Indiana Džonsas ir Užburtoji fleita

Vaidas Jauniškis 2007 12 07 Verslo žinios, 2007 12 07

aA

Dalia Ibelhauptaitė sėkmingai kartoja savo scenarijų: dar iki premjeros bilietai buvo išpirkti, ir norintiesiems patekti į „Užburtąją fleitą“ teks planuoti beveik pusmetį į ateitį.

Edgaras Montvidas – princas ar archeologas?  
Gabalėliai Londono

Pirmiausia – tai pačios režisierės užsukto ir gerai prižiūrimo mechanizmo nuopelnas: nuo rėmėjų paieškų, komandos sutelkimo iki viešųjų ryšių bei reklamos ir gandų. O tiksliau, iš lūpų į ausis perduodamo žodžio galia, manyčiau, čia eina pirma visko: pasitikėjimas, pelnytas pernykšte „Bohema“. Pernai reklamos buvo daugiau, nes kūrybinei grupei tai dar buvo žingsniai apgraibomis, rizikuojant. Šįmet buvo galima jaustis gerokai drąsiau – „Užburtajai fleitai“ „dirbo“ „Bohema“.

Kitas Londono muzikinio gyvenimo aidas yra pati Dalios Ibelhauptaitės operų stilistika: „Bohema“, o dar labiau naująja premjera Vilniui ji pristato kitokią operą, kuri savotiškai pakeičia mums nepažįstamą miuziklų tradiciją. Pastarieji svetur jau tapo holivudinių filmų gyvu pakaitalu (net keli seansai per dieną, galima valgyti kukurūzų spragėsius), o mums tai – dar neišpakuota dovana, ypač kai ji įteikiama prieš Kalėdas. Prisiminkime – „Bohemoje“ viskas rodėsi labai kinematografiška: gausybė planų ir judesio, gyvos, nesustingusios vaidybos, dainininkų, savo amžiumi ir stotu atitinkančių savo herojus, tirštų minios scenų, akimirksniu sukuriamos nuotaikos ir gražios melodramos. Ir jokio didingo rimtumo, simbolių ar metaforų. Tačiau tai ir ne pasaka plebsui. Tiesiog profesionaliai ir efektingai papasakota istorija, suprantama visiems sluoksniams.

Todėl „Užburtoji fleita“ vėl masino ta pačia komanda ir viltimis išvysti ką nors panašaus. Tad premjeroje nepasirodyti negalėjo net Vyriausybės korpusas – ten „turėjo būti visi“. Už tai – bravo prodiuserei, kuri ir režisierė viename asmenyje.

O dar vienas Londono gabalėlis – Egiptas, pasaka, išsamūs programėlės straipsniai apie Tutanchamoną. Kam pasakai, visiškai sąlyginiam operos Egiptui, reikalingi tokie dekoracijų ir kostiumų akcentai? Ir čia pamanai – o kas galėtų paneigti, kad tokiai traktuotei režisierę įkvėpė šiuo metu Londone vykstanti plačiai reklamuota Tutanchamono lobių paroda? Ar galbūt Britų muziejuje nusipirkta knygelė-vadovėlis, kaip skaityti egiptietiškus rašmenis.

Papagenas su Papagena: kas yra kas?
Egiptas, saulė, auksas

Pagaliau tai visai nepeiktina – pateikti daugiau įvairesnės medžiagos apie Egiptą ir faraonų gyvenimą. Tai ir suprantama: siūlyti Mozarto ir libretisto Emanuelio Schikanederio pasaką gryną, be „antro dugno“, galima tik sekmadienio vidudienį vaikams arba pasakos peripetijas stipriai psichologiškai motyvuoti. Todėl ir Ingmaras Bergmanas, statydamas filmą, sukūrė teatrą teatre, o Zarastrą pavertė Paminos tėvu; Oskaras Koršunovas pernai Turino „Regio“ teatre prisiminė mugės teatro stilistiką ir sukūrė papildomą siužetą. Dalia Ibelhauptaitė pasakai „sustiprinti“ pasirinko egiptologiją. Tačiau tokia sąsaja – mažų mažiausia keista.

Nuo pat pirmos scenos pasakiška butaforija susiduria su „beveik nepasakiška“ realybe: princas Taminas anglų kolonisto uniforma (tiesiog peršasi analogijos su programėlėje pristatytu archeologu Howardu Carteriu, atradusiu Tutanchamono kapą) bando pistoletu gintis nuo pabrėžtinai butaforinės gyvatės. Vėliau jis susitiks su kone auksiniu „king kongu“ Papageno; su Taminu flirtuos trys damos, kurių vaidyba primins mėgėjiško teatro scenas, vyks galybė siužeto posūkių. Žvelgiant į šį „žiulverniškų“ nuotykių pasaulį ima dingotis, kad regi miuziklą apie Indianą Džonsą, kuris, nugalėjęs visus burtus ir laimėjęs mylimąją, ne, ne atranda Tutanchamono lobius, kad šiais laikais eksponuotų juos O2 pastate ant Temzės, bet įtiki Ozyriu ir Izide ir su visais šlovina jų tikėjimą. Įdomus "hepiendas", skelbiantis laimę išsižadant savos prigimties.

Dar vienas „raktas“ į šį paslapčių kambarį – programėlės pabaigoje išspausdintas pasakos siužetas linksmais „egiptietiškais“ hieroglifais. Taip žiūrėti spektaklį taip pat įmanoma ir gal net reikėtų. Tik tam gerokai pristinga ironijos: vienintelė scena, kai paklusdami Papageno varpeliams egiptiečiai ima šokti, linksmai gena asociacijas Michaelo Jacksono klipo „Black or White“ link ar Asterikso nuotykių Egipte. Bet prieš ir po to viskas – tarsi buvo „iš rimtųjų“. Ir... nuobodu.

Pamina (Asmik Grigorian) ir Nakties karalienė (Heidi Wolf) 
Šiai nuotykių istorijai labiausiai trukdo vienintelis dalykas – Mozarto muzika. Ilgos arijos, per kurias būtina kažką veikti, keistoki ir sunkiai pateisinami siužeto vingiai. Zingšpylis kaip tik leistų gražiai kaitalioti dialogus su muzika, atskleisti dainininkų aktorinius gebėjimus. Tačiau režisierė į visa ko priekį praleidžia vizualiąją spektaklio pusę. Scenografas Dickas Birdas dar įmantriau nei „Bohemoje“ demonstruoja savo konstruktorišką, bet ne dailininko išradingumą, menko gylio scenoje vartaliodamas dekoracijas ir kurdamas naujas veiksmo vietas Luksoro apylinkėse. Bet pirmu smuiku čia griežia, stelbdamas ir Mozartą, ir Schikanederį, kostiumų kūrėjas Juozas Statkevičius, savo kūriniais galutinai scenoje įtvirtinęs amerikietiško „koloso“ stilistiką (prisimenate filmą „Kleopatra“?).

O gal tai buvo ir režisierės principas: po kostiumais paslėpti aktorių negebėjimą vaidinti (bet kaip tada pavyko „Bohemoje“?), tad „nuogiausias“ ir aktoriškiausias lieka Edgaras Montvidas, tačiau jam taip pat duota užduotis tik „vaidinti teigiamą herojų“. Kitur vizualiai itin aktyvūs drabužiai aktorius visiškai užgožia (net ir veidus, nuteptus aukso dulkėmis), ir jokio skirtumo, kas ką vaidina – karaliauja kostiuminis auksas, kuriam trūksta ironijos, kad išsisuktų nuo kičo vardo. Kostiumai trukdo judėti ne tik aktoriams, bet ir muzikai: princesės Paminos metalinių žvynų suknelė savo gurgždėjimu tiesiog „nušluoja“ orkestrą. Ir pro vaizdą lyg pro brūzgynus turi brautis visiškai „nuogas“ balsas su, tarkim, dieviška Nakties karalienės arija – be jokių psichologizmų ir motyvacijų (šiukštu nelyginti su garsiosiomis Nakties karalienėmis Natalie Dessay ar Diana Damrau!).

Finalinis šlovinimas – tiesos, hepiendo ar aukso?  Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Visa operos istorija būtų gan gerai pateisinta, jei ne tik programėlėje būtų prisiminta, kad „Užburtoji fleita“ yra kūrinys, pilnas masonų simbolių ir jų ideologijos (per išbandymus – į naują religiją, Zarastro-Zoroastro tikėjimą; opera kaip jų įšventinimo ritualas). Tačiau kai paliekamas tik masonų tikėjimo šaltinis be pačių masonų – suprimityvinta Egipto religija, tai scenoje karaliauja ne filosofinis akmuo, bet auksas. Todėl spektaklis tampa neįmanomai gražus – ir skirtas būtent tiems, kam grožio etalonas yra šis metalas, ypač ant krūtinės. Auksiniai papuošalai, aukso vežimas (!!!), aukso spindesys smiltainio rūmų fone geltonai apšviestas – ar režisierė pamiršo kontrasto principus? Ar spektaklis iš tiesų skirtas kokiai auksakalių gildijai ir „naujiesiems lietuviams“, kurie dar neišlavėjo? Mefistofeliškas „vien tik auksas valdo mus“ grašio tevertas prieš finalinį Zarastro šlovinimą. O ši scena verčia pasijusti tikrai ne Lietuvoje. Bet ir ne Londone, ir net ne Egipto Karalių slėnyje. Įspūdis – lyg sėdėtum kokioje Ašchabado operoje ir klausytum oratorijos, liaupsinančios jų amžinąją saulę Turkmenbaši.

Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius >  

Recenzijos