Režisierius ieško „Šmėklų“

Daiva Šabasevičienė 2007 01 22 Literatūra ir menas, 2007 01 19

aA

““
Sergejus Ivanovas ir Neringa Varnelytė spektaklyje „Šmėklos“.
Socialinio meno adeptas ir visuomeninių problemų tyrinėtojas teatro režisierius Agnius Jankevičius naujam spektakliui pasirinko „Šmėklas“ – vieną niūriausių Henriko Ibseno dramų. Šis kūrinys, rašytas jau brandaus dramaturgo (1881), sudomino jauniausiai Lietuvos režisierių kartai priklausantį Jankevičių.

Statyti Jaunimo teatre šį kūrinį – rizika dviguba, kadangi dar iš atminties neišgaravęs 1980 metų režisieriaus Jono Pakulio spektaklis, kuriame vaidino Eugenija Pleškytė, Antanas Šurna, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk. Motinos ir sūnaus tragedija buvo tokia sukrečianti, kad ir šiandien regi išbalusį Smorigino Osvaldo veidą, ligos kankinamą jo kūną ir jokios paguodos nerandančios Pleškytės fru Alving akis bei išraiškingas rankas, tik paskutinėmis sūnaus gyvenimo akimirkomis galėjusias prisiglausti jo veidą.

A. Jankevičius nepabūgo statyti šį kūrinį su jauniausios kartos jaunimiečiais. Iš vyresniosios kartos yra tik stalių Engsraną suvaidinęs Saulius Sipaitis. Kapitono ir kamerhero Alvingo našlę fru Heleną Alving suvaidino Neringa Varnelytė, jos sūnų dailininką Osvaldą – Sergejus Ivanovas, pastorių Mandersą – Aleksas Kazanavičius ir Reginą Engstran – Rasa Marazaitė. Aktorių nedaug, bet jie dirba skirtingais stiliais. Be to, laiko šiam kūriniui sukurti teatras skyrė nedaug – tai apskritai visų šiandienos teatrų problema.

A. Jankevičius pasirinko teatrinės laboratorijos darbo principą. Jis kūriniui nesuteikė griežtos formos, be kurios iš pažiūros negali apsieiti joks spektaklis. Režisieriui šį kartą buvo svarbu iš vidaus „išsprogdinti“ kūrinį, kurio tiesas aktoriai privalėjo perduoti savarankiškai. Ibsenas atsakymų į pjesėje iškeltus būties klausimus nesiūlo, o tai Jankevičiui patinka: bandoma sukurti atmosferą, kuri kiekvieną kartą gali būti kitokia, atvira kūrybiniam pažinimui. Antraip šis kūrinys taps prėskas.

Prieš statant pagal tokias žaidimo taisykles „Šmėklas“ turėtų vykti kelių dienų autogeninės treniruotės. Panašiu principu buvo kuriama Arpado Schillingo „Žuvėdrė“. „Šmėklų“ egzistavimo principas panašus. Tačiau praėjusį savaitgalį parodytų „Šmėklų“ pirmąjį veiksmą suardė netikusi pradžia. Jei nebūtų pavykęs antras veiksmas, sakytume, kad tai viso spektaklio problema. Kai kurios antro veiksmo scenos įrodė, kad spektaklis nuo pat pradžių galėjo būti įdomus. Pagrindinės pirmųjų spektaklio akordų klaidos buvo chrestomatinės: visi lyg susitarę vaidindami iliustravo Ibseną. Nė vienam aktoriui neparūpo spektaklio personažų lūpomis ir kartu su šmėklomis kovojančiu dramaturgu prabilti apie save. Jeigu režisierius aktoriams davė laisvę kiekvieną kartą iš naujo atrasti kontaktą, tai nereiškia, kad personažų pasaulis scenoje prasideda nuo nulio. Ibseno su tokiomis nuostatomis ir pradėti vaidinti neverta. Atsisakius visų režisūrinių triukų, sutelkus dėmesį į aktyvų personažų dialogą, bet nesukūrus spektaklio ritmo, jis tampa literatūrine išpažintimi, kurioje paskęsta pagrindinė kūrinio mintis.

Paradoksalu: nors visi aukščiau minėti aktoriai iš pažiūros vaidina gerai, bet, kol scenoje nepasirodo Sergejaus Ivanovo Osvaldas, teatro lyg ir nematyti. Tai dar viena vadovėlinė taisyklė – partnerystė. Matyt, čia yra šiek tiek ir mistikos. Kodėl tarp gerų aktorių kartais nesusiformuoja organiški santykiai, kodėl jie lieka uždari savo klaustrofobiniuose gyvenimuose? Kodėl, iš pažiūros nieko neafišuodamas, Ivanovas tampa spektaklio lyderiu? Jis taip įsikūnija į Osvaldą, kad net tam tikri veikėjo „taisyklių“ pažeidimai tampa nesvarbūs ir atleistini. Būdamas jaunas aktorius, jis labiau akcentuoja ne ligos, ne menininko, o laisvo elgesio, kiek gašlaus jaunuolio savybes. Bet tai netrukdo pamažu priartėti prie tragedijos.

““
Alekso Kazanavičiaus pastorius. Erikos Čečytės nuotraukos
Iš pradžių regime jauną biurgerį, skęstantį alkoholyje ir tuo keliantį nerimą motinai. Tačiau tiksliai išsakomi Ibseno žodžiai, tikslūs kalbos akcentai suformuoja tokį psichologinį personažo lauką, kad jis per ganėtinai trumpą sceninį laiką, tampa kūrinio epicentru. Todėl šių „Šmėklų“ režisūros traktuotę galima suvokti kaip pirmenybės suteikimą Osvaldo personažui. Yra net kelios vietos spektaklyje, kada Neringos Varnelytės fru Alving lyg ir galėtų pakilti skristi, tačiau ji taip ir lieka pasodinta ant kėdutės, jai taip ir nelemta smarkiau susigrumti su praeities šmėklomis.

Režisieriaus sumanymas užsklęsti veiksmą rate su keliais šoniniais spinduliais, kuriuos aktoriai naudoja dažniau fiziniams veiksmams, labai rizikingas. Veiksmas vyksta uždarame pasaulyje, o pirmų eilių žiūrovų kojos vos nesiremia į mažų mikropasaulio namelių-maketų – stogus. Visi sėdi susigūžę, nors kūrėjai, taip priartindami vaidybos aikštelę, tarytum atveria galimybę susitapatinti. Ibsenas šias žaidimo taisykles gal ir priimtų, tačiau dailininkė Laura Luišaitytė scenografiją kuria pernelyg neatsakingai. Nors sukuriamos tam tikros sąlygiškos aplinkybės, nors prie grubių valstietiškų medinių baldų, pastatytų ant baltos klijuotės ir „įrėmintų“ metalinių namo kontūrų, lyg ir susiformuoja tam tikra aplinka, tačiau kostiumai supaprastinti iki stereotipinės buitinės dramos. Juose ne tik kad nėra jokių sąlygiškumų – jie neskoningi, tuo tarytum pabrėžiant šiuolaikinę gatvės madą. Prisiliečiant prie klasikinių kūrinių ir norint juos išlaisvinti iš konservatyvių „rūbų“, per maža savavališkai improvizuoti.

Antrą veiksmą atgaivina kompozitoriaus Martino Vilumo muzika. Keli muzikiniai epizodai, stilistiškai lyg ir nutolę nuo veiksmo, turi nemažai bendrysčių su Ibseno kūriniu. Tuo labiau kad tomis akimirkomis gerai juntama režisieriaus pozicija. Jis kūrinio nepaverčia patologinių veiksmų grandine. Pasitelkdamas gana aktyvią muziką, jis drąsiai atskiria sąlyginio ir esamo pasaulio ribas. Jis ne moralizuoja, ne iliustruoja tariamą gyvenimą, o bando kartu su žiūrovu išanalizuoti tam tikrų veiksmų priežastis.

Kažkodėl nepalieka mintis, kad visi iki šiol matyti teatriniai „skaitymai“ ir eskizai, kuriuos režisavo Agnius Jankevičius, jam tik sutrukdė greičiau išplaukti į tikrus režisūrinius vandenis. Visi įpratę, kad Jankevičius greitai ir įdomiai „ką nors“ sukurs. Tačiau rimto teatro taip sukurti nepavyks. Kita vertus, iki šiol neregėjome nė vieno šio režisieriaus spektaklio, kuris būtų kuo nors panašus į kitą, anksčiau sukurtą. Tai reiškia, kad jis ne tik ieško, kad jam svarbu sukurti aktyvų meninį audinį, kuriame ir aktoriams, ir žiūrovams būtų ką veikti.

Recenzijos