Witoldo Gombrowicziaus „pasaką“ (kabutės spiegia nedarniais balseliais, autorius – diriguoja) apie baisią, tylią, į save susmegusią Ivoną režisierius Jonas Vaitkus Valstybiniame jaunimo teatre visų pirma merkia į amerikietiškos svajonės spalvas. Visas spektaklis galėtų vykti didžiuliame pakelės reklamos stende – nublukusiame nuo saulės, apsilaupusiame, nuolat brūžiname smėlio audrų ir badomame kaktusų. Jį matome iš apačios tarsi maži iš nuostabos išsižioję pypliai, ne iškart aprėpiantys atvirkštinės perspektyvos tolius. Šiame pasaulio pabaigoje iškabintame plakate – auksinis paplūdimys, tobulų figūrų moterys su ryškiais bikiniais, didžiuliais akiniais nuo saulės, spalvingais turbanais ir martinio taurėmis rankose. Vyrai – gauruotatorsiai atletai, tobulai įdegę, baltadančiai ir mažakalbiai, tolumoje banguoja jūra ir jų jachtos kartu su ja. Saulėlydis – nuolatinis, jo spalvos niekad nenukrypsta nuo atvirukų kanonų. Toks galėtų būti rojus. Toks būti jis tiesiog privalėtų.
![]() |
Amerikietiškos svajonės spalvos |
![]() |
Princas Filipas (Andrius Bialobžeskis). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Rolando Kazlo karalius Ignotas tarsi tapo proga aktoriui išreikšti savo įvairialypį talentą – už kiekvienos farso trelės kontrapunktu suskamba tamsios natos. Jaunos aktorės Severijos Janušauskaitės karalienė Malgožata (beje, šios aktorės debiutas tapo vienu didžiausių spektaklio atradimų) – itin dera prie viso spektaklio savo ištobulintu dirbtinumu, įmantriomis linijomis ir balso svingais. Andriaus Bialobžeskio princas Filipas virtuoziškai perteikia Gombrowicziaus teksto paradoksus. Jo figūroje tarsi sukoncentruotas visas užgrotinio pasaulio infantilumas ir žiaurumas, tuščias daugiažodiškumas. Vingri tarsi vandens gyvačiukė Aušros Pukelytės Iza, medūzų gracijos kupinos rūmų damos (Dalia Morozovaitė, Kristina Andrejauskaitė, Danutė Kuodytė, Asta Baukutė, Renata Kutinaitė), nuo saulės perkaitęs Šambelionas (Tomas Kizelis), princo sėbras Cirilas (Arnoldas Jalianiauskas), bestuburis Inokentas ir Ciprionas (Nerijus Gadliauskas), tobulai išmanantis susiliejimo su smėliu technologiją Kancleris (Vytautas Taukinaitis), nepaprastai reikšmingai įeinantis ir išeinantis monumentalusis Valentinas (Arūnas Storpirštis). Jie visi turi neprastą aktorių „žaislų“ arsenalą – groteskiškus kostiumus ir taip toliau. Režisierius ne vieną sceną įrašo į ritmiškų vokalinių disonansų penklinę, primindamas ankstesnio laikotarpio savo spektaklius. Ir aktoriai, atrodo, šiais įrankiais žongliruoja.
O šalia kone hipertrofuotos, ryškiausiais kontūrais apvedžiotos visuotinės aktorystės – nevaidinanti Ingridos Daunoravičiūtės Ivona. Neprofesionalo buvimas scenoje jau tradiciškai suponuoja jo „nevaidybos“ organiškumą teatrališkame fone. Šiame Jono Vaitkaus spektaklyje jis yra dar sutirštintas, tad Ivona išauga iš gardelio tarsi Alisa triušio name ir grasina jį sugriauti. Tyli, neaiški, erzinanti nenoru tapti jokiu personažu – nei absurdiškosios karalystės, nei menamos (?) jos anapusybės už grotų. Erzinanti ilgesingu žvelgimu į tolius, apie kuriuos mes net negebame svajoti, surėmę žvilgsnius į metalinius virbus. Jai galima viskas ir negalima nieko, nes be menamo padorumo ir palaikės hierarchijos kamanėlių žaislinis žirgelis subyra, ir nebėra kuo joti. Dėl to ją reikia išmesti iš savo paveiksliuko. Į kitą.