Kroatijos elito dramos Vilniuje pavirto mįslėmis

Rūta Oginskaitė 2006 12 12 Lietuvos rytas, 2006 12 11

aA

““
Baronienė Kasteli (Rimantė Valiukaitė), Puba (Džiugas Siaurusaitis) ir Andronikas (Rimantas Bagdzevičius)
Nacionalinio dramos teatro repertuarą praėjusį savaitgalį papildė kroatų literatūros klasika. Režisierius iš Zagrebo, teatro festivalių rengėjas Ivica Buljanas didžiojoje scenoje pastatė populiarią Kroatijoje pjesę – Miroslavo Krležos „Ponai Glembajai“ (1928). Algimanto Bučio išversta į lietuvių kalbą ji įgavo „Elito“ pavadinimą.

Pjesėje vaizduojama viena naktis po jubiliejaus, kurį švenčia bankininko Glembajaus šeima. Per tą naktį seniai nesimatę giminaičiai išsiaiškina santykius. M.Krležos pjesės personažai tris veiksmus šnekasi ilgais monologais.

Prieš premjerą teatras bandė skleisti informaciją, kad šis kroatų klasikas neva buvęs nominuotas Nobelio premijai. Net jei jis būtų gavęs tą premiją, ją derėtų atimti už begalinį veikėjų plepumą. Režisierius aiškino, jog „Ponai Glembajai“ Kroatijoje populiarūs dėl to, kad jų turinį sudaro jaudinančios melodramatiškos istorijos, psichologiškai tikslūs charakteriai.

Spektaklyje istorijos neprapuolė, bet charakteriai, ypač jų santykiai, neišryškėjo. Pirmajame veiksme supranti, kad scenoje – ponai. Kas juos sieja? Kokią mintį čia reikia rasti ir dėl jos jaudintis? O juk nuolat užsimenama apie staigias mirtis ir savižudybes, fatališkai lydinčias Glembajų giminės istoriją. Ir kai, tarkime, trečiajame veiksme metama frazė „tas senas gašlūnas“, ją sunku pritaikyti bet kuriam iš pirmame veiksme besireiškusiųjų, nes jie tiesiog orūs ponai, be skiriamųjų bruožų.

““
Leonas (Vytautas Rumšas jaun.) ir Ignacijus (Vytautas Rumšas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Antrajame ir trečiajame veiksme režisierius ima drąsiai išdykauti – surengia pusnuogių konkurentų dėl moters kautynes, iš laidotuvių padaro farsą, o greta lavono sufantazuoja buvusių, būsimų ir nebūsimų meilužių glėbesčiavimąsi. Aistringą iki drabužių plėšymo. Pjesės autoriaus pastangos kalbėti apie nešvarią elito sąžinę skęsta ne tik daugiažodystėje, bet ir režisieriaus sumanymuose, kurie pakimba nepagrįsti jokiomis aiškesnėmis, viena su kita susijusiomis prasmėmis. Kartais atrodo, kad lietuviškų „Ponų Glembajų“ reikalus, dėl kurių jie taip karščiuojasi, supranta tik ponai spektaklio kūrėjai.

Per visą trijų veiksmų spektaklį nėra įvykio, minties ar jausmo, kurį sektum. Yra tam įvykiui ištuštinta scena su minimaliais akcentais (scenografas Tomislavas Čurkovičius), yra koncertinių numerių ir daug tiesiog muzikinio fono (kompozitorius Mitja Vrhovnikas Smrekaras), žadančio, kad kažkas tikrai tikrai jau vyksta. O vyksta veikėjų pasikeitimas intonacijomis, nesumegztomis į jokią visumą.

Žinoma, atskirus momentus, tokius kaip Ignacijaus Glembajaus (Vytautas Rumšas) ginčą su sūnumi Leonu (Vytautas Rumšas jaunesnysis) ar Leono pamotės baronienės Kasteli (Rimantė Valiukaitė) pasiaiškinimą dėl savo paleistuvystės, publika supranta. Arba – karštą teisininko Pubos (Džiugas Siaurusaitis) monologą apie tai, kaip „demagogija valdo plebėjus“. Taip, momentus publika pagauna ir vertina – juokdamasi. Juoku įsilinksminę žiūrovai palydi ne tik teisininko benefisą, bet ir staigią smaugimo sceną.

Po ilgų šnekų į sceną įbėga ir užloja tikras dalmatinas. Salė atsigauna. Šuo net plojimų pelno. Žinoma – juk savaime aišku, kad jis neužkalbės negyvai. Bet kroatų kultūros irgi nepriartins, režisieriaus darbo nepabaigs.

Recenzijos