Sergejus Ivanovas ir Neringa Varnelytė spektaklyje „Šmėklos". |
Statyti Jaunimo teatre šį kūrinį – rizika dviguba, kadangi dar iš atminties neišgaravęs 1980 metų režisieriaus Jono Pakulio spektaklis, kuriame vaidino Eugenija Pleškytė, Antanas Šurna, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk. Motinos ir sūnaus tragedija buvo tokia sukrečianti, kad ir šiandien regi išbalusį Smorigino Osvaldo veidą, ligos kankinamą jo kūną ir jokios paguodos nerandančios Pleškytės fru Alving akis bei išraiškingas rankas, tik paskutinėmis sūnaus gyvenimo akimirkomis galėjusias prisiglausti jo veidą.
A. Jankevičius nepabūgo statyti šį kūrinį su jauniausios kartos jaunimiečiais. Iš vyresniosios kartos yra tik stalių Engsraną suvaidinęs Saulius Sipaitis. Kapitono ir kamerhero Alvingo našlę fru Heleną Alving suvaidino Neringa Varnelytė, jos sūnų dailininką Osvaldą – Sergejus Ivanovas, pastorių Mandersą – Aleksas Kazanavičius ir Reginą Engstran – Rasa Marazaitė. Aktorių nedaug, bet jie dirba skirtingais stiliais. Be to, laiko šiam kūriniui sukurti teatras skyrė nedaug – tai apskritai visų šiandienos teatrų problema.
A. Jankevičius pasirinko teatrinės laboratorijos darbo principą. Jis kūriniui nesuteikė griežtos formos, be kurios iš pažiūros negali apsieiti joks spektaklis. Režisieriui šį kartą buvo svarbu iš vidaus „išsprogdinti" kūrinį, kurio tiesas aktoriai privalėjo perduoti savarankiškai. Ibsenas atsakymų į pjesėje iškeltus būties klausimus nesiūlo, o tai Jankevičiui patinka: bandoma sukurti atmosferą, kuri kiekvieną kartą gali būti kitokia, atvira kūrybiniam pažinimui. Antraip šis kūrinys taps prėskas.
Paradoksalu: nors visi aukščiau minėti aktoriai iš pažiūros vaidina gerai, bet, kol scenoje nepasirodo Sergejaus Ivanovo Osvaldas, teatro lyg ir nematyti. Tai dar viena vadovėlinė taisyklė – partnerystė. Matyt, čia yra šiek tiek ir mistikos. Kodėl tarp gerų aktorių kartais nesusiformuoja organiški santykiai, kodėl jie lieka uždari savo klaustrofobiniuose gyvenimuose? Kodėl, iš pažiūros nieko neafišuodamas, Ivanovas tampa spektaklio lyderiu? Jis taip įsikūnija į Osvaldą, kad net tam tikri veikėjo „taisyklių" pažeidimai tampa nesvarbūs ir atleistini. Būdamas jaunas aktorius, jis labiau akcentuoja ne ligos, ne menininko, o laisvo elgesio, kiek gašlaus jaunuolio savybes. Bet tai netrukdo pamažu priartėti prie tragedijos.
Alekso Kazanavičiaus pastorius. Erikos Čečytės nuotraukos |
Režisieriaus sumanymas užsklęsti veiksmą rate su keliais šoniniais spinduliais, kuriuos aktoriai naudoja dažniau fiziniams veiksmams, labai rizikingas. Veiksmas vyksta uždarame pasaulyje, o pirmų eilių žiūrovų kojos vos nesiremia į mažų mikropasaulio namelių-maketų – stogus. Visi sėdi susigūžę, nors kūrėjai, taip priartindami vaidybos aikštelę, tarytum atveria galimybę susitapatinti. Ibsenas šias žaidimo taisykles gal ir priimtų, tačiau dailininkė Laura Luišaitytė scenografiją kuria pernelyg neatsakingai. Nors sukuriamos tam tikros sąlygiškos aplinkybės, nors prie grubių valstietiškų medinių baldų, pastatytų ant baltos klijuotės ir „įrėmintų" metalinių namo kontūrų, lyg ir susiformuoja tam tikra aplinka, tačiau kostiumai supaprastinti iki stereotipinės buitinės dramos. Juose ne tik kad nėra jokių sąlygiškumų – jie neskoningi, tuo tarytum pabrėžiant šiuolaikinę gatvės madą. Prisiliečiant prie klasikinių kūrinių ir norint juos išlaisvinti iš konservatyvių „rūbų", per maža savavališkai improvizuoti.
Antrą veiksmą atgaivina kompozitoriaus Martino Vilumo muzika. Keli muzikiniai epizodai, stilistiškai lyg ir nutolę nuo veiksmo, turi nemažai bendrysčių su Ibseno kūriniu. Tuo labiau kad tomis akimirkomis gerai juntama režisieriaus pozicija. Jis kūrinio nepaverčia patologinių veiksmų grandine. Pasitelkdamas gana aktyvią muziką, jis drąsiai atskiria sąlyginio ir esamo pasaulio ribas. Jis ne moralizuoja, ne iliustruoja tariamą gyvenimą, o bando kartu su žiūrovu išanalizuoti tam tikrų veiksmų priežastis.
Kažkodėl nepalieka mintis, kad visi iki šiol matyti teatriniai „skaitymai" ir eskizai, kuriuos režisavo Agnius Jankevičius, jam tik sutrukdė greičiau išplaukti į tikrus režisūrinius vandenis. Visi įpratę, kad Jankevičius greitai ir įdomiai „ką nors" sukurs. Tačiau rimto teatro taip sukurti nepavyks. Kita vertus, iki šiol neregėjome nė vieno šio režisieriaus spektaklio, kuris būtų kuo nors panašus į kitą, anksčiau sukurtą. Tai reiškia, kad jis ne tik ieško, kad jam svarbu sukurti aktyvų meninį audinį, kuriame ir aktoriams, ir žiūrovams būtų ką veikti.