„Valkirijos“ auka

Helmutas Šabasevičius 2007 03 11

aA

““
Valkirijos ir Brunhilda (Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus)
Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – ne tik istoriškai pirmoji šio veikalo sceninė realizacija, bet ir dar vienas negausus lietuviškos teatrinės kultūros interpretacinis štrichas iš esmės kosmopolitiniame teatro repertuare.

Pastaraisiais metais spektaklių kūrimą užsienio menininkams linkusi patikėti mūsų opera savo repertuaro aktyvuose saugo vos vieną kitą veikalą, bylojantį apie mūsų šalies menininkų sugebėjimą ir galimybes savarankiškai mąstyti pasaulio muzikinio paveldo temomis.

„Valkirija“ – muzikinė saga apie kovoje kritusių karžygių palydovę valkiriją Brunhildą, išdrįsusią nepaklusti savo tėvui Votanui ir išgelbėjusią dvynių Zygmundo ir Zyglindos meilės vaisių, o už tai paaukojusią savo dieviškumą. Šio sudėtingo veikalo ėmęsis režisierius Eimuntas Nekrošius, scenografas Marius Nekrošius bei kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva spektaklį įrašo ne tik į pastarojo laikotarpio pasaulinės vagnerianos pastatymų kontekstą, bet ir Lietuvos teatrinės kultūros peizažą, kurio pavidalai operos ir baleto meno sferoje nėra itin ryškūs ir stokoja nuoseklaus meninio tęstinumo.

Itališkos operos dvasioje išauklėta didesnioji lietuviškos publikos dalis pirmenybę teikia veristiniams Verdi, Pucinni veikalams, melodramatiškiems siužetams ir įsimenamoms jų melodijoms. Wagnerio muzika reikalauja gerokai daugiau pastangų, kantrybės, specialaus nusiteikimo ir laiko. Stokojanti išorinio veiksmo, ornamentiškų melodijų, solinių, ansamblinių ir chorinių epizodų kontrasto, ji iš pat pradžių slepiasi po išankstinėmis nuostatomis, o vėliau tarytum sukasi vietoje be akivaizdžių horizontaliojo veikslo užuomazgų, kulminacijų ir atomazgų, tarytum egzistuoja pati sau ir nereikalauja kažkokių ypatingų plastinių ekvivalentų.

Eiliniam teatro žiūrovui su šiokiu tokiu įvairios teatrinės kūrybos vartotojo bagažu Eimunto Nekrošiaus pateikiama „Valkirijos“ sceninė versija (premjera įvyko kovo 10 d.) palieka tiršto, paslaptingo, dinamiško teatrinio „gesamtkunstwerk“ įspūdį, kurį visų pirma formuoja daugiasluoksnis, sodrus Mariaus Nekrošiaus scenovaizdis, nors ir netiesiogiai, tačiau gana iliustratyviai ir butaforiškai mėginantis įprasminti siužetines operos veiksmo aspiracijas.

““
Zyglinda (Inesa Linaburgytė) ir Zygmundas (John Keyes)
Pirmojo veiksmo dešinėje išeksponuoti sąlygiški namų interjero elementai – didžiulė minkšta sofa, iš pirmo žvilgsnio ore sustingusį ąsotį su iš jo besiliejančiu pienu primenanti dekoratyvi skulptūra – susilieja su kairėje išdėstytais aštuoniais kelmais, virš kurių ant karčių kyla iki ažūrinių apskritimų stilizuoti medžių vainikai. Ši simultaniška „vidaus“ ir „išorės“ jungtis iš viršaus užklojama nuolat besiraitančių dūmų masyvais, kuriems apšvietimas suteikia abstraktaus mitologinio laiko žymę.

Nemažai šio veiksmo vaizdinių efektų susiję su Nekrošiaus spektakliuose mėgstamų pirmapradžių, natūralių elementų išraiška – ugnis, bauginamai plevenanti deglų nešikų procesijoje, ar vieniša vos blykčiojanti žvakė, iškelta ant ilgo strypo, papildo, įvaizdina muzikoje tvyrančias nerimo nuotaikas, o Hundingo šliukštelėtas vanduo lyg iškleidžia jame sutelktą, valdytą įtūžį ir smulkiais purslais pasėja jį veiksmo erdvėje.

Tiek pirmajame, tiek antrajame veiksme teatrišką „Valkirijos“ materiją formuoja šalutiniai personažai, Nekrošiaus spektakliams būdingi nuo „Dėdės Vanios“ namų tvarkytojų komandos laikų, – „Valkirijoje“ jie irgi slankioja tolimesniuose scenos planuose, retsykiais asistuoja svarbiausiems personažams, įvairiomis butaforinėmis detalėmis formuodami spektaklio prasmių, ne visada atsiskleidžiančių iš pirmojo karto, tinklą.

Efektingas, plastiškas ir muzikalus antrojo veiksmo pradžioje ant perkomponuotų kelmų tupinčių sirenų pulkas – paukštiška, aštri jų plastika leidžia pajusti grėsmingą Frikos ir Votano pokalbyje užsimegsiančią Zygmundo ir Brunhildos lemtį. Plėšri šių paukščių-merginų plastika pasitelkiama ir kituose šio veiksmo epizoduose: jos apspinta Zygmundą ir Zyglindą lyg virš nurimusio mūšio lauko sklandančios varnos, netrukus pradėsiančios didvyriškos žmogienos puotą. Šiame veiksme taip pat nemažai gyvosios ugnies efektų, juos ryškina keturi stovai su žvakėmis, kuriuos po kiek laiko išvarto įtūžęs Votanas, o atskiros ant kelmų įžiebiamos žvakės – ir jų liepsnos, ir vėliau sekantis palaipsnis jų gesinimas yra kaip tik ką ryškiai liepsnojusių, tačiau jau gęstančių, blėstančių atsisakančio savo meilės Zygmundui Votano jausmų paralelė.

Tokią gretutinę režisūrinę-plastinę reikšmę turi ir mirusių karžygių grupė – besiilsintys valkirijų saugomuose kapuose jie vis susirenka avanscenoje liesdami iš krūtinių styrančias juos pervėrusias strėles ir vėl grįžta atgal į savuosius karstus. Trečiojo veiksmo scenovaizdis formuojamas iš tų pačių kelmų, sustatytų pusračiu – čia taip pat nemaža iliustratyvaus butaforiškumo, sutelkiamo paskutiniame plane stūksančiose dviejuose apvarvėjusiuose žvakių stulpuose, atkartojančiuose žvakės-valkirijos įvaizdį, labai ryškų ir pačių valkirijų kostiumuose su iš už nugaros pritvirtintomis blyksinčiomis butaforinėmis žvakėmis.

Kaip dar vienas scenografinis elementas minėtinas ir kartkartėmis iš viršaus nusileidžiančių aštrių, strėlių antgalius primenančių skulptūrinių trikampių rinkinys – pirmajame veiksme kabantis visu pluoštu, vėliau paskirstomas lygiagrečiomis juostomis; tai irgi iš kitų Eimunto Nekrošiaus spektaklių pažįstamas sprendimas, grėsmingais smaigaliais, nukreiptais į spektaklio erdvę, neleidžiantis atsipalaiduoti ir lyg prakeiksmas persekiojantis sceninių tragedijų herojus.

““
Valkirijų choras. LNOBT archyvo, Michailo Raškovskio nuotraukos
Finalinė „Valkirijos“ scena, kurios sprendimas labiausiai intrigavo, pasirodė be didesnio režisūrinio ir scenografinio užmojo. Nors Votano ir Brunhildos susitaikymui iliustruoti ir buvo pasitelkti trys balti gyvi balandžiai-taikdariai, tačiau jų skrydžio efektai buvo minimalūs – kiek paplasnoję, jie nusileido žemėn ir krypuodami vaikštinėjo avanscenoje. Votanas, užmigdantis Brunhildą ir pasižadėjęs ją apsupti ugnies siena, kad ją pažadintų ir jos žemiškuoju vyru tapti galėtų tik narsus karžygys (įdomi „Miegančiosios gražuolės“ parafrazė), savo pažadą įgyvendino, įžiebus žvakių stulpus ir sceną pripildžius pažemiu srūvančių raudonos šviesos paspalvintų dūmų (šviesos dailininkas Levas Kleinas).

Režisūrinius sumanymus papildė ir viena kita personažą charakterizuojanti vaidybos detalė, ženkliški, simboliniai gestai – kaip pirmajame veiksme sudominę Zygmundo ir Zyglindos žvilgsniai į vandens kubilėlį (trumpa, tiksli viens kitą atpažinti pradedančių dvynių jausmų nuoroda), kelissyk pakartojamas Zyglindos judesys, apsaugantis Zygmundą nuo viena paskui kitą į jį leidžiamų Hundingo strėlių, Brunhildos ir Zygmundo apsiplovimo smėliu epizodas arba pristabdyti, savyje sutelkti, slystantys, nenatūralistiniai veikėjų tarpusavio bendravimo vienas kitą liečiant gestai (Zygmunto žūties epizodas). Tačiau šalia tokio apibendrinto, dekonkretizuoto sceninio bendravimo „Valkirijoje“ likę nemažai operinės vaidybos klišių, dainavimo palinkus į priekį lyg greta fortepijono, prispaudus rankas prie krūtinės ar jomis patetiškai gestikuliuojant, o kai kurios personažų bendravimo scenos – ypač grumiantis – neišvengiamai atrodė groteskiškos.

Režisūriniai ir scenografiniai „Valkirijos“ sprendimai papildyti plastišku, stilistiškai nevientisu, tačiau įdomiu kostiumų rinkiniu. Kaip ir būdinga daugumai Nadeždos Gultiajevos kūrinių, „Valkirijos“ personažai vilki niūrių, gilių spalvų drabužiais (Zygmundas, Hundingas, Votanas, Brunhilda, visos valkirijos); šviesesniais kostiumais charakterizuojama Zyglinda, ryškesni ir jos aksesuarai – žydri bateliai, žydra dygsniuota antklodė. Skulptūriškas, efektingas ir spalviniu (intensyvaus vyšnių tono), ir konstrukciniu (krinolinas) Frikos kostiumas.

Nemažai spektaklio plastinių elementų – kaip ir Richardo Wagnerio muzikos bei lietuviškos jos interpretacijos savybių (dirigentas Jacekas Kaspszykas) – tektų aiškintis kituose pirmosios lietuviškos „Valkirijos“ spektakliuose; tarp šių simbolių – ir pirmąkart pasirodžiusio Zygmundo našta – žemės lopinėlis su jame styrančiu nedideliu raudonšakiu medžiu, ir mįslinga tris kačiukus žindanti tigro dydžio katė, nudriekta ant pirmojo veiksmo sofos. Tačiau tolimesniam šio spektaklio plastinių metaforų lukštenimo darbui reikalingi keli pakartotinės beveik penkias valandas trunkančios operos klausymo ir žiūrėjimo aukos seansai, įkandami tik prisiekusiems Wagnerio kūrybos gerbėjams ir žinovams.

Recenzijos