Pragaištingos aistros. Nekrošius Peterburge režisavo Dostojevskį

2009 10 02 Rosijskaja Gazeta, 2009 10 01

aA

 

Kristina Matvijenko

Šių metų fetivalio „Baltijskij dom“ šūkis -  „Gyvasis teatras“. Tą festivalio dalį, kuri yra rodoma Peterburge, pradėjo Vilniaus teatro „Meno fortas“ penkių valandų trukmės spektaklis „Idiotas“. Spektaklio pradžią rengėjai įžvalgiai nukėlė į penktą valandą vakaro. Vaidinimas, į kurį sugūžėjusi publika visiškai užpildė teatro „Baltijskij dom“ tūkstančio vietų salę, pasibagė apie vidurnaktį.

Spektaklio „Idiotas“ kooprodiuserių sąrašas ypatingai ilgas. Tarp jų yra ir festivalis „Dialog“ iš Vroclavo, ir Stanslavskio fondas iš Maskvos, ir festivalis „Baltijskij dom“. Tokia yra nuo seno taikoma teatro „Meno fortas“, kuris daug gastroliuoja, praktika , ir tai jau nieko nestebina. Nekrošiaus naujojo spektaklio išraiškos priemonės yra kosmopolitiškos, t.y. suprantamos visiems ir be vertimo. Režisierius per spaudos konferenciją pasisielojo, kad dėl svaraus amžiaus jau nesugeba dirbti taip lengvai, kaip anksčiau. Tačiau nepaisant tų jo žodžių, spektaklio „Idiotas“ virtualioji plotmė anaiptol neatrodo senatviška, netgi atvirkščiai: penkių su kaupu valandų trukmės reginys buvo kupinas efektingos, tačiau bergždžios motorikos.

Dėliodamas romano esminių epizodų montažą, režisierius ties vienais jų tarsi sutrinka, tuo tarpu kitus sprendžia itin pašėlusiu būdu. Nuolat kartodamas tuos pačius judesius ar gestus, kaip veidrodžio atspindy daugindamas mizanscenas, jis įkaitina vyksmą iki aukštos temperatūros. Teatrinių išraiškos priemonių kalba šiuo atveju prilygsta literatūrinio šaltinio tekstui būtent aistrų šėlsmo ir įtampos plotmėje, ką ypač galingai sustiprina Fausto Latėno muzika.

Dramblotas, brutalus Rogožinas (Salvijus Trepulis) leipsta iš aistros Nastasjai Filipovnai (Elžbieta  Latėnaitė). Jis nuolat sekioja ją, kur bepasirodytų, neišleisdamas jos iš akių, gaudydamas kiekvieną jos kūno ar galvos plauko prisilietimą. Nastasja Filipovna, kurią vaidina Elžbieta Latėnaitė - labai plastiška, kupina tragiškos pasaulėjautos ir betarpiškai erotiška; tai - sunkus išbandymas Rogožinui. Antai ji įsitaiso ant grindų jam tarp kojų, ir įteikia jam raudonas šukas, nuolankiai laukdama jo dėmesio. Rogožinas šukuoja jos plaukus, pina kasą, ir ketina pabučiuoti - bet ne, Nastasja Filipovna ištrūksta iš jo glėbio, ir jos kasa dingsta. Jis seka paskui, ir mizanscena vėl kartojasi. Antai ji vėl ištrūko ir pasislėpė už aukštų durų (scenografas Marius Nekrošius pakabino scenos viduryje dvigubas masyvias duris) - tik plaukų sruoga įstrigo tarpdury. Rogožinas prisišliejo veidu prie tų plaukų, bet jie išnyko, o jų vietoje atsirado nekviestas svečias Myškinas.

Kunigaikštį Myškiną vaidina debiutuojantis artistas Daumantas Ciunis. Tai lieknas, lengvo kūno sudėjimo vaikinas šiaudų atspalvio plaukais, ir jo amžius bei temperamentas pateisina perdėtą jo nervingą atvirumą. Dėl to visos aplinkinių užuominos dėl jo „idiotiškumo“ lyg ir nebetenka pagrindo. Spektaklio pradžioje du mužikėliai atgabena Myškiną, „supakuotą“ į bagažą, pažymi jį visais privalomais antspaudais ir palieka čia gyvuoti. Myškinas žvalgosi, o aplinkui laksto teatrinės figūros su gatvių iškabomis: „Nevskio prospektas“, „Litejnas...“. Po pakeliamuoju tiltu, sukurtu iš dviejų bagažo dėžių, praplaukia popieriniai laiveliai. Myškinas nuolat gauna niuksų per galvą, Gania Ivolginas jį pastoviai tramdo ir neleidžia perdėm gestikuliuoti. Nastasja Filipovna karštligiškais judesiais čiupinėja jo galvą, po to savo, ir vėl - jo.

Ciunio sukurtas personažas tik plasnoja sau kaip paukštis po gaudžiančią scenos erdvę ir nejaučia jokios meilės trapiai, kurioziškai Aglajai - mergaitei su žaliomis pėdkelnėmis (Diana Gancevskaitė). Tuo tarpu dėl gražuolės Nastasjos Filipovnos, kuri tarsi balerina karaliauja milžiniškoje teatro „Baltijskij dom“ scenoje, jis atrodo pametęs galvą. Tokiu būtu viena iš pagrindinių romano „Idiotas“ siužetinių linijų čia pateikta kaip gaivališki žmonių tarpusavio magnetizmo impulsai, ir Nekrošius juos sprendžia per nuolatinį kūniškąjį judesį.

Šiame vaidinime literatūriniam romano tekstui suteiktas konkretus daiktinis atitikmuo, tuo tapu emocijos išreiškiamos per žaismę su vandeniu, medžio ir metalo medžiagiškumu. Dostojevskio tekstas anaiptol neslepia žmogiškosios sielos gelmių; jis jas atidengia. Tuo tarpu Nekrošius šias gelmes pateikia meninio kontrapunkto priemonėmis, kai ištartą tekstą lydi visiškai priešingos prasmės vyksmas.

Antai Nastasja Filipovna, priimdama svečius, jų gėdingus prisipažinimus palydi teliūskuodama vandenį iš taurių. Aglajos ir Myškino pasimatymo scenos įžangoje matome ironišką vazdelį: vyriška figūra stuksi į stulpus, pamėgdžiodama genio kalimą, ir po to barsto tarsi to paties genio priskaldytas drožles. Motina ir dukros Jepančinos įpina į Nastasjos Filipovnos plaukus balto siūlo gijas, ir po to jas staigiai nukerpa, tuo išreikšdamos pavydą, pavyduliavimą, linkėjimą numirti. Dviejų moterų - Aglajos ir Nastasjos Filipovnos - dvikova vyksta prie stalo, po kurį pastaroji įnirtingai vartalojasi, neištvėrusi įžeidinėjimų. Mirties akivaizdoje Nastasja Filipovna įsitveria didžiulį, pakabintą ant lyno ovalinį veidrodį, ir laksto su juo po sceną, akindama žiūrovų salę spiginančiais šviesos blyksniais. O Rogožinas, kirsdamas peliu per tą lyną, tarsi netyčiomis „įkerta“ ir Nastasjai Filipovnai, po ko jiedu kartu išnyksta už pakabintų durų.

Spektaklyje „Idiotas“ vėl regime tą metasiužetą, sukonstruotą iš „veidrodžių“, „vandens“ ir „medienos“, kurį Nekrošius jau seniai tobulina ir vysto, ir kurį kiekvienas gali traktuoti, kaip kam patinka. Bet šiuo atveju tai greičiau vaizdinių seka, o ne jų prasmių kodas. Režisierius savo nuožiūra ir pagal savo išmanymą motyvuoja vyksmą, nepaisydamas chrestomatinio teksto skambesio. Jis manipuliuoja akcentais, atranda ir pateikia naujas jų reišmes, tuo pačiu ne išsižadėdamas psichologinio teatro principų, bet suteikdamas jam naująją kokybę.

Žiūrovai kaip per didžiulį padidinamąjį stiklą stebi Dostojevskio personažų smulkiausius sielos judesius, čia pateiktus tarsi „stambiu planu“. Tačiau esminiai ir stambiausi romano „Idiotas“ siužeto dalykai, kuriuos turėtų įkūnyti ir pagrindinis personažas, kaip bebūtų paradoksalu, čia lieka „už kadro“. Tačiau ir vien jų emocinio šešėlio pakanka, kad sausakimša teatro salė paliudytų: visa tai yra labai reišminga.

 

Recenzijos