Don Kichotas pakibo dūmų debesyje

Rūta Oginskaitė 2009 01 26 Lietuvos rytas, 2009 01 26

aA

Intriga buvo milžiniška, o rezultatas stulbinamai kuklus – prie tokios išvados priėjau po miuziklo „Žmogus iš La Mančos“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre sostinėje.

Galbūt teatro, pasirinkusio Brodvėjaus miuziklą, planai ir nebuvo ypatingi – gal viso labo norėjosi palepinti publiką populiariu veikalu ir iš televizijos pažįstamais atlikėjų veidais. Daug antrarūšių pasaulio trupių šitaip verčiasi. Nieko nuostabaus, kad ir Lietuvoje laikysena panaši. Bet intriga ėmė augti, pradėjus nagrinėti situaciją. Lietuvai Nacionalinis dramos teatras nėra antrarūšis. Tai labiausiai valstybės finansuojamas šalies teatras.

Politika ir sentimentai

Paskelbus atlikėjų sąrašą, premjeros laukimas įgavo net politinį atspalvį: dainuos ar nedainuos „Žmogaus iš La Mančos“ kekšę Seimo narė ir Seimo pirmininko pati? žiūrovams, 1970 metais mačiusiems Algirdo Lapėno režisuotą „Žmogų iš La Mančos“ Akademiniame (tame pačiame) dramos teatre, naujo pastatymo pažadas sukėlė ir sentimentų.

Kaip šiandien skamba Don Kichoto „Gyvent nemirtinga svaja“ – vienas labiausiai paplitusių dvasinio pakilimo himnų šou verslo istorijoje? aip ši poeto Joe Dariono ir kompozitoriaus Micho Leigh daina apibūdinta po penkių sėkmingų miuziklo pastatymų Brodvėjuje, po nesibaigiančių vaidinimų įvairių šalių scenose.

„Žmogus iš La Mančos“ juk gyvuoja scenose nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio ir yra išverstas į 35 kalbas. aisią atsakomybę užsikrovė Nacionalinio dramos teatro vadovas Adolfas Večerskis, imdamasis režisuoti šį veikalą. Bet jam turbūt nebuvo baisu.

Iškvietė iš Renesanso

Pjesės autorius Dale´as Wassermanas veiksmo vieta pasirinko inkvizicijos laikų Ispanijos kalėjimo rūsį, kuriame laikomi vagys ir valkatos. Čia atvestas poetas Servantesas su tarnu turės palaukti teismo. ūsio fauna elgiasi su naujokais pagal savo taisykles – puola, tyčiojasi.

Kaip elgsis menininkas? Jis papasakos jiems savo sukurtą riterio Don Kichoto istoriją, tarp kalinių sutiks savo Dulsinėją, o visas padugnes išmokys pasijusti žmonėmis, paskatins „gyvent nemirtinga svaja“.

Teatras bus svarbiausias įkalinto Servanteso ginklas, kadangi Don Kichoto istoriją jis pakvies suvaidinti visus, kurie stumia dienas toje pačioje kameroje. Kai D.Wassermano „Žmogus iš La Mančos“ buvo dar tik pjesė, ji taikyta vaidinti atviroje scenoje – kur žiūrovai sėdi aplink aktorius. Tegu kuo daugiau žmonių pakelia galvas! Tai buvo 1965-ieji – hipių laikai. Nieko sau derinys – taikūs hipiai ir kovinga Don Kichoto asmenybė iš Renesanso.

Kalėjimas viskuo aprūpintas

Grįžkime į butaforinį Nacionalinio dramos teatro „Žmogaus iš La Mančos“ pasaulį. Ten viskas blizga ir akina spalvomis. Andriaus Žibiko sukurtas kalėjimas – stiklinėmis, veidrodinėmis sienomis. Zitos Gustienės kostiumai žybsi sidabru ir skaisčiu raudoniu, plevėsuoja raukiniais.

Kai Servantesas ima pasakoti savo sukurtą riterio istoriją, jis nusimeta viršutinį drabužį vienu mostu it koks striptizo atlikėjas. Ir lieka su tais sidabriniais butaforiniais šarvais. Gal ir ėjo į kalėjimą žinodamas, kad vaidins?

Jie su Sanča joja ant sijos, kuri it stebuklinga lazdele pamojus nusileidžia iš palubės ir pakelia juos, dainuojančius. O iš apačios scena prisipildo baltų dūmų – taip gausiai, kad Don Kichotas ir Sanča paskęsta debesyje. Gerai, kad dainuoja ir kalba per mikrofonus. Tame kalėjimo teatre, sakau, įdiegta šiuolaikinė scenos technika.

Inteligento heroizmas

Tikiu, kad daug kam atradimu gali tapti Servantesą Don Kichotą vaidinantis ir dainuojantis Vaidotas Martinaitis. Tie, kurie Oskaro Koršunovo spektakliuose yra matę ir pamėgę šį aktorių, jausis tiesiog apdovanoti dideliu jo vaidmeniu. Tačiau V.Martinaitis čia itin vienišas, jis neturi svarbiausio partnerio – aplinkos, kurią turi įveikti jo ServantesasDon Kichotas.

Scenoje pilna judančių ir dainuojančių statistų, o nei charakterių, nei įtampos nėra. Inteligentiškas, kūryba ir tiesa tikintis V.Martinaičio herojus tikrai herojiškai bendrauja ir ginčijasi su tuštuma.

Jie turi bendrų paslapčių

Tas pat lemta ir kitiems svarbesniems „Žmogaus iš La Mančos“ personažams – Ingos Jankauskaitės AldonsaiDulsinėjai, Algirdo Dainavičiaus Sančai, Evaldo Jaro Vadui Pedrui. Tik kai jie bendrauja tarpusavyje, yra ką žiūrėti ir jausti.

Įdomu stebėti, kaip Aldonsoje bunda Dulsinėja, – kai jai dainuoja amžiną meilę išpažįstantis Don Kichotas. Ir atvirkščias procesas – kaip mulų varovų išniekinta Aldonsa, dainuodama, net kriokdama „aš niekas pasauly šiame“, griauna savyje Dulsinėjos jausmą.

A.Dainavičiaus Sanča spinduliuoja tikra vyriška draugyste, kai net ir brandaus amžiaus sulaukus susitinkama žaisti, dūkti, turėti bendrų paslapčių. E.Jaras, atrodo, pats susikūrė personažą lenktyniaudamas su dramaturgija: toks neva ispaniškos plastikos artistas mėgėjas, vienintelis iš kalėjimo gyventojų užsidegęs siausti pagal Servanteso scenarijų. Tai iškrinta iš vaidinimo konteksto, bet jeigu artistui smagu, tai ir publikai neliūdna, kai jis reiškiasi.

Apie ką po to svajoti?

Atskiri artistai sukuria tai, ko trūksta visam „Žmogaus iš La Mančos“ spektakliui, – smagumą patirti ir sužaisti savo vaidinamą istoriją. Bendras vaizdas – statiškas, be miuziklui būtino azarto, precizikos.

Nėra čia dėl ko svaigti. Nėra akcentų. Nėra gyvenimo „nemirtinga svaja“. Viskas vyksta greitai ir paprastai, kaip kokiame stebukliniame vaidinime vaikams. Ir jokių pastatymo įmantrybių: artistai įeina į sceną, išsirikiuoja savo numeriui, atlieka ir išeina. Kieno čia estetika – Nacionalinio dramos teatro ar kalėjimo mėgėjų kolektyvo? Kieno čia kryptis? Dosniausiai valstybės dotuojamo teatro?

Visas gyvenimas – kalėjimas

Adolfas Večerskis, spektaklio „Žmogus iš La Mančos“ režisierius:

„Netraktuoju kalėjimo taip, kaip parašyta kūrinyje, nes manau, kad visas gyvenimas yra kalėjimas. Mes esame įkalinti gyvenime. Esame sudėtinė dalis kažkokios keistos mašinos, kuri neaišku ką daro ir kur juda. Mums atrodo, kad mes gyvename, o iš tikrųjų tai ta mašina mus suėda, panaudoja. Kai pragyveni daugiau laiko ir pamatai saulėlydį, pradedi suprasti, kad tu ne gyvenai, o tave kažkas nugyveno. Tokia yra tema.

Sprendimą priėmėme drauge su scenografu A.Žibiku ir kostiumų dailininke Z.Gustiene. Kalėjimas – realusis mūsų gyvenimas – yra tuščias. Don Kichoto ir Dulsinėjos pasauliai yra už kalėjimo sienų, už jų yra grožis. Mes taip spektaklį ir statome: viskas, kas gražu, yra ne šalia mūsų. Tai, kas vyksta, yra Don Kichoto fantazijos vaisius. Jis mato gyvenimą už sienų.“

Recenzijos