Tautos istorija ir absurdiškos teatro grimasos

Vilius Voras 2006 11 20 Literatūra ir menas, 2006 11 17

aA

““
Ūkininko (Regimantas Adomaitis) ir NKVD karininko (Algirdas Dainavičius) susirėmimas
Nežinau, kaip pasirodė į „Versmės“ festivalio atidarymą susirinkusiai publikai, bet man toji procedūra priminė kažkurį satyrinį Sajos, Grušo, o gal net Mrożeko ar Havelo siužetą. Nors tokių anksčiau paskelbtų šūkių kaip „Tautos „Versmė“ tampa nacijos versme“ (?!) pavyko išvengti, patetinės patriotinės gaidos valdžios vyrų lūpose skambėjo visu garsumu. Po dosnių vienų kitiems skirtų pagyrų, Lietuvos Ministro Pirmininko patarimų teatrui bei dramaturgams (?!) ir Nacionalinio dramos teatro direktoriaus palinkėjimo „visiems šeimyniško vakaro“ prasidėjo pirmasis „Versmės“ spektaklis, kurį turbūt reikėtų laikyti programiniu, nusakančiu viso festivalio estetinę ir moralinę kryptį. Jokiu būdu neužsipuolu pačios nacionalinės dramaturgijos festivalio idėjos. Norėtųsi tikėti, kad dauguma ar bent dalis į festivalio programą įtrauktų spektaklių neturi nieko bendra su nesusivokiančių jo vadovų šūkiais. Tačiau ne šiuo atveju. Juozo Glinskio „Vieno tėvo vaikai“, režisuoti Gyčio Padegimo, neša tos pačios ideologijos (demagogijos?) vėliavą.

Akivaizdu, kad tiek pjesės autorius, tiek spektaklio režisierius jaučiasi tikri tautinių vertybių gynėjai, kovojantys laukinėse šiandienos literatūros ir teatro džiunglėse, kuriose knibždėte knibžda visus vertybinius orientyrus praradusių postmodernistų. Užsimojo „Vieno tėvo vaikų“ kūrėjai iš peties – aprėpti visą vienos lietuvių giminės (kurios likimas, be abejo, simbolizuoja ir tautos likimą) istoriją nuo trėmimais paženklinto pokario iki beveik šių dienų. O ją apvainikuoja kone antikinė ištarmė: vaikai neišvengs atpildo už tėvų klaidas ir nebus pabaigos šiam nusikaltimų ir kančių ratui.

Spektaklio autoriai visais įmanomais būdais stengiasi suteikti svorio dramaturgo mintims ir ne tik atidžiai perteikia tekstą, bet ir įvairiais vizualiniais ženklais bando apibendrinti, „susimbolinti“ siužeto įvykius. Tam režisierius su dailininke Birute Ukrinaite pirmiausia pasitelkia ekraną, kuriame kartais projektuojami Simono Glinskio videovaizdai. Pirmoje labai ilgoje scenoje, kur senieji Žemgirdai (aktoriai Vaiva Mainelytė ir Regimantas Adomaitis) su namiškiais laukia ištrėmimo, ekrane rodomas ledonešis. Apie jį ir kalbama: kovo pabaiga, o ledą antrą kartą plukdo. Paskui, NKVD karininkui Ivanui Žerebcovui, kurį televizijos humoro laidų stiliumi vaidina Algirdas Dainavičius, ir Jono Korenkos (sic!) stribui Karkliniui besityčiojant iš Žemgirdų, ekrane rodomas somnambuliškas korio pjaustymo ir dalijimo ritualas – turbūt sumanytas kaip šventumo išniekinimo priešprieša. Apskritai medus, koriai, bitės ir aviliai – svarbiausi spektaklio įvaizdžiai. Mintis aiški, tik įkūnyta tiesmukai. Bet kuo toliau, tuo sunkiau rasti sąsajų tarp video­projekcijų ir to, kas vyksta scenoje. O įvykių netrūksta: senieji Žemgirdai iškeliauja į dangų (pasikeitusį jų statusą kažkodėl vaizduoja kažin kuo apsiaustos kėdės ant ratukų), jų sūnų Lietuvos karininką Danielių (aktorius Paulius Ignatavičius) nušauna stribai, bet paskui atgaivina burtininkė Kunigunda (aktorė Vesta Grabštaitė), Danieliaus sužadėtinė Kristina (aktorė Jūratė Vilūnaitė) išteka už parsidavėlio Žebroko (aktorius Šarūnas Puidokas), bedievis Žerebcovas pelnytai nušaunamas ir taip pat patenka į dangų, bet nusprendžia, kad jo vieta „prie Volgos“, ir t.t., ir pan., kol ateinama iki nepriklausomybės metų. Vaizduojama jau trečioji karta – į senelių namus sugrįžę žuvusio karininko sūnus Danielius (aktorius Evaldas Jaras) ir jo draugė Dangira (aktorė Judita Zareckaitė). Beje, šių jaunų žmonių santykiai spektaklyje turbūt gyviausi. Finalinė scena – sūnaus Bubulio (aktorius Džiugas Siaurusaitis) užmušto Žebroko laidotuvės – suburia visas kartas, ir gyvus, ir mirusius – vieno tėvo vaikus.

““
Broliai lietuviai: miško – Paulius Ignatavičius, sovchozo – Šarūnas Puidokas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Tokia Žemgirdų giminės saga suburia įvairių kartų aktorius: greta R. Adomaičio, V. Mainelytės ir net žilutėlio Vytauto Dumšaičio vaidina viduriniosios bei jaunosios kartos aktoriai, net Muzikos ir teatro akademijos studentas P. Ignatavičius. Sunku nujausti, kiek dėmesio G. Padegimas skyrė kiekvienam aktoriui, bet, atrodo, dauguma iš klampaus teksto ir neretai absurdiškų situacijų gelbėjasi, kaip išmano. Šauniai charakterinės aktorės gabumus kampininkės Rozalijos vaidmeniui pritaiko Vitalija Mockevičiūtė. Be to, jai pavyksta gan nuosekliai perteikti savo herojės raidą nuo pirmos iki paskutinės spektaklio scenos. Įtikinamai „pasensta“ ir savo personažo esmę atskleidžia Š. Puidokas. O liūdniausiai atrodo komiškieji personažai. Ką scenoje daro įdomūs ir talentingi aktoriai Vaidotas Martinaitis ir Marius Jampolskis – Čiudakas ir Mudakas, apskritai sunku suvokti. A. Dainavičiaus Čerebcovas retsykiais primena Latunskį iš Oskaro Koršunovo „Meistro ir Margaritos“, bet dažniau, deja, vieną iš daugybės vienodų televizinių herojų. Į nepavydėtiną padėtį pateko ir V. Grabštaitė, apvilkta odioziniu „raganos“ kostiumu ir nuolat lydima keisto padaro, vadinamo ožiu Prachvostu (aktorius Arūnas Vozbutas).

Aktoriams ir jų personažams sukurta aplinka irgi, švelniai tariant, keistoka. Dekoratyvūs rėmai ir kitokios, lyg visiškai nejaučiant scenos erdvės sugalvotos konstrukcijos, tai nusileidžiančios, tai pakylančios uždangos (viena su šieno kupeta, kita su vaikiškai nupieštu spalvotu nameliu) egzistuoja tarsi sau, o aktoriai sau. Sunkiai suformuluojamą funkciją šįkart atlieka ir Broniaus Kutavičiaus muzika.

Galbūt kai kurie žiūrovai ir pasijuto, tarsi būtų to tėvo vaikai, kaip linkėjo teatro vadovas, bet aš bent jau jaunajai publikai palinkėčiau verčiau aplankyti Genocido aukų muziejų, kurio medžiaga, kaip skelbia spektaklio programa, naudojosi jo autoriai. Pusvalandis, praleistas niūriame KGB kalėjimo koridoriuje, ir daugiau pasakytų apie pastarųjų 60 metų tautos istoriją, ir daugiau sukeltų emocijų nei didaktinis kone keturių valandų spektaklis.

Recenzijos