Ateinu iš Lietuvos (arba žiūrovo problema)

Skaitomiausi
Petras Bielskis 2009 08 24 Lietuvos scena, 2009 Nr.2

aA

Kurti laimę kitam yra lietuvio nacionalinis bruožas. Žinau, kad velniškai norisi su tuo nesutikti, prieštarauti, o gal ir pasišaipyti. Dabar mes taip įpratę visaip niekinti savuosius. Pasiimi laikraštį ar žurnalą, ar įsijungi radiją, ar kokią televizijos laidelę - vienos patyčios. Ir atrodo, kad esi svetimame krašte. Kas čia su mumis pasidarė? Gerai. Išlyginkit surauktą kaktą. Prisiminkime netolimus laikus, kai mūsų tėvai gyveno unikaliose kaimo bendruomenėse. Bičiulystė, arba bandžiulystė, - gražūs ir dideli žodžiai, ir ne tik žodžiai, buvo gyvi kiekviename sodžiuje, sodyboje ar kieme. Pagaliau prisiminkime didžiuosius savo vyrus, žemaičių vyskupus Merkelį Giedraitį ir Motiejų Valančių, vyskupus kankinius Mečislovą Reinį ir Vincentą Borisevičių, kunigą Joną Katelę ir Vaižgantą, Strazdą. Buvo gi sukilimai, lietuviško žodžio gynimas, Palangos didysis vaidinimas, kovos dėl nepriklausomybės, partizaninės kovos, baisieji trėmimai, savo tėvų kaulų iš Sibiro susigrąžinimas, vilkduobių, kuriose suversti mūsų broliai, šventinimas... Viešpatie Jėzau, kur visa tai dingo? Kur mūsų džiaugsmo ašaros brolis prie brolio stovint ir giedant Baltijos kelyje? Ir dabar pasaulio sukčių sukčiai vėl mus įstūmė į skurdą. Sunkmetis. Gyvai reikia susiklausymo, atjautos, mums reikia pasiaukojimo pavyzdžių sielai atgauti. Ir, o Dieve mano, girdžiu, kad kažkur Šiaulių teatre režisierius Algimantas Pociūnas prašneko, kad „pasiaukojimas nieko iš kito nereikalaujant - tai kilniausias žmogaus poelgis, suteikiantis gyvenimui gilią prasmę“. Dideli žodžiai - juos pasakyti gali tik didelis žmogus. Aš noriu tikėti, nes nacionalinio meno, lietuvio menininko svarbiausioji misija Žemėje yra apsaugoti ir ginti ujamus žmones, padrąsinti juos kelyje, nuraminti protus ir pakelti širdis.

Sėdau į autobusiuką ir senuoju Žemaitijos keliu išdardėjau į Šiaulius pasidžiaugti, kaip tie svarbūs žodžiai atrodo gyvenime, kaip teatras apie tai kalba sava kalba Edmondo Rostano herojinėje komedijoje „Sirano de Beržerakas“.

Į teatrą lietuvis nuo spaudos draudimo laikų eina kaip į atlaidus. Jeigu teatro vaidinimas ne vien tik pramoga, bet ir tam tikras susimąstymas, kultūros stočių apvaikščiojimas, patirties palyginimas ir sugretinimas, susitikimas su žmogum, jo ir savęs suvokimas, - toks kelias kaip tik. Todėl ir sakau, reikia važiuoti senuoju Žemaitijos keliu, nes tai yra pats įdomiausias kelias iš Klaipėdos, daugelio mūsų kartų likimo kelias ir pakankamai ilgas tokiam apmąstymui.

Vytautas Mačernis apie to krašto žmones rašė:

Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, padrikusias laukų platybėse.

Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir suskirdę,

Jų sielos - aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.“

Svetimam kas, o mūsų klausą ir širdį glosto kiekvieno bažnytkaimio ar pilkapio pavadinimas, miško ūksmingas ir gyvas stūksojimas. Pervažiuoji Miniją, Veiviržą, Jūrą, Aitrą, Lokystą, kelissyk kerti Ventą, Šoną, Dubysą. Tai irgi gyvos upės su pavasarių potvyniais, užlietomis lankomis, lydekų pilnomis sietuvomis. Kiek daug mūsų brolių plaukė per jas, vandeningas, skendo sužeisti, nuo ryto iki vakaro kartodavo ir dabar kartoja tuos vardus. Upių vardai buvo ir yra jų likimas. O miesteliai? Rietavo balti bokštai ir Valančiaus blaivybės idėją palaikęs kunigaikštis Oginskis, ranka pasiekiamai Laukuva - pokariu nužudytos dvidešimtmetės poetės Neringos gimtinė. Į teatrą einant tuos šventus žmones reikia atsiminti. Nuo čia reikia staigiai sukti į šiaurę. Požerė - vienoj pusėj Paršežeris, o kitoje Medvėgalis. Kūlgrindos ir pilkalniai - senoji žemaičių gynybinė siena. Iš kairio šono ilgai driekiasi gintarus metantis Lūksto ežeras ir paskutinio žemaičių partizanų vado Montvydo žūties vieta. Ir partizanų vadas, ir žmonės grindę kūlgrindas irgi turi lydėti mane į teatrą. Už kalvelės jau matai Varnių trijų bažnyčių bokštus. Ant Varnelės kranto skulptoriaus Arūno Sakalausko iš akmens iškaltas tave stebi vyskupas Giedraitis su savo kanauninku Mikalojumi Daukša. Visur dar čia Valančiaus dvasia gyva. Toliau Šatrijos Raganos numylėtas Užventis, Žemaitės ir Poviliuko Ušnėnai - visa tai mano, einančio į teatrą, vidinis regėjimas. Kurtuvėnų dvaro medinis teatras irgi iš ten. Jau Šiauliai šviečia vyskupo Eugenijaus Bartulio katedros bokštais. Sako, vyskupas gerbia teatrą, lanko spektaklius ir net užlipęs ant scenos pasako pamokslą. Teatralų vyskupas. Dabar jau galima atverti teatro duris.

Špaga ir skrybėlė, muškietininkų išdaigos ir kivirčai.

Dar 1960-1961 metais Šiaulių teatre režisierius Vladas Limantas sukūrė tuo laiku nepaprastai drąsius ir žaismingus spektaklius - A. Parnio „Afroditės salą“ ir A. Deneri bei F. Diumanua „Don Sezarą de Bazarą“. Tada teatrui reikėjo grumtis su natūralizmo ir vulgariojo realizmo štampais. Tai buvo modernizmo revoliucija, gracijos ir žaismės mokykla. Šiaulių dramos teatras pirmas Lietuvoje suplėšė okupacijų uždėtą kultūrai tramdomąjį antsnukį .Gilią ir gerą atmintį būtinai reikia išsaugoti. Dabar istorijos klastūnai žūtbūtinai nori tą procesą nukelti vėliau ir perdėti į kitas rankas (Vytauto Maknio 100-osioms metinėms skirtos respublikinės konferencijos medžiaga. Pokario Šiaulių dramos teatras. Vilnius, 2008, p. 24). Tai irgi priklauso žygiui per Žemaitiją arba mūsų tautinės dvasios atkūrimo darbams.

Dabartinės kartos teatro muškietininkai lengvai valdo špagą, tiesiog žaisdami karstosi stalais ir vykdo humanistinę režisieriaus idėją. Žaidimas ir idėja. Žaidimas teatre gali turėti ir pramoginę reikšmę. Šiuo atveju Šiaulių teatras dirba rimtai, bet lengvai. Režisierius Algimantas Pociūnas įžvalgiai ir su didelio menininko atsakomybe atidengia visuomeninę dabarties situaciją: „šiandieninė gyvenimiškoji aplinka pilna brutalumo, nejautros, cinizmo, jėgos kulto, gatvinio žargono“, - ir iškelia savo programą, uždavinius naujam savo pastatymui: „<...> panašūs kūriniai susigrąžintų į sales jaunuomenę, pasiilgusią romantizmo, šviesos, kilnių jausmų, pagaliau - herojiškumo ir meilės“.

Iš dailiai išleistos spektaklio programėlės, arba vizitinės kortelės, atsekame kūrybinės grupės sentimentus baroko stiliui. Bet stilius kartu yra ir kuriančio žmogaus pasaulėjautos rodiklis. Barokas tai kartu ir humanizmas, grožio ilgesys, gaivališka žmogaus prigimtis, gyvenimas, pilnas judėjimo, dinamizmo ir šviesokaitos. Baroko mene glaudžiai susipina erdvė ir vaizdų perspektyva, žmonių figūros ir architektūra sudaro erdvinius reginius, kompozicijos atsiplėšia nuo žemės. Dominuoja vizualinė kalba. Analogiški komponentai ryškiai matomi ir spektaklio režisūrinio sprendimo piešiniuose.

Spektaklis prasideda špagos ir apsiausto poetikos įvaizdžiu. Paveikslas stabilus, tik draikosi miglos. Lėtai kyla draperijos ir liustros. Kuriama majestotiška atmosfera. Turi įvykti kažkas svarbaus ir reikšmingo.

Net muškietininkų įvaizdis nesunkiai susisieja su baroko laikų tapytais F. Halso ar Rembrandto grupiniais portretais, sudėtingesni dialogai, beveik visos grupinės kovų ir fechtavimo scenos atplėšiamos nuo žemės ir komponuojamos erdvėje. Fechtavimas irgi iš sportinio perkonstruotas į sceninį arba judesiui suteiktas veiksmo statusas (L. Dabužinskaitė). Taip mizanscena įgyja barokinį rakursą, emocionalią ekspresiją. Vienoje scenoje net kostiumui paskirtas specialus ir išplėtotas vaidmuo. Režisierius sureikšmina ir išplečia muškietininkų paskutinės nakties miego sceną prieš mūšį. Ant gultų špagos, jauni ir gražūs vyrų kūnai, merginos ateina, sulanksto nėriniuotus baltus marškinius ir padeda jiems po galvomis. Rūbas patenka į aukšto sąlygiškumo zoną. Teatrui visada svarbiau, kas ir kaip vyksta tarp teksto arba už teksto. Taip kuriama teatro kalba, kuri yra daug talpesnė ir žodingesnė negu literatūrinis sakinys. Ir įtaigesnė, paveiki. Dažnai žmogus, o tuo labiau artistas scenoje elgiasi visai kitaip, negu kalba - prisidengimas, raišo vilko sindromas, vaidinimas, potekstė, antrasis planas.

Panašus stilius atsišaukia ir aktorių darbuose. Pats barokiškiausias, ko gero, aktoriaus Juozo Žibūdos sukurtas grafo de Gišos portretas. Jis sudarytas iš kelių sluoksnių, naudojasi ryškia šviesokaita - čia valdingas ir griežtas, o greta jau bičiuliškas ir pašaipus. Geras aktorius visada scenoje nustebęs ir klausiantis, o Juozas dar turi Dievo dovaną ir visur saikingai prideda autoironijos. Ir tarties akcentologija nepriekaištinga, kalba aiški, sodrus, prižiūrimas balsas. Neretai aktoriai nesirūpina savo darbo įrankiais.

Atmintin įsirėžia palyginti nedideli Ragno (akt. Juozas Bindokas) ir vienuolio Monfleri (akt. Eduardas Pauliukonis) vaidmenys. Kaip svarbu teatre aktoriaus sąžiningumas! Per daugel metų nesu matęs, kad tiedu vyru kada nors dirbtų neatsakingai ar paviršutiniškai. Visada juos įdomu stebėti, visada suras patikėtam kad ir mažam vaidmeniui ką nors reta, netikėta, kokį stilingą ar išmislingą prisitaikymą. Spektaklis kaip obelis: kad galėtų nokti obuoliai, kažkas turi būti šakos, kamienas, o gal net raustis visai nematomomis šaknimis po žeme. Šiame spektaklyje visi matomi, bet daliai jų tenka pareiga būti nepastebėtiems. Režisierė Kazimiera Kymantaitė apie tokius artistus taikliai ir su meile sakydavo: jie kaip žygio žirgai - išgirdo pulko orkestro maršą ir muša koja. Tokiais artistais ir laikosi teatras.

Sirano, Kristianas ir Roksana - negi čia tik paprastas dramaturginis intrigos trikampis? Jeigu tik tiek, tai spektaklis nevertas tokio rimto režisieriaus kaip Algimantas Pociūnas darbo ir nervų. Kažkas svarbesnio ir reikšmingesnio turėtų būti. Žiūrovas važiuoja per visą Žemaitiją, o gal Suvalkiją, ar metęs visus darbus ateina iš priemiesčių, kažkur nuo Zoknių, Aukštelkės ar Bubių, kad pagaliau gautų atsakymą, - kur mūsų viso gyvenimo vargo ir kentėjimo prasmė? Ir ne tik Monika Šaltytė ar Aurimas Žvinys su Mindaugu Jurevičiumi ieško atsakymo. Viso teatro įtemptos sausgyslės ir protas, ir talentas, kad suvoktų, kas vyksta su mumis ir kaip nuraminti mus. Tai ir yra didžioji ir tautinė teatro misija.

Reikia bandyti perskaityti teatro siunčiamus ženklus. Poetinė jėga ir humanistinis patosas sutelktas į atsižadėjimą. Pagaliau čia užkoduota ir žmogiškosios laimės formulė - pasidaryti laimingas žmogus gali tik kitą padarydamas laimingu. Ant tos trijulės pečių krenta lemtis, jie privalo sukurti spektaklio dvasią ir kraują, įnešti harmonijos, be kurios neįmanoma dviejų būtybių santarvė. Tai tarsi būtų viena žmogiškosios problemos dalis.

Spektaklis kalba apie aukštąsias žmogaus būties akimirkas ir siūlo dar kitą problemos sprendimo būdą. Aktorė Monika Šaltytė - Roksana blaškosi tarp dviejų priešpriešų - materija ir dvasia arba kraujas ir siela. Aktorius Mindaugas Jurevičius - Kristianas ateina tik kaip gražus gamtos vaikas. Bet žmogui sukurti gamtos nepakanka, gamta dar ne žmogus. Tam, kad graži gamta taptų žmogumi, ji turi per kentėjimą įgyti sielą. Fizika be metafizikos arba materija be dvasios - tik metalo laužas.

Aktorius Aurimas Žvinys kuria poeto Sirano asmenybės paveikslą. O kas yra poezija? Didelis mūsų poetas Eduardas Mieželaitis sako, kad „poetinis žodis pirmą kartą išsiveržė iš harpijų draskomos Prometėjo krūtinės kaip pagalbos šauksmas. Tikra poezija visada kraujuoja: ji yra Prometėjo žaizda...“ (Mieželaitis E. Čia Lietuva. Vilnius, 1978, p. 331). Tai kas sudaro Sirano „pagalbos šauksmo“ priežastį? Jam stinga gražios gamtos. Jį ėda nepilnavertiškumo kompleksai. Čia ir slypi tas neatmezgamas mazgas. Rostanas neturi šiems laikams priimtino atsakymo. Priešprieša yra priešprieša. Pralaimėdamas, per atsižadėjimą ir žvėries savyje sutramdymą žmogus laimi padorumą. Netobulas žmogus, bet doras. Tiek ir yra tos vilties, kurią teatras dovanoja žmogui.

Antra viltis - teatro lietuviškas kalbėjimas. Viskas, ir Mačernis, ir Mieželaitis, ir kelionė per Žemaitiją, sudaro spektaklio genetinę šerdį. Tai pati didžiausia viltis.

Režisūra visada pirmiausia yra kalbėjimas apie savo kraštą, apie savo žmones ir jų dvasią. Prancūzo Edmondo Rostano tekstai, perėję pro mano gentainio Algimanto Pociūno proto ir gabumo filtrus, kaip šviesos spindulys stikle lūždamas pakeičia kryptį ir jau kalba apie pasaulį, kurį aš atsivežiau iš Žemaitijos. Man, atvažiavusiam ar iš toli atėjusiam su savo graužatimis, mano teatras, mūsų teatras spektakliu kalba į protą ir širdį apie „žmogiškąją asmenybės vertę ir dvasinį grožį“. Ir aš nurimstu. Suvokimas, kad nesu vienas su savo graužatimi, mane pakelia.

Prisiminiau, kaip kompozitorius Algirdas Martinaitis, šio spektaklio muzikos autorius, Oskaro Milašiaus „Migelis Manjara“ spektaklyje, irgi prancūziškame, talentingai panaudojo, o gal perkūrė, žemaičių Kalvarijų kalnų giesmes. Etnografinis lietuvis ir negali šiaip sau panorėjęs virsti prancūzu ar vokiečiu.

Pasaulio žmogumi gali tapti tik tapęs Lietuvos žmogumi.

Dramos kūrinys gali būti iš kur nori ir iš kada nori, bet problemos privalo spręstis tik mūsų laike ir tik mūsų žmogaus širdyje bei galvoje.

Dailininkas Artūras Šimonis skoningai kuria baroko retro atmosferą. Tamsus, bet šiltas fonas iškelia figūrų piešinį ir turtingai konstruoja erdvę. Pati scenovaizdžio struktūra daugiaplanė ir dėkinga veiksmui. Kai kurių dekoracijų elementų mobilumas, daiktų funkcinė kaita padidina dinamiškumą. Spektaklis pasižymi švariu ir grakščiu stiliumi. Ir tai prasideda nuo pirmos scenos. Iš tamsos išnyra baroko laikų kostiumai ir spalvos, padūmavusios erdvės, o žmogus dabartinis.

Stebina dailininkės Kotrynos jautrumas medžiagai ir spalvai. Ypač turtingi moteriškų drabužių deriniai. Neretai dailininkai pameta banalų blizgutį ir taip kuria prabangą. Ypač tonų turtingas Roksanos kostiumas: ir faktūrinis, ir medžiaga lengva, ir išlaiko kritimą. Prabangūs visi kostiumai. Net vyriški. Gražių siluetų, funkciški.

Kaip prasidėjo baroko stiliumi, taip ir baigėsi - sustingo, apmirė mintis.

Ir vėl kitą dieną, jau sekmadienį, šventosios Dvasios atsiuntimo dieną, važiuoju atgal. Dieviškai gražus rytas. Pasipuošusios baltai, krakmolytom prijuostėm ir mezginiuotom skarelėm, kaspinėliais susirišusios darželinių gėlių puokšteles, su dailiai sušukuotais vaikais ar vaikaičiais moterys važiuoja bažnyčion. Ryškiai dažytos ir vietinių meistrų išdrožtos iš medžio šviečia jos tarp kalvų. Autobusiukas užsuka į Šaukėnus, užsirita į Pavandenės kalvas. Prie vandentiekio bokšto tvenkinyje plūkauja gulbės, laukuose pasviręs kryžius (gal kokios nelaimės vieta), ties Zdoniškio koplyčia dobilienose raudi arkliai. Grįždami nuo Varnių sukame kitu Lūksto ežero krantu, per Lopaičių kalnus, pro Vembutų tvirtovės griuvėsius. Giliu slėniu į sumą šaukia Tverų bažnyčios varpai. Netoli Rietavo, ant Giliogirio kaimo ribos, prie pat kelio stūkso pusantro metro aukščio gandralizdis. Kokie žodžiai - Giliogiris, Gandralizdis, Šaukėnai, Laukuva!.. Visur šventa. Ramybė.

Vis tai šiuolaikinis mūsų barokas.

Recenzijos