Jei Denis Diderot būtų lietuvis

Vaidas Jauniškis 2007 03 03 Verslo žinios, 2007 03 02

aA

““
Nelė Savičenko (Ponia Terbuš) ir Vytautas Anužis (Denis Diderot). Taip sėdėdami ir galėjo vaidinti

Prancūzų romanistas, dramaturgas, scenaristas Ericas-Emmanuelis Schmittas yra lobis visoms šių dienų jo užsikariautoms sritims: jis yra intelektualus, sąmojingas, žaismingas, lengvas, bet ne pigus skaityti, – jame knibžda visos nuodėmės, kurių ir reikia „popsinei” epochai. Gerojo „popso” amžiui.

Jo literatūriniai kūriniai tinkami kinui ir pastarasis juos puikiai panaudoja, pagaliau – jis pats rašo scenarijus, o jo pjesės karaliauja aibėse komercinių teatrų ir renka pelną nuo Rytų iki Vakarų. Schmittas laisvai operuoja garsiais vardais-ikonomis (Mozartas, Diderot, Milarepa, Don Žuanas, Freudas), „aštriomis“ temomis (tolerancija, seksas, Rytai-Vakarai), – XX a. pabaigos intelektinis žaidimas suteikė jam carte blanche atverti visas šou verslo duris. Net ir Lietuvoje per pastaruosius keletą metų teatruose pasirodė bent du „Paleistuviai“ ir vienas „Svečias“, kino žiūrovai galėjo matyti ir „Paleistuvį“ su Vincent‘u Perezu, ir „Poną Ibrahimą ir Korano gėles“ su Omaru Sharifu, o knygynuose jų laukia lentyna bestselerių.

Be minties

Straipsnio pavadinimas nėra labai tikslus: priešingai, Klaipėdos dramos teatras, pernai metų pabaigoje pastatęs „Paleistuvį“, pasiūlė įrodyti, kad filosofas Denis Diderot galėjo būti mūsų tautietis. Režisierius Povilas Gaidys, ėmęsis kažin ar artimos jam temos (anksčiau buvo skelbtas kitas režisierius), pavertė ją artima sau vien dėl galimybės kurti tik komedinio plano kūrinį. O šalia to pridėjo pozas ir kūnų kalbą, kuriai minties ir išmoningumo, skirtingai nuo pjesės, buvo pagailėta.

Kas skiria kokybiškas dekoracijas nuo prastų? Darbų atlikimas. Barono D‘Olbacho medžioklės paviljone vietoj sietyno kabo jį simbolizuojanti skarda su bjauriai apipjaustytu gipso kartonu, stiklą keičia plastikas, sienas – netolygiai ištiesta medžiaga. Štai jums ir XVIII a. pabaigos prabangus salonas naujojo lietuvio bute. Įspūdis, kad esi naujos statybos būste su statybininkų atlikta apdaila, ir tai visai ne scenografo Sergejaus Bocullo kaltė, kad kokybei pagailėta ne tiek ir daug reikiamų pinigų. Fausto Latėno muzika žaviai parafrazuoja gal Mozartą, bet kai per visą spektaklį girdėti tik dvi temos, jos ima varyti nuobodulį. Bet ne tai svarbiausia, kai pjesė yra tipiškas buduarinis pašnekesys, tačiau drauge ir taiklių minčių kova, sąmojaus fontanai.

Regis, nebuvo galima pralošti, kai filosofą Diderot kuria Vytautas Anužis, o Ponią Terbuš – Nelė Savičenko. Kad ir kaip jie besikautų, turėtų būti žavu, šmaikštu, galantiška. Regime – sceniška, lėtoka, lietuviška. Aktoriai kaunasi, šmaikštauja lyg ir teisingai, taisyklingai, bet – be jokios žiežirbos, azarto akyse, be jokio dvikovos karščio. Čia dominuoja ne „kas ką išdurs“, apžais, bet – „kuris kurį paims“, nors abu išsyk atrodo nugalėti, nes imasi įprasto personažų gyvenimams žaidimo tik iš inercijos, nuobodulio.

Koks čia dar, turint galvoje istorinę Diderot aplinką, užsidegimas keisti gyvenimą, santvarką, plėsti suvokimo ir tolerancijos ribas, leisti Enciklopediją ar – iš Terbuš pusės – azartas apgauti išmoningą filosofą tiek materialiai, tiek intelektualiai! Ir nors seksas čia tik viena dialogo formų, spektaklyje viskas suvedama į vyrų ir moterų biologinę dvikovą, kuri nedelsiant ir pademonstruojama amžinąja jų jungtimi. Bet ir ši neįvyksta, nes tuoj į duris kas nors pasibeldžia. Taip ir spektaklis rodosi, naudojant pjesės terminiją, su įžanga, bet vis be orgazmo.

Fiziologija neveža

““
Kaip elgiasi salone atstovas tautos be aristokratijos genų? Valentino Klimo nuotraukos

Viskas prasideda nuo pavadinimo: originalųjį „Le Libertin“, aiškų filosofinį-socialinį libertino terminą pakeitus „paleistuviu“, kitko tikėtis būtų sunku. Pjesę iš esmės galima buvo suvaidinti vien sėdint už stalo, nes visą sekso malonumą herojai patiria plakdami liežuviais ir gėrėdamiesi priešininko reakcija, skvarbia mintimi, sąmojaus ugnimi, kuri visiškai įmano tapti tikra. Nieko nauja po Karaliaus Saulės neatsitiko – ir tuomet virtualų seksą lydėjo realūs vaisiai. Taip didysis libertinas markizas de Sade‘as kūrė savo „Filosofiją buduare“, tuoj pat ją praktikuodamas ar tikrindamas postulatus su jaunomis merginomis Lakostos pilyje. Čia glūdi Schmitto, puikiai išmanančio tą laikmetį, sąmojus: „libertinas“ apibrėžiamas kaip laisvas nuo visuomenės normų, „moraliai nesuvaržytas“ asmuo, o kaip tik per visą pjesę Diderot ir turi savo sudaromai Enciklopedijai parašyti straipsnį apie moralę.

Pjesė yra tiesiog dramos forma surašytas traktatas apie libertinizmą, apie gimstantį Apšvietos amžių, kuris nėra vien lengvas filosofavimas. O drauge tai – ironijos kupinas žvilgsnis ir laisva fantazija apie filosofijos susitikimą su gyvenimu: Diderot gali kalbėti apie įvairias laisves – kol jos nepaliečia jo dukros. Jis paskui Rousseau rėkia „Atgal į gamtą!“, bet prieš dailininkę bijo apsinuoginti.

Kaip elgiasi lietuvių, tautos be aristokratijos genų, režisierius? Imasi visko drąsiai ir tiesmukai. Jei imti moterį – tai kad salėje griaudėtų juokas, nors tai nei juokinga, nei šmaikštu; jei akcentuoti falinę „minties galią“ – tai kad niekas nesuabejotų jos didybe. Vytautas Anužis jau seniai herojus kuria tuo pačiu metodu – veido fiziologija. Tačiau tai, kas dera naiviam ir beveik idiotui Frankui Krukui, kažin ar tinka prancūzų enciklopedininkui.

Be etiketo

Ponia Terbuš yra ideali salonų liūtė, aferistė, rafinuota „kalė“, žinanti savo vertę ir gabumus, antra markizė de Mertėj iš de Choderlos de Laclos „Pavojingų ryšių“ (tęstinumas akivaizdus – juk pagal šį kūrinį Schmittas 2003 m. sukūrė scenarijų TV serialui). O Stepheno Frearso filmą kūrėjai matė, tai išduoda cituodami rašymo ant moterų klubų sceną. Tačiau Nelė Savičenko imasi vaidinti tik nuoširdžią ir net kiek naivią moterį, ir sunku patikėti tiek jos špagos šmaikštumo sąmojais, skaldančiais į šipulius visą Diderot filosofiją, tiek ja, kaip puikia aferiste, kuriai iš esmės rūpi tik pavogti filosofo paveikslus. Nes judviejų pašnekesyje (hm, kartais labiau – pogulyje) nedalyvauja flirtas, kaukės, erotika, kandumas – visa, kas privaloma XVIII a. dvaro etiketui. Ne, spektaklis nėra vulgarus, matėme ne tokių,– tiesiog viskas tvarkinga ir kartais net beveik malonu – bet, kaip žinia, tas „beveik”, tas kaskart nepasiektas malonumas ima virsti kančia, sublimacija, recenzijomis.

Regis, žaidimą yra geriau supratusi debiutuojanti studentė Monika Vaičiulytė, kurianti Panelę d‘Olbach dar nedrąsiai šaržuodama, dar be aiškesnės naivuolės kaukės, bet jau einanti ta linkme. O rausvais bateliais, krinolinais ir atvira šiandienos tartimi (neslėpsime, netyčine) beveik primenanti šių dienų Mariją Antuanetę, kokią ją matė Sophia Coppola.

Bet mes čia nepamatysime šiandienos žvilgsnio į rafinuotą pasaulį ir net neišgirsime, jog tarp sąmojaus suskamba ir labai rimtos mintys ar liūdnos gaidos apie moralę ar filosofo padėtį. Bet pamatysime beveik normalų ir nepretenzingą spektaklį su beveik sceniškai tvarkingai sukurtais vaidmenimis. Ir beveik išgirsime, kaip Diderot grindė kelius Apšvietos amžiui, o mes pamažu traukiamės iš jo. Jei tik ne tas „beveik”...

Skaityti „Verslo žinių savaitgalio” straipsnius ›

Recenzijos