirmasis spektaklis ėjęs tik prasmių paviršiais, tuo tarpu naujasis lies būtent esminius dalykus - teisę būti savimi ir tikrojo teatro „revoliuciją“. Tikrasis „aš“ skleidėsi per meilės ir homoseksualumo temas, o štai Teatras tik dar labiau pasislėpė pats savyje.

Scenoje pasirodęs Režisierius (Gytis Ivanauskas) nesąmoningai primena patį Varną. Nežinia, ar tai vien mano fantazijos vaisius, bet vis šmėkštelėdavo mintis, kad tada spektaklis įgautų labai aiškią formą. Režisierius, ieškojęs tikrojo teatro, apžvelgia bene visą savo kūrybą, daug paaukoja norėdamas įsitikinti tuo, kad publika vis vien trypia ir žudo jo kuriamą meną. Tuo tarpu Ivanausko personažas labiausiai yra susirūpinęs savo arogancija, meile, aistromis ir paskutinėje spektaklio dalyje reiškia pernelyg egzaltuotas emocijas (net turint omenyje siurrealistinę pjesės stilistiką). Vis dėlto jau ne pirmą kartą matome, koks darbštus ir atsakingas atlikėjas yra Ivanauskas.

Jo jautresnioji pusė, partneris scenoje Martynas Nedzinskas savo ruožtu ne tik įtikino savo vaidyba - jam pavyko ir kita užduotis: sakomų tekstų ir atliekamų veiksmų esmingumą „pertransliuoti“ žiūrovams. Suprantamas yra aktorių premjerinis jaudulys, bet buvo akivaizdu, kad dauguma jų kažkodėl niekaip neatsikratė pertvaros, neleidusios tiosiogiai bendrauti su žiūrovais. Išskirčiau Elzę Gudavičiūtę, Ainį Storpirštį ir Edmundą Mikulskį, Džuljetos scenoje atsikračiusius tariamai paslaptingo siurrealizmo šydo.

Atsiribojimas, dengimasis visą sceninį laiką erzino labiausiai. Pirmą kartą statydamas „Publiką“ režisierius susodino žiūrovus ant besisukančio scenos rato, o aktorius paliko vaidinti tada Akademinio teatro užkulisiuose. Šį kartą viskas vyko vienoje iš neformaliausių Vilniaus scenų, per pertraukas atsitveriant juoda uždanga, kurią čia teko matyti gal tik kokį antrą kartą. Kas atsitiko? Kodėl staiga prireikė atstumo nuo publikos?

“Džiuljeta
Džiuljeta - Elzė Gudavičiūtė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Meilė teatrui, jo iliuzijai ir stebuklui galutinai užvaldė šio režisieriaus kūrybą. Panašu, kad tik joje, saugiai pasitraukus nuo žiūrovo, galima ieškoti tiesos. Taip atsirandantys spektakliai visuomet nusipelnys žodžio „geras“ vertinant į jų techninę pusę, vidinę logiką. Paradoksalu, bet dabar, scenoje kuriant iliuziją, stebinčiajam leidžiama matyti ir teatro machina. Bet ar neužgožia, nesuniveliuoja ji pačių prasmių?

Teatrui dengiantis teatru užstringama... teatre. Save kontempliuojantis kūrinys tampa nebeįdomus. Nors akis gaudo kiekvieną judesį, scenos, kostiumo pasikeitimą, asmens tai nepaliečia. Homoseksualumo, tikrojo teatro mirties temos? Visa, kas aktorių žodžiuose buvo paveiku (ypač trečioje spektaklio dalyje), yra jau pačiuose tekstuose, kuriuos pasiskaityti galime kiekvienas, bet eidami į teatrą visuomet tikimės išvysti konkretų autorinį perskaitymą.

Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų pasijuto spektaklyje, - begalinis nusivylimas publika, jos terpe. Pabaigoje, vėlgi cituodamas pats save, Varnas pakviečia žiūrovus kitapus uždangos, o kad ten patektum, turi peržengti per kiaurą spintą-duris, prieš tai naudotą aktorių. Trumpas trečiasis veiksmas, kuriam baigiantis, atsivėrus uždangai, žiūrovų salėje ant laiptų sėdi aktoriai, publikai negailestingai trypiant ant scenos grindų ką tik paišytus šventus smėlio paveikslus. Nejaugi mes trypiame tą teatro siekiamybę? Tikriausiai taip, nes tuoj pat aktoriai sugula savo kapinėse, tarp kėdžių eilių. Ir nesvarbu, kas vyko prieš tai, nes ką tik, per kelias minutes, buvo susumuotas visas spektaklis, išsakytos pagrindinės mintys, parodytas tikrasis, įdomusis teatro veidas.

Norisi ir padėkoti visiems aktoriams už jų sunkų darbą, ir pamąstyti apie režisieriaus nueitą kelią, bet nežinau, ar norisi grįžti. Galbūt jau esu sugadinta ir grynasis teatrališkumas manęs nebedomina. Nėra nuobodu kelti klausimus ir ieškoti sąsajų su kūrėjo biografija - nuobodu žiūrėti. Bet tai - tik kelios mano mintys.

7MD.LT

 

Recenzijos