Pažaiskime, arba Portretas liūdesio fone

2009 02 26 bernardinai.lt, 2009 02 26

aA

Zita Baranauskaitė-Danielienė

Grįžusi iš „Geležies ir sidabro“ - Rolando Kazlo monospektaklio pagal Vlado Šimkaus eiles, - sėdau vartyti poeto rinktinės. Eilės lyg ir pažįstamos, bet šįkart į jas vis smelkiasi „kazliškos“ intonacijos, praardančios ritmą ir rimą ir V. Šimkaus šnekamąją kalbą dar labiau įbūtinančios ir sukasdieninančios.

Spektaklio pradžioje atrodo, lyg susitikęs gatvėje bičiulį, dalyvautum kasdieniškame (neeiliuotame) pašnekesyje. Vyksmui įsibėgėjant, „buitinių“ detalių jungtis (Iš avižų išauga kulkų derlius. / Ir krokodilams atrofuojas gerklės) pamažu įgyja paradokso, absurdiškumo raišką ir liūdesio, gal net „neišbrendamumo“ atspalvį.

Ne tik V. Šimkus, bet ir R. Kazlas jau užgyveno visuomenėje tam tikras etiketes. Pirmasis su „vosylka rankoje“ seniai įgijo humoristo statusą (dar sovietmečiu, kai kitoks statusas buvo pavojingas), dar satyriko, realisto. Antrasis su amžina nuostaba žvelgiantis iš televizorių ekranų - komiko.

R. Kazlas šio savo statuso nė neketina neigti. Spektaklio pradžioje jis užlipa iš salės (iš mūsų) į sceną ir pradeda „juokinti“. Jo pasakojamos istorijos įdomios veikiau ne turiniu, o poeto pertarais, pasamprotavimais ir aktoriaus natūralia raiška, kuri (jei ir toliau labai ieškotume stereotipų) priartina jį prie gyvenimiškas istorijas porinančio Šveiko. Bet tuoj pat nuo jo ir nutolina, nes Kazlui-Šimkui nebūdinga klusnumas ir nesąlygiška parengtis. Dar galima būtų gretinti su šventapaikšiais, rusų klasikų kūriniuose bylojusiais tiesą iš priecerkvių... Su rūmų juokdariais...Bet Kazlas-Šimkus nemėgsta nei saviplakos, nei judesių pertekliaus.

Jis „taupus“. Tradiciškai „inteligentiškas“ paltelis, kepurė su snapeliu - pìlka. Kompasas, kad nepasiklystum miesteliuose su cisternomis, tarp pakele dygstančių plieninių gijų,... laidų plieninių - tarp geležies. Ir nutrintas odinis portfelis, prikištas sugniaužytų į gniutulus rankraščių.

Taupi scenografija (dailininkė - Neringa Keršulytė): stalas, kaip angelas naminis - lempa tvieskia, dvi kėdės, du puodeliai, peleninė, rankraščiai ant stalo. Stereotipiška? Ne, taupiai švaru... Dar didžiulis langas su pavasariškai gaivia klevo žaluma; trys radiatorių eilės - įsilinksminusiems, nustelbiantiems rašymą kaimynams pabelsti. Jokio pertekliaus. „Kraštovaizdis“ (sielos taip pat) turi būti vientisas, lygus ligi skambesio. Ir buteliui ant stalo nevalia prabesti šio lygumo - įsipylus iš jo į puodelį, verčiau jau kiek pažvilgčiojus (gal abejojant) į stačią butelį, paversti jį ir paguldyti. Vėlgi taupiai, sukiojant tik plaštakas. Tą judesį galima „iškoduoti“ kaip rankų grąžymą - gal tik nuspėjamą savigraužą, negebėjimą prisitaikyti daiktiškame, „geležiniame“ pasaulyje, amžiną intelektualo buvimą kitur, arba susigūžimą savyje.

Kazlas neneigia stereotipų - žaidžia jais. Stumteli jų žiūrovui, o šis pagauna ir klusniai seka aktoriui pavymui, kol galiausiai susivokia įklimpęs visai nejuokinguose plotuose.

Drama bręsta palengva, lyg ir juokaujant arba stebintis. Kitoks pasaulis atsiveria po „Tobulo eilėraščio“. Šis kūrinys - dažnam vyresnės kartos žmogui tai tik užstalės daina su linksmybėse prigėrusia autoryste - spektaklyje tampa savotiška užsklanda, ankstesnį „juokingumą“ skiriančia nuo vis stiprėjančio skaudulio. R. Kazlas, „išvaidindamas“ kone kiekvieną eilėraščio žodį, paverčia jį drama dramoje - nepriekaištinga, sutelkta į vidinį pasaulį, veikiau juntama, o ne regima... Jis prisispaudžia prie krūtinės mėlynų gėlių puokštę, išeina į peroną, ūkiant traukiniams zulina į grindis šąlančias kojas ir dėlioja ant liežuvio galo kirbančius žodžius: vosylka... vosylka... |Vosylką rankoje... laikai, - pats kiek stebėdamasis tuo, ką sudėjo... Ir scenoje ligi tol vyravusią pilkumą persmelkia mėlynas ilgesys. Toliau jau viskas rieda tarsi priemiestinis traukinys. - Ji neatėjo - moteris iš Liepų gatvės... Vienatvė... Stalas... Anapus jo - menama moteris. Artumos iliuzija... Bandymas rašyti - viskas ne taip. Abejonės dėl žodžių (ar prasmių) dermės ... Abejonės dėl gebėjimo kurti. Ir - išėjimas į potekstę, užmetant portfelį su rankraščiais „ant aukšto“ (arba „ant dangaus“).

Štai taip. Lyg ir įprastinė tyli drama. Meilės drama? Kūrėjo drama? Gyvenimo drama? Mažojo žmogaus? Bet A. Čechovo, K. Binkio, W. Borcherto mažieji buvo kuopiniai žmonės - „činovnikai“, kareiviai, kartu su kitais likimo įsukti į didelį vyksmą. Šimkaus-Kazlo žmogus yra atskiras, pats sau - niekur neįtrauktas, visur esantis. Nėra mažas - tik gal kitų sumažintas (net scenos darbininkai gali jį išvaryti ir išnešti jo daiktus - gana!). Jis jau perprato ideologijos, tarpusavio santykių, kūrybos slegiančią geležį. Tad atsistojęs pakelėje (dar ne potekstėje), ironiškai žvelgia į tai, ko negali pakeisti. Žaidžia metalu išgaudamas iš jo netikėtas dermes ir iki skausmo skaidrų skambesį. Neneigdamas realybės - meistriškai žongliruodamas jos detalėmis ir pats stebėdamasis naujomis jungtimis. Jis nesučiuopiamas kaip gyvas sidabras. Jis neįleidžia giliai šaknų ir nestūkso kaip ąžuolas... Tad gan keista (bent jau man) pasirodė spektaklio pabaiga - avilys vidury scenos su Šimkaus bitėmis pabėgėlėmis. Pernelyg daiktiška, pernelyg tiesmuka. Šiek tiek dvelkia apeigomis ir paminklais. Nors galbūt Kazlui tai vidujai svarbus veiksmas - padėka žmogui, kuris yra tau dvasiškai toks artimas, kad verčia tave vieną patį sukurti visą spektaklį (būti inscenizacijos autoriumi, režisieriumi ir aktoriumi). Dargi tobulą kaip eilėraštis... Vis dėlto - kai pastatai paminklą, lyg ir atsisveikini su žmogumi. Negi Kazlas to nori?.. Aš ne.

BERNARDINAI.LT

 

Recenzijos