Itališkas „Idiotas” Vilniuje: klausimai liko be atsakymų

Konstantynas Borkowskis 2009 07 05 Menų faktūra

aA

Praėjusį trečiadienį Vilniuje vienintelį kartą buvo parodytas Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis „Idiotas“ pagal Fiodoro Dostojevskio romaną. Šešių valandų (su trim pertraukomis) trukmės reginys, kurį Rusų dramos teatro scenoje stebėjo ženkli dalis sostinės bomondo, pateikė išrankiems ir reikliems žiūrovams vis tik daugiau klausimų nei atsakymų.

Vaidinimo pradžia atrodė pakankamai „skaidri“ ir nesunkiai įskaitoma. Scenografijos (Marius Nekrošius) pagrindiniai akcentai - pakabintos ant trosų masyvios dviejų lankstų „paradinės“ durys scenos gilumoje ir juoda scenos erdvė, užgriozdinta negrabiomis kūdikių lovytėmis iš grubaus metalo. Kairėje scenos - dar nutriušęs valdiškas pianinas. Tokios labai nejaukios kūdikių-našlaičių prieglaudos įspūdis.

Įžanginė intermedija-pantomima irgi pakankamai iliustratyvi. Iš garsiakalbių šniokščiant garsiam alsavimui (kur tai jau girdėta?) dvi žmogystos GULAG´o apsauginių rūbais (kur tai jau matyta?) įneša kunigaikščio Myškino kūną ant karinių brezentinių neštuvų ir pastato ant sudurtų dviejų vaikiškų matmenų metalinių karstelių. Atlieka visas kadaise tarybiniam pasieniui buvusias privalomas manipuliacijas su dokumentais ir anspaudais. Be ceremonijų išverčia Myškiną iš neštuvų ant atseit „gimtosios žemės“.

Viso to prasmė nesunkiai įskaitoma: anot režisieriaus, Dostojevskio laikų Rusija - tai toks baisiai nejaukus pasaulis, kaip lagerinio tipo našlaičių prieglauda, kurioje gyvuoja be galo nelaimingi ir infantilūs žmonės, apsėsti pražūtingų aistrų tarsi benamiai katinai (kačių miaukimas ir lakstymas - taipogi vienas iš spektaklio motyvų). Į tokią tad gimtinę grįžta taip pat nelaimingas, priedo dar ligotas jaunuolis Myškinas, kuris mėgins čia įskiepyti savo anapus susikurtas, bet irgi infantilias tiesas.

Nepaisant tokios pakankamai aiškios įžangos ir sunkiai, bet vis tik (pasitelkus visą disponuotą statytojo bei romano autoriaus kūrybų žinojimą) pirmųjų įkandamų metaforų (pvz., kai Rogožinas velka Myškiną, įsikibusį metalinį žiedą, kaip kokį skudurą, ratais po sceną, mes suvokiame, kad tai yra beprotiško lėkimo traukiniu per neaprėpiamas Rusijos platybes ženklas) tampa aišku, kad publikos laukia nelengvas ir netrumpas darbas. Tačiau tas darbas kuo toliau, tuo labiau vis sunkėja, ir artėjant prie finalo tampa visai nepakeliamas. Deja, ne tik žiūrovams, bet (kaip buvo matyti iš to vienintelio parodymo) ir atlikėjams.

Beje, dera pripažinti, kad tikras spektaklio atradimas - Aglajos Jepančinos vaidmens kūrėja, jaunoji aktorė ir dramaturgė Diana Gancevskaitė. Pateikusi labiau groteskišką ir sušiuolaikintą žalios (tiesiogine ir perkeltine prasme) emancipuotos „moksliukės“ įvaizdį, ji, ko gero, vienintelė išsaugoja, išvysto ir atveda į visavertį finalą savo personažo nuoširdžią jaudinančią istoriją. Istoriją jauno žmogaus, tyro protu bei jausmais ir stipraus savo zen-budistiška „smilgos stiprybe“.

Tuo tarpu kitų atlikėjų titaniškų pastangų ir jų rezultatų vertinimui gerų žodžių parinkti nepalyginamai sunkiau. Pagrindinio vaidmens - Kunigaikščio Myškino - kūrėjui, jaunajam Daumantui Ciuniui dera nusilenkti iki žemės už jo sugebėjimą visą spektaklį išsilaikyti ne menkesniame lygyje nei kiti jo nepalyginamai labiau įgudę partneriai. Tik tas lygis nėra aukščiausios prabos: ir jis, ir jie išeikvoja visas savo jėgas nesiliaujančiai ir varginančiai sekai tų, švelniai tariant, gausių „metaforų“, kurios, nebūdamos motyvuotos ir pateisintos, pripildytos tikros vaidybos aistros, tampa paprasčiausias režisūriniais triukais, ir dažniausiai - nevykusiais.

“Elžbieta
Elžbieta Latėnaitė (Nastasja Filipovna) ir Salvijus Trepulis (Rogožinas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Tokių triukų yra išmargintas centrinis Nastasjos Filipovnos vaidmuo, kurį Elžbieta Latėnaitė atlieka iš pradžių azartiškai ir meistriškai, kartais (pvz., laiškų scenoje su Aglaja) ir labai įtikinamai. Tačiau į spektaklio pabaigą ir jos vaidyba perėjo grynai į tekstinį iliustratyvų teatrą, ir jos manipuliacijos su gestais, triukais ir daiktais, deja, itin stokojo prasmės.

Nepaisant regimo vientisumo (turinčio akivaizdžią tragišką perspektyvą) Salvijaus Trepulio Rogožinas nepasirodė įtikinamas vien jau dėl to, kad aktoriui buvo parinktas pakankamai populiarus „rusiškos mužikiškos aistros“ variantas. Suprantama, jeigu tokį Rogožiną išvystume, pvz., kokiame vakarietiškame „from Russia with love“ tipo filme, pretenzijų būtų mažiau. Bet vis tik spektaklis priklauso tai kūrybinei teritorijai ir erdvei ir toms personalijomis, kur rusų klasikos filosofijos ir psichologijos lig šiol kažkaip neužgoždavo reklaminiai plakatiniai „rusiški“ motyvai.

Todėl akį nemaloniai pjovė ir iš vaikiškų karstelių sumodeliuotas pakeliamas Leningrado tiltas su popieriniais laiveliais, ir atseit Petras I (Rumšas jaunesnysis) su nupaišytais ūsais, ir visišku anachronizmu nuskambėjo mamytės Jepančinos (Margarita Žiemelytė) lietuviški tautiniai Veronikos stiliaus raliojimai po sunkios, fizinių kontaktų kupinos scenos su kunigaikščiu Myškinu.

Tuo tarpu kiti aktoriai, regis, suėjo į šį „sumestinį balių“ pagal Dostojevskio romaną kas kuo turtingi, t.y. tomis priemonėmis ir įgūdžiais, kurių pasisėmė iš kitų teatrų ar Nekrošiaus spektaklių.

Nejaučiant jokio malonumo iš šio spektaklio akivaizdžių netobulumų vardinimo, norėtųsi vis tik šiek tiek pasamprotauti. Šis spektaklis, paties Eimunto Nekrošiaus inscenizuotas (!) ir režisuotas Fiodoro Dostojevskio romanas „Idiotas“ ligi parodymo Vilniuje buvo jau suvaidintas penkis kartus. Tris kartus egzotiškoje romantiškoje aplinkoje, tarp istorinių imperatoriaus Adriano rūmų griuvėsių. Dar dukart -  Mantujoje, regis, normaliame teatre. Ir tik po to šeštą kartą buvo parodytas Vilniuje - ir tik vienąkart.

Pagal mūsų standartus tai - jau netgi ne premjera. Spektaklis buvo vaidinamas specifinėje itališkoje istorinėje aplinkoje itališkai publikai, kuri nė žodžio nesupranta lietuviškai.

Publikai, kuri apie reginio turinį sprendė iš sceninių judesių ir aktorių gestų. Matyt, iš čia ir toks pabrėžtinis vaidybos iliustratyvumas, lig šiol nebuvęs būdingas režisieriui. Pirmiausia suvaidinta buvo publikai, kuri tiek Nekrošiaus metaforų, tiek  Dostojevskio psichologizmo srity (pripažinkime tai) turėjo ženkliai mažiau patyrimo, nei ta publika, kuri susirinko aną trečiadienį į mūsų Rusų dramos teatrą. Žodinis vyksmas, tekstinis teatras, kuris kituose Nekrošiaus spektakliuose funkcionuoja kaip svarbi, bet pagalbinė priemonė, šįsyk nesankcionuotai išsiveržė į priekį ir sugriovė metaforinio teatro iliuziją bei tikėjimo juo magiją apskritai. Dera pripažinti, buvo apmaudu ir skaudu regėti bevaises aktorių pastangas į spektaklio pabaigą suregzti kažkokią daugmaž prasmingą atomazgą.

Bet pasibaigus spektakliui, publika stovėdama plojo ir keliskart kvietė aktorius lenktis. Ir ji buvo teisi, nes ji yra teisi visada. Jis vis dar tiki mūsų teatro „popiežiumi“ Eimuntu Nekrošiumi ir jo metaforiškuoju teatru, be kurio mūsų viso teatro landšaftas būtų visai kitoks. Ji tiki jo teatro magija, stebuklu, kuris savo ruožtu yra gyvas šios publikos nepaliaujamu tikėjimu. Ir jeigu kartais dėl kažkokių priežasčių tas stebuklas neįvyksta, tai dar nereiškia, kad tas tikėjimas išnyko. Tiesiog gal dera suvaidinti dar vieną-kitą sykį ČIA ir pasistengti atsakyti į būtent ŠIAI publikai rūpimus klausimus. Nes teatras, kuris palieka tik nesuvokimų ir pasimetimų žiūrovų galvose ir sielose virtinę, nėra teatras.

Lietuvoje Nekrošiaus ir jo kūrybai ištikimos publikos tarpusavio supratimo istorijoje tokio nesutarimo dar nėra buvę. Bet viską (tikėkimės) dar galima atitaisyti.

Bis!

Recenzijos