Su ietimi prieš krizę ir kitus vėjo malūnus

Vita Mozūraitė 2009 01 26 Menų faktūra

aA

„Žmogų iš La Mančos“ galima pavadinti legendiniu miuziklu. 1964 m. sukurtas pagal 1959 m. parašytą Dale‘o Wassermano dramą, jis begalę kartų buvo parodytas Brodvėjuje, statomas pačiuose įvairiausiuose pasaulio teatruose, 1972 m. perkeltas į kino ekranus, o Mitcho Leigh jam sukurtos melodijos iki šiol skamba koncertuose (įvairių atlikimo variantų apstu ir pasaulio žiniatinklyje). Na, kas gi nepradės linguoti, klausydamas žymiosios daugelio dainininkų pamėgtos Don Kichoto dainos „The Impossible Dream“ (lietuviškajame variante – „Gyvent nemirtinga svaja“)? Ji limpa prie ausų ir liežuvio kaip ir Andrew Lloydo Weberio „Memories“ (iš miuziklo „Katės“) ir vieną kartą ją išgirdus nejučiomis imi niūniuoti kaskart, kai tik apima romantiška nuotaika.

Lietuva, niekada nebuvusi amerikietiško miuziklo kraštu (nors vieną kitą turime Kaune), vis tik taip pat neliko nuošalyje, juoba, kad teisybės ieškotojų kovos su vėjo malūnais čia pakako ir sovietiniais, ir antrosios nepriklausomybės laikais. 1970 m. „Žmogų iš La Mančos“ tuometiniame Lietuvos TSR akademiniame dramos teatre režisavo Algirdas Lapėnas, 1997 m. „Keistuolių“ teatre „Liūdnojo vaizdo riterį“ – Aidas Giniotis.

Nemačiau nei vieno, nei antro, tad sausio 24 d. pėdinau į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą be jokio išankstinio nusistatymo, kad „anuomet žolė buvo žalesnė“. Specialiai pasirinkau premjerą, kurioje dainavo aktoriai – nors ir ėjau žiūrėti miuziklo, bet vis tik – į dramos teatrą. Jei būtų rodę Sporto rūmuose, „Domino“ teatre ar kurioje nors arenoje, gal būčiau pasirinkusi vakarą su Česlovu Gabaliu ir Vaida Genyte, o gal net palaukusi dabartinio seimo kadencijos pabaigos, nes spektaklio reklamoje vis šmėkštelėdavo vienos seimūnės pavardė.

Šįkart „Žmogų iš La Mančos“ režisavo Adolfas Večerskis. Nors oficialioji naujojo „Žmogaus iš La Mančos“ premjera įvyko sausio 24 d., tačiau greičiausiai tas „nykštukas“, kuris turėjo nuo pilies kuorų pranešti apie Don Kichoto atvykimą, paskleidė kalbas, jog bemaž nuo gruodžio vidurio spektaklis buvo rodomas „neoficialiai“ – firmų ir organizacijų užsakytose „eglutėse“. Galima būtų to ir neprisiminti, jei ne kai kurios akis (ir ausis) badžiusios smulkmenos, kurių „ant žiūrovų išbandytame“ (plg. „tested on human beings“) spektaklyje jau turėjo nebūti.

„Žmogaus iš La Mančos“ siužetas leidžia parodyti „teatrą teatre“. Rašytojas ir mokesčių rinkėjas Servantesas kalėjime laukia inkvizicijos teismo ir kartu su kameros bendrais vaidina atsigabentame rankraštyje užrašytą istoriją apie Don Kichoto žygius. Puiki galimybė režisieriui atskleisti savo požiūrį į skirtingas epochas ir vertybes, aktoriams – vienu metu kurti skirtingus personažus ir vaidinti, kad vaidina, o žiūrovams – stebėti iš karto du spektaklius.

Tačiau derinant tarpusavyje šiuos elementus nesunku nuslysti į eklektiką. Taip šįsyk atsitiko ir LNDT. Spektaklis padvelkė gan neskoningu margumu, kuriame persipynė noras būti šiuolaikiškais, pataikavimas „paprastam“ žiūrovui ir senamadiškos klišės.

Vilnietiškam spektakliui vitališkumo lyg ir netrūko, bet kai kurios mizanscenos, vaidmenų traktuotės atrodė tarsi atkeliavusios iš saviveiklinio spektaklio, kuriame judėti reikia, bet nebūtinai – tikslingai. Kartais – vien tam, kad žiūrovas juoktųsi. Antra vertus, „Žmoguje iš La Mančos“ visas klaidas, netikslumus, banalybes ir panašius dalykus labai lengva nurašyti: vaidina gi ne profesionalai, o Servanteso kameros bendrai. O va šiuos – tai profesionalai, tik kad vaidinti nelabai yra ką...

Man spektaklio masalu tapo choreografės Loretos Juodkaitės pavardė. „Žmogus iš La Mančos“ prasidėjo kalėjimo gyventojų šokiu. Choreografė pabandė išjudinti gana neplastišką aktorių masę, ir, manyčiau, jos užmojis visai neprastai pavyko, nors vis tik šiais laikais, kai teatras ir šokis vis glaudžiau bendradarbiauja, norėtųsi daugiau aktorių pastangų išmokti valdyti judesį.

Tačiau kituose spektaklio epizoduose plastikos trūkumo prikišti negalėčiau tik vienam Evaldui Jarui (Pedras, varovų vadas), kurio „ispaniški“ ir „čigoniški“ judesiai, tarsi atkeliavę iš parodijuoto baleto „Don Kichotas“, idealiai atitiko ir jo šiek tiek utriruojamą personažą. Kiti veikėjai nepriėmė miuziklo žanro metamo iššūkio ir apsiribojo „darau, ką moku“ judesio stiliumi. Apskritai Jaras geriau nei bet kas kitas šiame spektaklyje sugebėjo vienu metu būti „ten“ ir „čia“, t.y. abiejuose – Servanteso ir Don Kichoto – pasauliuose, niekuomet nepamiršdamas, kad jis, kalėjime lindintis valkata, šiuo metu su malonumu vaidina vieną iš rankraščio veikėjų ir daro viską, kas jo gatvės teatro komedijų išugdytu manymu, dera artistui.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Vaidotas Martinaitis (Servantesas, Don Kichotas) nubrėžė aiškią ribą tarp savo personažų, kaskart į vieną ar kitą pasaulį pereidamas tarsi per duris – labai atidžiai jas uždarydamas, kad nė menkiausias svetimas bruoželis nesuardytų vaidmens. Viename epizode guviai judėdamas ramiu balsu jis kalbasi su kitais personažais, o jau po kelių minučių oriai pasiramsčiuodamas ietimi žingsniuoja po sceną, deklamuodamas pompastiškas riterių romanų frazes ir žibančiom akim užsidegęs dainuoja „Aš – Don Kichotas, žmogus iš La Mančos...“. Jo herojus – tai pirmiausia žmogus, naivus ir tikintis tuo, kuo nori tikėti. Nėra klišinių ūsų ir stačios sruogos ant galvos, tradiciškai prilipdomų, sekant Dorė grafika, bet nėra ir Servanteso romano žaismės, ironijos.

“laman090126d3.jpg“
Inga Jankauskaitė ir Evaldas Jaras LNDT miuzikle „Žmogus iš La Mančos“. Dmitrijaus Matvejevo foto
Algirdo Dainavičiaus Sanča – tipinis naivus kaimo kvailelis, saujomis žarstantis liaudišką patarlių išmintį, įsimylėjęs savo poną ir dėl to besąlygiškai juo tikintis. Jam nereikia blaškytis tarp dviejų vaidmenų – ir Sanča, ir Servanteso tarnas – abu labu tokiu.

Labai patraukli, puikiai dainuojanti Ingos Jankauskaitės Aldonsa-Dulsinėja savo išvaizda ir vaidyba bene labiausiai atitiko klasikinio miuziklo klišes. Bet jos personažui pritrūko natūralumo, paprastumo, ji atrodė pernelyg tragiška, sentimentali, pernelyg dramatiškai besidraskanti, tarsi iš tiesų jos vaidmenį atliktų saviveiklinio teatro artistė.

Nesunkiai, gan skoningai utriruodamas du personažus – Hercogą ir Karaską – atskyrė Rimantas Giedraitis, Rasos Rapalytės Antonija manieringa vaidyba irgi labiau priminė „teatro teatre“ veikėją. Žiūrėdama į Rimaną Bagdzevičių žavėjausi smulkiomis detalėmis – balso intonacijomis, neužtikrintais judesiais, kuriais jis sugebėjo nuspalvinti šiaip jau labai vienaplanį smuklės šeimininko personažą. O štai nuolat ironizuojamas Mariaus Jampolskio kunigas atrodė kaip atėjęs iš pigokos komedijos, kurioje svarbiausia – žūtbūt prajuokinti publiką, nesvarbu kuo – ar besiplaikstančiais baltais sutanos pasijoniais, ar greitakalbiu burblenimu. Ir jo komiškas dirigavimas finaliniam chorui gerokai suardė tragišką spektaklio baigtį.

Eklektikos nestokojo ir spektaklio apipavidalinimas. Scenografo Andriaus Žibiko sukurta veidrodinė siena scenos gilumoje – tikrai šiuolaikiškas sprendimas. Iškreiptai atspindėdama vaizdą ji priminė iškrypusią Don Kichoto pasaulio traktuotę. Prie jos derėjo ir Don Kichoto bei Sančos apžergtas buomas-arklys, senovinės skrynios ant ratukų, scenos nuolydį primenanti Don Kichoto lova, neleidžianti pamiršti, kad čia vis dar teatras. Taiklūs įvaizdžiai, plastiškas jų išnaudojimas. Tačiau staiga už sienos sušvintantys Apšvietos amžiaus paveikslai toje lakoniškoje scenografijoje pasirodė pertekliniai.

Scenografijos santūrumui prieštaravo labai tiesmuki Zitos Gustienės sukurti kostiumai, darkantys aktorių figūras, neskoningų rėksmingų spalvų, perkrauti detalėmis, pasiūti iš blizgančių medžiagų, o kai kurie dar „pagražinti“ blizgučiais. Ypač pasigailėtinai atrodė beturtis hidalgas Servantesas, vienu rankos judesiu tarsi striptizo šokėja nusimetantis klostytą baltą žiponėlį ir liekantis apsirengęs kažkuo neįvardijamu, kas lyg ir turėtų žiūrovui priminti viduramžių riterio šarvus.

Nemažiau spektaklį darkė ir garsinė jo pusė. Neturiu priekaištų aktorių dainavimui, kartais „neištraukiamoms“ natoms. Bet nesureguliuotas, per aštrus kolonėlių garsas, trukdantis suprasti dainų žodžius, o arčiau scenos sėdintiems leidžiantis girdėti ir „gyvą“ aktorių balsą, nuolatiniai pašaliniai traškesiai, nelaiku įjungiami ir išjungiami mikrofonai (kai kuriems aktoriams dar teko su jais ir nemažai pakovoti) sugadino muzikos klausymo malonumą. Miuziklų statymo nepatyrimu to nepateisinsi. Pardavinėjant spektaklį „eglutėms“ buvo pakankamai laiko tinkamai sutvarkyti šias,  tokias svarbias muzikiniam spektakliui, detales.

Lietuvoje paskutiniu metu spektaklio kokybė turi gan aiškų matą – tai žiūrovų atsistojimo plojant greitis. Kiek pastebėjau, jis atvirkščiai proporcingas spektaklio kokybei. Šįkart salė stryktelėjo labai staigiai ir vieningai. Kaip gera užmiršti krizę ir kitus pasaulio netobulumus, tokius, kaip vėjo malūnai.

Recenzijos