Svarbiausia – mėgautis sakymu

Andrius Jevsejevas 2008 04 28 7 meno dienos, 2008 04 25

aA

Skoninga, taupi ir labai iškalbinga Lauros Luišaitytės scenografija
Jei kas nors paklaustų, kuris Lietuvos režisierius savo kūrybos braižu artimiausias „Keistuolių“ teatro stilistikai, mintis apie Agnių Jankevičių tikriausiai į galvą ateitų viena paskutiniųjų. Arba iš viso neateitų. Ir iš tiesų – kas galėtų būti keisčiau ir netikėčiau nei režisieriaus, kurio ankstesnius darbus nusakant pirmiausiai mintyse sukasi epitetai „nuolat ieškantis“, „eksperimentuotojas“, „vis kitoks“, ir senų seniausiai savo kelią radusių ir sėkmingai juo žygiuojančių „keistuolių“ susidūrimas. Šio pasimatymo rezultatas itin intrigavo.

„Keistuolių“ teatro publikai režisierius A. Jankevičius prisistatė spektakliu „A. – visai kita“, pastatytu pagal dviejų jaunų vokiečių dramaturgų Andreaso Sauterio ir Bernhardo Studlario to paties pavadinimo pjesę. Už šį kūrinį jaunieji dramaturgai pelnė prestižinę Kleisto premiją, laikomą vienu garbingiausių apdovanojimų, kurį vokiškai kalbančiuose kraštuose gali gauti jaunas rašytojas. Pasak dramos autorių, jos stiprybė ta, kad nors pjesėje sprendžiamos pačios rimčiausios žmogiškos problemos (kraupi artimo žmogaus mirtis ir keturių žmonių bandymas su tuo susitaikyti bei tęsti gyvenimą), vis dėlto ji be galo linksma, netgi šelmiška, tačiau jokiu būdu neperauganti į groteską. Labai panašią nuotaiką režisierius bei aktoriai išlaiko ir spektaklyje.

Iš pirmo žvilgsnio spektaklio fabula atrodo paprasta kaip du kart du. Pagrindinė herojė A. (Viola Klimčiauskaitė) susidegina, palikdama keletą nebaigtų rašyti meilės laiškų ir keturis artimus žmones: mylimąjį Gerdą (Vaidotas Žitkus), tėvą Jozefą Feresą (Andrius Kaniava), geriausią draugę Niną (Aldona Vilutytė) ir pamėgto baro savininką Bongą (Dalius Skamarakas). Tačiau prisimindami mirusiąją, permąstydami, suvaidindami tam tikrus praeities epizodus, tarpusavio santykius, jie supranta, kad A. – visai kita, visiškai kitokia, nei jie ją įsivaizdavo ir norėjo matyti.

Spektaklio scenovaizdį ir aktorių kostiumus sukūrė jau nuolatine Jankevičiaus pagalbininke tampanti dailininkė Laura Luišaitytė. Vos įėjus į salę, akį patraukia skoninga, taupi ir labai iškalbinga scenografija. Priešais žiūrovus stovi didžiuliai, juodais ir baltais raštais išmarginti nuotraukos rėmai (tušti – o Jankevičius turbūt nebūtų Jankevičius, jei čia „neįtaisytų“ videoprojekcijos), kurių kampas perrištas juoda gedulo juosta. Nuo rėmo ekrano avanscenon krinta baltas šešėlis, tarsi žymintis aktorių vaidybos aikštelę ir „užduodantis“ tam tikrą atmosferą bei temą: savotišką spektaklio personažų in memoriam nusižudžiusiai A.

Tačiau iš esmės visos kalbos apie mirtį čia ir baigiasi, nors šia tema spekuliuojama viso vaidinimo metu. Vos prasidėjęs, spektaklis netrunka pasileisti tokiu greičiu, kad tai, kas iš pradžių galėjo atrodyti lyg savotiškos mišios, galiausiai virsta žaismingų etiudų virtine. Nuotraukos metamas A. atminimo šešėlis aktorių vaizduotėje tampa kuo tik nori – baru, automobiliu, Italijos Alpėmis, apverstu butu, net viešuoju tualetu, tik ne pamaldomis. Negelbsti nė scenos viduryje lyg gyvas priekaištas sėdinti velionė A., ant galvos užsidėjusi laidojimo urnos dangtį.

Atrodo, kad ankstesnis visuomeninių negerovių tyrėjas A. Jankevičius su „Keistuolių“ teatro aktoriais šį kartą sukūrė visiškai nepretenzingą spektaklį. Nėra čia ir režisieriaus darbuose jau įprastais tapusių žmogaus sąmonę deformuojančių reiškinių – primityvios populiariosios kultūros ikonų, žaidimo nuvalkiotomis klišėmis (scenos vilkų E. Kučinsko ir R. Cicino, vaiduoklio Kasperio, „Bloodhound Gang“ dainų ir t.t.). Ir atrodo, kad jaunasis režisierius šį kartą nebeeksperimentuoja, o bando kurti normalų, išbaigtą scenos kūrinį, nemažą dalį spektaklio krūvio perleisdamas aktoriams.

Aktorių dėka vaidinimas pulsuoja gyvybe: Viola Klimčiauskaitė ir Aldona Vilutytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Būtent aktorių dėka vaidinimas pulsuoja gyvybe. Nors vienam pasakojant prisiminimus, kiti stovi arba sėdi nugara į žiūrovus, jie netiesiogiai dalyvauja veiksme: reaguoja į kito personažo žodžius, veiksmus, savo balsais kuria garso efektus, ritminį pagrindą, muziką, staiga įsitraukia į kito veikėjo pasakojimą. Muzika pagrįstus, žaibiškai prabėgančius vairavimo, telefono pranešimų skaitymo ar nekaltai „nuogo“ Skamarako ir Vilutytės vaidinamo dueto flirto, rankomis prisidengus „karštuosius taškus“, etiudus netikėtai pertraukia visiškoje tyloje nuskambantys vidiniai personažų monologai, tada taip pat staigiai sugrįžtama prie pirminio dialogo. Ne pirmi metai kartu dirbantys aktoriai puikiai jaučia vienas kitą: reakcijas seka atsakomosios reakcijos, žvilgsnį kaip mat pasitinka veiksmas, išėję į vaidybos erdvę, aktoriai nė minutėlei nenustoja judėti, šokti, gestikuliuoti. Jei ne juntamas premjerinis jaudulys (aktoriams retkarčiais kiek pynėsi liežuvis, susidarė nereikalingos pauzelės), kiek ilgiau nei valandą trunkantis reginys būtų prabėgęs šviesos greičiu.

Spektaklio ritmą gal kiek trikdo Klimčiauskaitės ir Kaniavos personažų monologai, kurie, turint omenyje kitų mizanscenų padiktuotą tempą, kartais gerokai prailgsta. Matyt, Kaniavos vaidinamo tėvo Jozefo Fereso abejingumą galima būtų pateisinti charakterio „ypatumais“ – senas miniatiūrinių medelių, bonsų specialistas, dvasinės ramybės įsikūnijimas, be to, pats tekstas diktuoja savitą jo abejingumą viskam, kas dedasi aplinkui. O štai Klimčiauskaitės A., vaidindama duetą su Vilutytės Nina, atrodo gerokai įdomesnė, nei būdama prieš žiūrovus vienui viena. Neturėdamas „užnugario“ ir kartu priešpriešos (tiek fiziškai, tiek psichologiškai) aktorės personažas paprasčiausiai neteko savosios spalvos.

Aktorių kuriami veikėjai švelniai šaržuojami, jų manieros ir judesiai iliustratyvūs. Štai Skamarako Bongas – beviltiškas, nesuprastas, gašlokas romantikas, pakvaišęs dėl automobilio (mašinos kapotą lygina su žmogaus krūtinės ląsta, akumuliatorių – su širdimi, o pasakodamas apie įspūdingus gamtos vaizdinius nesusilaiko ir tokiu pat lyrišku balsu prideda ir automobilio remonto kainą), bet dar labiau – dėl Ninos. Ši moteris dar nesuprato, kurios lyties atstovai jai labiau patinka, ir dėl to visus pašiepia. Vilutytės personažo despotizmas pasiekia kulminaciją „sirenų testo“ scenoje, kai siekdama patikrinti A. mylimojo Gerdo ištikimybę ji virsta tikrų tikriausiu sekso robotu. Žitkaus Gerdas iš solidaus, mylimos moters gedinčio vyro pamažu virsta cypaujančiu ir po išmatas šokinėjančiu nesusipratėliu.

Turbūt ne veltui spektaklio pabaigoje iškyla klausimas, ar tikrai A. nusižudė. Galbūt ji tiesiog pabėgo? Nebūtų nieko nuostabaus – kas nenorėtų pabėgti nuo tokios draugų, giminaičių ir sužadėtinių šutvės.

Agniaus Jankevičiaus „A. – visai kita“ dar kartą įrodo, kad šiandienos teatre nebėra taip svarbu, kas sakoma. Svarbiausia – mėgautis pačiu sakymo aktu, pajusti nuo scenos sklindančią energiją, pasiimti bent dalį aktorių skleidžiamos šilumos. Ir mokėti nusijuokti net mirties akivaizdoje.

7 MENO DIENOS

Recenzijos