Linksmasis Gombrowiczius

Šarūnė Trinkūnaitė 2007 01 15

aA

““
Lounge gyvenimo stilius paplūdimy
Dar prieš Jono Vaitkaus „Ivonos, Burgundo kunigaikštytės“ premjerą kirbėjusi nuojauta, kad šaižiais, loginėms šifruotėms sunkiai pasiduodančiais paradoksais trykštanti Witoldo Gombrowicziaus dramaturgija – dramaturgija, ne tik parašyta teatrui, bet ir patį būties teatrališkumą išlaisvinanti, – yra ta, kuri noriai limpa prie šio režisieriaus teatro, veik nuo spektaklio pradžios ištirpsta. Ir persikeičia pojūčiu, jog Gombrowiczius šiame teatre atsiranda tarytum klausiamas kažko panašaus, ko jo „Ivonoje...“ savo sūnaus Filipuko klausė karalius Ignotas, teiraudamasis, „ar tu rimtai esi toks paradoksalus?“. Tiksliau pasakius, Jono Vaitkaus „Ivona...“ tarytum įkūnija pastangą iš gombrovičiškojo paradoksalumo veido išnaikinti rimties raukšles, į jas įšvirkščiant stiprią juoko, pokšto, smagios žaismės butolino injekciją. Ir statant ne tą Gombrowiczių, kuris kalbėjo apie „poreikį sudėtingo, nesuprantamo žmogaus“, bet tą, kuris didžiuodamasis save vadino „pramogų bei žaidimų propaguotoju“. O įdomiausia, kad „pramogas bei žaidimus propaguojantis“ Gombrowiczius scenoje, regis, pasiteisina kur kas labiau, nei sudėtingais, mįslingais ir bemaž metafiziniais sakiniais kalbantis – tas, kuris praėjusiame sezone režisieriaus Algimanto Pociūno pastatytomis „Vestuvėmis“ pasirodė Šiaulių dramos teatre. Pasiteisina – nes bemaž įsakmiai patvirtina, koks teisus jis buvo, kadaise išsitardamas, kad „tuos, kurie leidžia sau kalbėti apie mane nuobodžiai ir protingai, negailestingai baudžiu: mirštu jų lūpose ir jų burna yra pilna mano lavono“.

Tarytum įsiklausydamas į giliamintiškas pretenzijas draudžiantį Gombrowicziaus priesaką, savo „Ivonoje...“ Vaitkus savotiškai „išslaptina“, „išpaslaptina“ visa, kas joje įrašyta kaip sunkiasvorėms interpretacijoms dosnaus paslaptingumo nuoroda. Visų pirma, jau pačioje pradžioje jis „išpaslaptina“ karališkąją „Ivonos...“ svitą, suteikdamas jai konkretų dykinėjančios paplūdimio „aristokratijos“ pavidalą, asociacijų gijomis, regis, susisiekiantį su šiandieninių gyvenimo būdo žurnalų puslapius vis intensyviau okupuojančia VIP visuomene, išpopuliarinusia vadinamąjį lounge gyvenimo stilių – besivoliojančia štai nuo paprastų mirtingųjų grotomis atskirtuose privačiuose nudistų pliažuose, iš savo „evangeliškos dvasios“ padalijančia vargšams išmaldos, paskui pasismaginančia patyčiomis iš jos standartams nepaklūstančių nekaralių ir nemanekenių arba neva įsimylinčia iš neturėjimo, ką veikti, o po to persimylinčia nepaprastai lengvai ir staigiai, kaip tuose svingerių vakarėliuose. Iš jos, tos „Ivonos...“ scenoje patogiai įsikūrusios, svinguojančios ar, kaip sako Kiprijonas (Nerijus Gadliauskas), „palaimingame džiaugsme funkcionuojančios“ „aukštuomenės“, Jonas Vaitkus ryžtingai atima bet kokią gyvenimiško tikrumo, įtikimumo teisę. Atima, sceninėje jos vaizduosenoje išnaudodamas gana plačią nepikto šaržo spalvų paletę – vienam įduodamas keistai spigias, girgždančias kalbėsenos intonacijas, kitą įvilkdamas į išklaipytą kūno plastiką, trečią paversdamas uodegą vizginančia undinėle ar mantijuotu vyskupu bei panašiomis karikatūrinėmis figūromis,– ir pabrėždamas nepavojingą jos komiškumą.

““
Filipas (Andrius Bialobžeskis) ir Ivona (Ingrida Daunoravičiūtė)
Tačiau tikroji „Ivonos...“ komedija prasideda tada, kai nuobodulio iškamuotas ir „neblogų blondinių“ tematikos nebeįkvepiamas pankuojantis kunigaikštis Filipas (Andrius Bialobžeskis) melancholiško lyrizmo sklidinu balsu teškia skundą dėl „kažko nerimstančios sielos“ ir horizonto link pasiunčia ilgesingą troškimą, „kad kas nors atsitiktų“. Tiksliau pasakius, ji prasideda, kai šį Filipuko troškimą tučtuojau išpildo nebyliosios Ivonos (Ingrida Daunoravičiūtė) pasirodymas, tampantis visam scenos paplūdimiui „atsitinkančiu“ įvykiu. Įvykiu, iš šezlongų pakeliančiu visus ką tik juose gulinėjusius ir su vis stiprėjančiu siautulingumu įtraukiančiu juos į nežabotą interpretacijų žaismės fiestą. O įdomiausia ir linksmiausia, kad kuo karščiau į ją įsilieja tie „Ivonos...“ kurortininkai, tuo labiau aiškėja jų pasirinkto interpretacijos objekto tuštumas, „nėjokumas“, „nuliškumas“. Išties – daugybės istorijų – savo jaunystės nuodėmių, grafomaninės poezijos, pasibjaurėjimo ar meilės troškimo – užuominas jie išskaito toje, kuri yra tiesiog normali. Ne gąsdinanti „kirmėlė“, „nuosproga“, „baidyklė“, „atsiduodanti pelėsiais“, kokia ja vienas paskui kitą vadina „Ivonos...“ herojai, bet į paplūdimį įžengti draudžiančio ženklo, ko gero, nepastebėjusi paprasta simpatiška mergina, išsaugojusi nebeatpažįstamą ir todėl interpretacinį azartą kurstantį žmogiškąjį įprastumą – nesilankstanti prieš pajaciškus paplūdimio karalius, pasakanti paprasčiausią „į sveikatą“, kai kas nors šalia nusičiaudi, arba štai nelabai suprantanti, kaip galima užsidaryti vienoje persirengimo kabinoje su įsiaudrinusiu savo sužadėtinio Filipuko tėvu karaliumi Ignotu (Rolandas Kazlas). O dažniausiai tiesiog tylinti vis labiau nesustabdomos pajūrio karalystės klounados akivaizdoje. Tylinti ir todėl aplinkiniams suteikianti visišką interpretacijos laisvę. T.y. savo tyla leidžianti panaudoti save ir kaip paniekos, ir kaip įsimylėjimo, ir kaip prisijaukinimo, ir galiausiai kaip žmogžudystės objektą. Leidžianti, kitaip sakant, tarytum iš nieko – vien tik iš tylos – sukurti viską, ką tik norima sukurti. Arba dar kitaip sakant, pabrėždama komišką kontrastą tarp interpretacinio paplūdimio karalių polėkio ir interpretacinio jų taikinio nebylumo, Vaitkaus „Ivona...“ kalba apie nepagrįsto, nemotyvuoto kalbėjimo juokingumą.

““
Malgožata (Severija Janušauskaitė) ir Ignotas (Rolandas Kazlas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Ir dar – Daunoravičiūtės Ivonos neprakalbinamumas yra tai, kas ją supantiesiems tampa nenuginčijamu įrodymu, kad viskas galima. O Vaitkaus „Ivona...“ pasakoja apie tai, jog kuo labiau viskas galima, tuo neatšaukiamiau šitai tampa netikrove – žaidimu, šou, vaidinimu. Ir kuo neatšaukiamiau viskas tampa žaidimu, šou, vaidinimu, tuo daugiau visame tame randasi nepaaiškinamo absurdizmo. Tuo labiau didėja atstumas tarp turinio ir, „Ivonos...“ kunigaikščio žodžiu tariant, „tono“, – tuo linksmiau mesdamas Ivoną kažką panašaus į klumpakojį trypia Bialobžeskio Filipukas, tuo patetiškiau pašlovinimo giesmes kvailiems karaliaus Ignoto sprendimams gieda dvaro pareigūnų chorai, tuo entuziastingiau bei smagiau visi imasi Ivonos nužudymo scenarijaus. Imasi taip entuziastingai ir smagiai, kad – beveik nepadoru – nė vieną akimirką nepasidaro gaila, jog Ivona paspringo ta karoso ašaka. Nepasidaro gaila – nes „karosinės“ žmogžudystės ruoša jos dalyviams leido išgyventi, patirti tikrą kūrybinį pakilimą, bene galingiausia srove įsiliejusį į Kazlo Ignotą, kuris iš komiškai sutrikusio bei nelabai susigaudančio „puslepšio“ ledinės karalienės Malgožatos (Severija Janušauskaitė) vyro tapo nuo savo galios apsvaigusiu ekscentriškų nuosprendžių karaliumi. Ir tokiu nuoširdžiai įkvėptu Ivonos žmogžudystės spektaklio režisieriumi, kokiu tiesiog privaloma žavėtis. Išties – tas neslepiamas pasimėgavimas, su kuriuo Rolandas Kazlas vaidina absoliučiai rimtą ir absoliučiai infantilų, absoliučiai žiaurų ir absoliučiai vaikišką, absoliučiai solidų ir absoliučiai išdykusį Ignotą, antrajame „Ivonos...“ veiksme okupuojantį didžiąją scenos dalį ir savo įkarščiu tarytum užtamsinantį visus kitus, yra kažkas panašaus į pasimėgavimą, apie kurį Gombrowiczius kalbėjo kaip apie „didžiausią ir svarbiausią stiliaus paslaptį“ – „turime mokėti mėgautis“.

Ir apskritai – Jono Vaitkaus „Ivona...“ atrodo besistengianti ne tiek savimi praverti giliuosius Witoldo Gombrowicziaus kūrybos užkaborius, kiek pažerti vieną kitą žiupsnį impulsų pasimėgavimui. Pasimėgavimui, visų pirma, puikiu tekstu, įkvėpta aktorine vaidyba, lengva ir kartu tikslia režisieriaus ranka. Galima, ko gero, pasakyti ir dar patetiškiau – „Ivonos...“ finale – toje vietoje, kurioje Filipukas netikėtai apsiverkia, kai scenos gilumoje Inocentas (Nerijus Gadliauskas) laidoja pagaliau atgautą Ivoną,– liūdna pasidaro ne iš gailesčio jam ar Ivonai, o dėl to, kad tai yra finalas.

Recenzijos