Iš rojaus - į pragarą

Helmutas Šabasevičius 2009 04 14 Kultūros barai, 2009 Nr.3

aA

„Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ ir tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vasario pabaigoje pristatė dailininko ir režisieriaus Romeo Castellucci´o interpretuotas Dante´s Alighieri´o poetines vizijas. Trupė „Socìetas Raffaello Sanzio“, kurią Castellucci´s su seserimi Claudia ir žmona Chiara Guidi įkūrė beveik prieš trisdešimt metų, remiasi neįprasta vaizdų ir prasmių konstravimo sistema, būdingesne instaliacijoms ar performansams. Spektakliai paverčiami savotiškais sceniniais miražais.

Naujausio kūrinio „Rojus. Skaistykla. Pragaras“ pasaulinė premjera įvyko Avinjono teatro festivalyje pernai vasarą. Vilniuje ši trilogija buvo išskleista trijose erdvėse trimis pavidalais. Tarp dviejų absoliutinės egzistencijos polių - Rojaus ir Pragaro - esanti Skaistykla (amžinos palaimos arba amžino pasmerkimo prieangis), pristatyta videofilmo pavidalu, sukėlė didžiulį ažiotažą, visi norintieji netilpo į „Meno fortą“, tačiau pakartoti seanso ar perkelti jį į erdvesnę salę organizatoriai nesuskubo. Castellucci´o „Skaistykla“ daugeliui taip ir liks nepatirtas kultūrinio gyvenimo įvykis, apipintas nuogirdomis ir nuomonėmis iš antrų lūpų. Užtat „Rojaus“ vartai Šiuolaikinio meno centre buvo atviri visiems. Nors ši erdvė akademinį dailininko išsilavinimą turinčio Castellucci´o meninei mąstysenai itin tinkama, nuvylė elementarios tvarkos ir švaros stygius. Kita vertus, gal ŠMC rodomiems šiuolaikinio meno kūriniams, taip pat ir „Rojui“, tai suteikia papildomų prasmių? Pirmojo aukšto salėje su drapiruotomis užuolaidomis (kadaise jos buvo baltos) patiri keistai trikdantį jausmą, tačiau jį sukelia ne idėjų, formų ir prasmių netikėti kontrapunktai, bet įkyrūs pašaliniai garsai, kvapai ir kiti juslių dirgikliai. Dvi nuo šalčio pamėlusios pėdos, be garso trepsenančios kairėn dešinėn, netikėtai nutolsta, po akimirkos pasirodo jau kitoje vietoje ir vėl tęsia monotonišką savo kelionę ten, kur nebėra sąvokų „pirmyn“, „atgal“, „vakar“, „dabar“, „rytoj“. Kiek laiko praleisti Castellucci´o „Rojuje“, kiekvienas žiūrovas apsisprendžia pats - galima įeiti, pastovėti, pavaikščioti, išeiti. Idealus Rojus su garantija, kad, aplenkę Skaistyklą, bus išganyti visi, nuo pirmo iki paskutinio lankytojo.

Užtat „Pragaras“ buvo apribotas teatrinio reginio konvencijomis - scena, žiūrovų sale, skambučiais, temstančiomis šviesomis. Tačiau teatriniai potyriai - tiek personažų, tiek žiūrovų - nesuvaržyti įprastinių teatrinės realybės dėsnių, vaizdinių seka „atleista“ nuo priedermės kurti vientisą erdvės ir laiko modelį. Vaizdais nesistengiama nei papasakoti istorijos, nei perteikti jausmų - Castellucci´o „Pragare“ pasakojimą atstoja išgyvenimas, kurio aštrumą ir pavojingumą pademonstruoja pats režisierius. „Mano vardas Romeo Castellucci“ - viena iš nedaugelio frazių, nuskambančių spektaklyje, po jos seka „autodafė“: apsivilkęs vatinį kostiumą, režisierius leidžiasi užpjudomas šunimis, kurių aršiam urzgimui kurtinančiu lojimu pritaria keli avanscenoje pririšti keturkojai. Ši, kaip ir kitos „Pragaro“ scenos, sukuria priešpriešą tarp sumanymo ir jo įgyvendinimo, nes tam tikri triukai yra netikras pavojaus, grėsmės - taigi ir paties „Pragaro“ - atspindys, tik iliuzija.

“„Pragaras”
„Pragaras” Avinjono Popiežių rūmų garbės kieme, 2008 m. Luca del Pia nuotrauka

Castellucci´o ir Dante´s kūrinius sieja tie patys pavadinimai, bet drąsiais XXI a. vaizdiniais nesiekiama iliustruoti „Dieviškosios komedijos“. „Pragaro“ pradžioje sceną nuo žiūrovų skiria atvirkščias blizgančių raidžių užrašas „Inferno“. Vėliau lieka tik kabutės, o už jų atsiranda tokie objektai, kokių pagal įprastinę pragaro sampratą čia lyg ir neturėtų būti. Pirmiausia į sceną lėtai įslenka permatomas kubas, kuriame tarsi tokie į aplinką nereaguojančios akvariumo žuvys dainuoja ir nerūpestingai žaidžia vaikai. Kartu su jais pragare atsiduria ir „Socìetas Raffaello Sanzio“ bičiuliai, kurių pavardės su mirties datomis išryškėja vaizdų projekcijose: „Pragaras“ - bendra erdvė, daugelį metų kurta visų šiame reginyje dalyvaujančiųjų...

„Pragare“ atsiranda Kazimiro Malevičiaus „Juodasis kvadratas“, kurio suprematistiškai  pasvirusi kraštinė be gailesčio sutraiško kaukolę, neapsisprendusią „būti ar nebūti“. Šmėžuoja ekscentriška androginiška Andy´o Warholo figūra žilais plaukais, su baltais marškiniais, džinsais ir švarku. Jis, tarytum Vergilijus Dante´i, mums tampa vadovu po nejaukią, logikos dėsniams ir laiko tėkmei nepaklūstančią erdvę. Warholo asmenybei ir kūrybai čia skiriama nemažai dėmesio, įvardijami svarbiausi jo dailės ir kino kūriniai. (Įdomu, kad šio menininko biografijos motyvais naujausią savo spektaklį „Factory 2“ neseniai pastatė ir lenkų režisierius Krystianas Lupa.)

Castellucci´o „Pragare“ dalyvauja ne tik Raffaello Sanzio draugijos „tikrieji“ nariai, bet ir kelios dešimtys žmonių, kurie iki tol nė karto nebuvo išėję į sceną. Jų aktorinio pasirengimo lygis režisieriui nerūpi - žmogaus kūną, gebėjimą judėti jis naudoja kaip kūrybos materiją, nereikalaudamas asmeninio indėlio ar iniciatyvos - ji čia net nepageidautina, svarbiau drauge su visais slinkti nurodyta kryptimi ir ramiai, be emocijų atlikti ritualą primenančius veiksmus. Ši ramybė savaip žavi, hipnotizuoja, tačiau kartu ir erzina, nes išnyksta teatro menui būdinga veiksmų prasmė, net dingteli mintis, kad galbūt „Pragaras“ labiau veikia tuos, kurie yra scenoje, negu tuos, kurie sėdi žiūrovų salėje.

Po spektaklio atmintyje išlieka keli stiprūs, paveikūs vaizdiniai, drauge su muzika sukūrę klampią asociacijų atmosferą, privertę pajusti laiko tėkmę. Pavyzdžiui, liepsnojantis fortepijonas ne tik skleidžia mįslingą ir vis kitokią gyvos ugnies šviesą, bet ir simbolizuoja amžiną nyksmo, griovimo ir radimosi, kūrimo dermę.

Kai kurie „Pragaro“ vaizdai stebina iliuziškumu, kai kurie - plastiškais poetizmais, kiti - daugiau ar mažiau pavykusiais techniniais triukais. Ropojantys griaučiai kelia šypseną, scenos migloje išniręs baltas arklys stebina ramybe, kažkokiu paslaptingu taurumu, kol apipilamas raudonais dažais - šis veiksmas išryškina įvaizdžio butaforiškumą ir tiesmukumą. Trikdantys prieštaravimai kartu su ne visada gerai apskaičiuotomis laiko proporcijomis labiausiai ir trukdo besąlygiškai priimti Castellucci´o vizijas - atrodo, joms labiau tiktų ne teatro scena, bet kino ekranas, nes tada gal išnyktų kartais pernelyg akivaizdžios vizijų ir tikrovės siūlės.

Vis dėlto net ir tiems, kurie nepateko į „Skaistyklą“, kelionė iš „Rojaus“ į „Pragarą“ tapo įdomia ir intriguojančia šiuolaikinės konceptualių reginių kultūros patirtimi.

Recenzijos