Išsigimimo epochos tragedija

2008 12 08 7 meno dienos, 2008 12 05

aA

Rimo Tumino režisuotas „Troilas ir Kresida“

Rimas Tuminas, vadovaujantis Maskvos Vachtangovo teatrui, pagaliau parodė pirmą savo spektaklį su nauja trupe. Juo tapo Williamo Shakespeare´o „Troilas ir Kresida“, anot šekspyrologų, pati nuobodžiausia anglų dramaturgo drama. Tačiau Tumino spektaklis susilaukė nemažai maskviškių kritikų recenzijų.

„...Shakespeare´o herojai kovoja tarp savęs - graikai ir trojėnai surišti giminystės saitais. Karo pretekstas - Trojoje besislepianti gražioji Elena. Ir čia Tuminas pateikia žiūrovams pikčiausią siurprizą: per septynerius karo metus gražuolė tapo sunkiasvore griuvena drebančiu balsu ir nuodėmingu veidu. Košmaro kulminacija - scena, kurioje sunkiai kvėpuojanti Elena (Marija Aronova) sveikina karius: praskleidžia apsiaustą, apnuogindama net ne kūno, o ryškiai rožinės spalvos nuodėmingo altoriaus muliažą. Kautynių laukas primena apleistą pliažą (išvartyti šezlongai, stalai, šiuolaikinis žibintas ir didžiulis taranavimo rąstas - Juliano Tabakovo scenovaizdis akivaizdžiai skurdus), o bangų ošimas prasimuša pro tuščias kalbas. [...] Graikai čia dėvi vonios chalatus, moteriškai išdažytais veidais kalbasi taip abejingai, tarsi kiekvienas žodis jau iškaltas marmure. Bet užtenka Uliso (Olegas Makarovas) veide pamatyti veidmainišką šypsenėlę, išgirsti jo saldų falcetą, ir supranti visą šių kadaise garbingų helenų išsigimimo laipsnį. Bet ir trojiečiai ne ką geresni. [...] Režisierius tarsi nieko neprideda pjesei, bet ilgas, trūkčiojantis tekstas virsta išmoningai nudailintu farsu. Artistų, pirmą kartą po daugelio metų prisiminusių ryškios, karnavalinės, beveik cirko vaidybos skonį, dėka režisierius sukuria panoptikumą, kurio pavydėtų pats Goya. [...] Tumino spektaklyje, kaip baroko dailėje, paveikslas išeina už rėmų. Tapydamas žmogaus jausmų išsigimimą, režisierius neaplenkia ir teatro - jame aktoriai nebesugeba suvaidinti didžiųjų aistrų. Beveik visi atlikėjai vaidina po du vaidmenis - ne tik Shakespeare´o pjesės personažus, bet ir ją vaidinančius komediantus konkurentus. Nusilenkdami jie vos nesusimuša: spindėdami šypsenomis aktoriai stumdosi, čiumpa iš žiūrovų gėles, o Vladimirą Simonovą ir Mariją Aronovą, kiek užsilikusius prie rampos, tiesiog tempte nutempia. Ir ši finalinė parodija - aiškus įrodymas, kad patys vachtangoviečiai neprarado formos. Bet kuriuo atveju liguista pono Tumino dozė jiems buvo aiškiai į sveikatą.“ (Ala Šenderova, Kommersant, 2008 lapkričio 10)

„Tuminas - vienas iš tų nedaugelio išrinktųjų, kurio gyslomis teka tikras, o ne atskiestas režisieriaus kraujas: jis priverčia gyventi erdvę, įpučia jai valios ir meninės prasmės, spektaklį paversdamas atskira planeta. Nuo pirmų „Troilo ir Kresidos“ taktų pasijunti jos sunkios, liguistos atmosferos traukos lauke. Jos užnuodytas oras skverbiasi nejučia, beveik nepastebimai - kaip jūros bangų ošimas, kuris nuolat, be perstojo lydi visą spektaklį. [...] Ir trojėnai, ir graikai meldžiasi savo Dievui - gražiajai Elenai, nepastebėdami, kad ji seniai virto didžiuliu, rablėjiškų formų nuogo kūno muliažu, kalbančiu prarūkytu balsu (Marija Aronova vaidina šį vaidmenį narsiai ir kietai, kaip seniai bevaidino Vachtangovo teatre). Ją iš įpročio stato į rėmus ir apžiūrinėja iš dviejų pusių, kol silpnas ir mažas Paris su komišku atsidavimu priglunda prie jos luobo. Kaip ir Elena, visi buvę didžiojo karo herojai seniai pavirto tuščiais muliažais, savo pačių parodijomis. Civilizacijoje, apie kurią pasakoja Tuminas, viskas neteko prasmės. Ištvirkę, tulžingi Menelajus (Andrejus Zareckis) ir Agamemnonas (Anatolijus Menščikovas), narciziškas, pozuojantis tarsi ant podiumo Achilas (Viktoras Dobronravovas). Čia visi pozuoja, visų poza viena, visų intonacija viena - ciniško koketavimo. Tačiau tikras šio supelijusio, žaislinio karo „herojus“ - cinikas ir intrigantas Pandaras (Vladimiras Simonovas). Jis greičiau už visus suprato jo įstatymą, kur svarbiausia - ne būti, bet atrodyti, daryti įspūdį. Tuminas, sukrėstas šio visiškai dirbtinio, ciniško pasaulio ir matydamas jį kiaurai, daugina jo vaizdus iki begalybės, iki fizinio nepakeliamumo. [...] Tulžinga, parodijuojanti režisieriaus energija, padauginta paties šekspyriško teksto parodiškumo, užlieja pilką, dulkiną kautynių lauką. Ir niekas - net pati meilė, net įsimylėjėliai - negali išvengti šių marinančių ir viską paverčiančių beprasmybe dulkių...“ (Alena Karas, Rossijskaja gazeta, 2008 lapkričio 10)

„Tuminui „Troilas ir Kresida“ - pirmiausia farsas, iš dalies gatvės teatras (neatsitiktinai daiktų krūvą apšviečia gatvės žibintas). Jis prisodrino spektaklį daugybe metaforų ir palyginimų. Pavyzdžiui, vienoje scenų vaizduojama virtuvė, kur sultingai kapojami kopūstai - tai atrodo taip natūralistiškai, kaip batalinėse scenose kapojamos galvos. Arba kita scena, iliustruojanti kraupų karinio laiko aklumą: rąstas, kabantis scenoje, smailiuoju galu durs nėščiai Andromachei (Marija Jesipenko) į pilvą. [...] Spektaklio negalima vertinti pagal klasikinę schemą: užuomazga, dėstymas, kulminacija ir atomazga. Tuminas pasiūlė žiūrovui epinį vyksmą be aiškios pradžios ir pabaigos. Tai savotiška dėlionė, kurios detalės tik prabėgus kelioms valandoms po spektaklio pradeda dėliotis į paveikslą. Rimas Tuminas sukūrė postmodernistinį spektaklį, kuris labai skiriasi nuo Vachtangovo teatro. Todėl trupės korifėjai sutiko pastatymą labai kritiškai. Šis spektaklis sukurtas pagal naujo europinio teatro tradicijas, jame gausu mitologinių aliuzijų, o karinė tema tiesiog slegia žiūrovus. Tokia stilistika Vachtangovo teatrui atrodė nepriimtina. Čia mėgti spektakliai, salėje sukuriantys šventės nuotaiką, jie buvo ironiški ir groteskiški. Prie to seniai priprato ir žiūrovai. Rimas Tuminas dirba kitaip: jis nesikreipia į žmogaus sielą kaip sename psichologiniame teatre, o greičiau vizualiomis priemonėmis siekia sukurti efektą. Tai nauja tradicija, svetima vachtangoviškai mokyklai, priprasti prie jos bus sunku ir aktoriams, ir žiūrovams.“ (Viktoras Borzenko, Novyje izvestija, 2008 lapkričio 11)

„Debiutuoti galima bet kokio amžiaus“, - manė Jerzy Grotowskis. Rimo Tumino, kaip naujo Vachtangovo teatro vadovo, debiutas tai aiškiai patvirtino. Apie „Troilą ir Kresidą“ ginčytasi šimtmečiais, statytojai ir šekspyrologai dalijosi į dvi stovyklas: tragedija tai ar komedija? Tuminas pasirinko. Jo spektaklis - juodoji komedija, kur juokas jungiasi su siaubu, gyvuliška su dieviška. Pati nepopuliariausia Shakespeare´o pjesė režisieriaus „išvalyta“ iki sakmės apie karą kaip žmogaus organizmo dalį, kuriame civilizacijos sluoksnį paskandino instinktų purvas. Į klausimą, kas su kuo kariavo, Tuminas atsako visa spektaklio sistema, kur pigmėjai vadovauja normaliems žmonėms, brolis žudo brolį. Akivaizdu: pjesės prasmes paaštrino keturių paskutinių praėjusio rugpjūčio dienų įsiūtis. Siužetas į rampos šviesą išstumia antraeilius personažus: Troilas, jauniausias Trojos karaliaus Priamo sūnus, įsimyli Kresidą, belaisvę, priešo dukterį, kurią grąžina mainais į belaisvį trojėną. Spektaklis ne tiek apie tai, kas nutiko jų meilei, kiek apie kontekstą, aplinką, kurioje užvirė santykiai - Holivudo dėka gerai žinoma Trojos apsuptis.

Svarbiausia spektaklyje - tikslių režisūrinių atradimų šventė. Virš scenos ant grandinių kabo milžiniškas taranas. Kai jis pajuda, prasideda istorija. Jo smūgiai sudaužys Troją, ženklins meilės susiliejimo senąjį ritmą; finale jis virs beprotiška, viską nušluojančia karusele. Kad „paimtų“ sunkų tekstą, režisierius užkelia aktorius ant patoso koturnų, jų kalbą pakylėja iki koncertinio pompastiškumo (V. Simonovo piršlys Pandaras atrodo kaip konferansjė), parodijuoja „balkoninio“ klasicizmo teatro pamokas.

Spektaklyje rasime Tumino užuominų į šiuolaikinius stabus. Tarp jų - pramogų pasaulio žvaigždės. Gražioje Elena - pavytusi rožinė boba. Paris (O. Lopuchovas), kaprizingas mažius, šokantis tėvui ant kelių, vadina ją Nele. Ji sunkiai pakyla į arką-rėmą ir sakydama „įteiks jis ir vainiką mano grožiui“ praskleidžia apsiaustą. Atsiveria gigantiškas ryškiai rausvas nuogas kūnas, dėl kurio vyksta mūšis. Šis gestas - šiurpinančios, išdidintos natūros atvėrimas - atspindi visą Tumino panieką šiandienos stiliui, naujai nevaržomos savimeilės religijai. [...] Pjesė jungia kelis sluoksnius, spektaklis - kelis žanrus; Shakespeare´as prižemina mitą: karas - ambicijų skerdynės. Tuminas paaštrina šekspyrišką ironiją ir poeziją, įveda japonų teatro motyvą, itališką ariją; Händelio „Sarabandos“ aranžuotė, kurią pateikia F. Latėnas, muzikai suteikia Nemezidės vaidmenį. [...] Keli žodžiai apie publiką. Ji buvo sutrikusi. Jos nejuokinio, iš jos reikalavo koncentracijos, registrų perjungimo, aštrių reakcijų; panašu, kad maskviškė publika po truputį praranda žiūrovišką nuovoką. O prognozė, kurią režisieriui pavyko įgyvendinti, buvo suformuluota dar 1609 metais: „...Pjesė nenuvalkiota, nenušvilpta prasčiokų ir pajėgi sukelti nuoširdų juoką.“ Šimtmečiai pridėjo: ir skausmą.“ (Marina Tokareva, Novaja gazeta, 2008 lapkričio 10)

„...Lietuvių režisierius Rimas Tuminas, šį sezoną aktyviai ėmęs vadovauti Vachtangovo teatrui, perskaitė pjesę kaip piktą, kandų, tarsi juokingą, bet kartu pilną nevilties farsą. Žiūrint jo spektaklį į galvą ateina Brodskio citata: „Trojos karas baigėsi. Kas nugalėjo - neprisimenu. Atrodo, graikai...“ Užtat visi prisimena, dėl ko šis ilgas, kruvinas karas prasidėjo: gražiąją Eleną iš graiko Menelajaus pagrobė ir išvežė trojėnas Paris. Pati groteskiškiausia, pranašiška Tumino scena - gražuolės Elenos pasirodymas liaudžiai. Ją vaidina ryžtingoji Marija Aronova. Dviračiame vežime įvežama ryškiai rožinė, nuo ištvirkimo išpampusi senė griuvena suglamžytu chalatu, aplink kurią pasišokčiodamas bėgioja priblokštas jaunutis berniukas Paris (Olegas Lopuchovas). Ji sveikina karius, pasiryžusius dėl jos žygdarbiui, ir pergalingai praskleidžia chalatą, atverdama išsižiojusiems žiūrovams tai, dėl ko prasidėjo šis košmariškas karas - akiplėšiškai šlykštų, išdribusį kūną. Štai motyvas, priežastis, postūmis - įrėmintas - grožėkitės, ponai.

Peizažas po karo liūdnas. Scenografas Julianas Tabakovas neapkrovė scenos nereikalingais daiktais, ji čia primena tuščią pliažą po viską sunaikinusios audros. Sulaužyti gultai, kėdžių liekanos, apversti stalai, dėžės... Viskas blyškiai pilka, tarsi pelenais nubarstyta. Ir tik didžiulis rąstas taranas siūbuoja ant grandinių, o ramus nesiliaujantis bangų pliaukšėjimas, lydintis visą spektaklį, kartais užgožia tuščias, absurdiškai patosiškas karo vadų kalbas. Graikai čia aprengti baltai, o trojėnai - pilkai ir juodai, kad lengviau atpažintum, kas savas, o kas svetimas. Kas mūsiškiai, o kas ne. Pats Shakespeare´as pirmas deherojizavo didįjį karą, į antikinį siužetą „įleisdamas“ elžbietiškosios Anglijos realijų. Iš esmės režisierius pasuko paskui autorių ir pripildė spektaklį absoliučiai gyvo ir šiuolaikiško, kupino šalto pasibjaurėjimo bet kokiems ambicijų karams jausmo. [...] Tuminas piešia kuo detaliausią visuotinio išsigimimo paveikslą. Čia yra tik išdavysčių, intrigų, išskaičiavimo ir ištvirkimo. Suaugusieji, išmokyti patirties, tampa bejausmiais cinikais, o jauni žmonės yra kvaili ir infantilūs kaip vaikai. Ir viena, ir kita Tuminas utriruoja, hiperbolizuoja ir įtraukia į spektaklį. [...] Žodžiu, dėl Vachtangovo teatro galima tik pasidžiaugti, jei kuluaruose nesigirdėtų kalbų apie nepatenkintuosius. Todėl užbaigti norėčiau patosiškai. Piliečiai, pabijokit Dievo, švaistytis talentais - nuodėmė. Tumino galima nemylėti, bet talento iš jo neatimsi. Apsidairykit aplinkui, tokius dabar lengva suskaičiuot.“ (Marina Zajonc, Itogi, 2008 lapkričio 17)

Parengė R. V.

7MD.LT

Recenzijos