Graži „Vinter“ kaip kamerinė opera

2007 01 14

aA

Gintaro Sodeikos kamerinė opera ir Oskaro Koršunovo režisūra sulaukė užsienio kritikų atsiliepimų. Spausdiname Henningo Høholto recenziją iš www.kulturkompasset.com.

___________

 

““
Moteris - Vesta Grabštaitė
Kažkada Jonas Fosse yra sakęs, jog „Vinter“ rašąs kaip dainą. Lietuvių kompozitorius Gintaras Sodeika iš įdomios teatro pjesės „Vinter“ sukūrė operą, kuri teikia vilčių, jog su ja susipažins daugelis pasaulio operos teatrų.

Toji versija, kuri buvo parodyta Lietuvoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, yra kamerinė opera mažam orkestrui – penkiems styginiams, grupei pučiamųjų, taip pat bosiniam klarnetui, arfai ir marimbai. Man marimba skambėjo kaip svarbiausias instrumentas grupėje, nes šiai operai ji suteikia tęsiamą garsą, kuris labai tinka bažnytinės erdvės akustikai.

Gintaras Sodeika kompoziciją įvilko į gerą impresionistinę formą su gražiais daliniais rečitatyvais, kurie sužydi bel canto išdainiais, išnaudojančiais puikią akustiką ir vėl sugrįžtančiais į ilgas rečitatyvines partijas. Kamerinė opera susideda iš dviejų pagrindinių dalių, kurias jungia daili orkestro interliudija, tačiau, kaip girdėjau, jas sudaro penki skirtingi epizodai. Jie yra vientiso stiliaus ir glaudžiai susiję vienas su kitu, idant perteiktų specifines Jono Fosse teksto nuotaikas. Tekstą į lietuvių kalbą išvertė Brigita Urmanaitė. (...)

““
Aktoriai kaip atgijusios statulos. Mariaus Macevičiaus nuotraukos
Kaip ir daugelis šiuolaikinių kompozitorių Gintaras Sodeika yra akivaizdžiai inspiruotas senųjų impresionistų nuotaikos, tačiau jis ją komponuoja savąja forma, kuri man asmeniškai skambėjo puikiai. Stebint spektaklį kilo toks pats jausmas kaip klausantis Stravinskio, Britteno ar Debbusy, tų gerų kompozitorių, kurie rašė gerą, įkvepiančią muziką ir teikė tikro malonumo.

Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas sukūrė reginį jam vienam būdingu stiliumi, – talentingu ir reikliu tiek aktoriams, tiek žiūrovams, kurie privalėjo mikliai sukinėti galvas į visas puses, norėdami neatsilikti nuo vykstančio veiksmo. (...)

Spektaklio veiksmo vietai pasirinkta Šventosios Kotrynos bažnyčia – senovinio stiliaus bazilika, kuri ilgus metus buvo uždaryta. Bažnyčios viduje atlikti renovacijos darbai pavertė ja kultūros erdve, kurioje vyksta koncertai ir spektakliai. Pagrindinės bažnyčios interjero dalys, pvz., altorius – išgriautos, tačiau išliko senųjų vyskupų, kunigų, dvasiškių ir angelų skulptūros. Visos skulptūros yra baltos ir jos tampa svarbiaispastatymo elementais. Du aktoriai-mimai, aukščiausios klasės atlikėjai Vesta Grabštaitė ir Rytis Saladžius, irgi yra balti, todėl jie atrodo kaip dvi atgijusios statulos.

Šviesų dizaineris Eugenijus Sabaliauskas dirba neįtikėtinai kruopščiai. Kai muzika pareikalaudavo iškalbingų efektų, jis apšviesdavo visas interjero detales. Šviesos žaismas dominavo ir muzikiniuose intarpuose, kuriuose neskambėdavo vokalas.Tai veiksmo erdvei suteikdavo ypač jaudinančią atmosferą.

Vertė Daiva Tamošaitytė ir Kristina Soltonaitė

Recenzijos