Lietuvių (teatro) būdas pagal Glinskį ir Padegimą

Vaidas Jauniškis 2006 10 28 Verslo žinios, 2006 10 27

aA

Nors jau praėjo 16 metų nuo Neprigulimybės paskelbimo, visgi „tas laikas“ dar nėra iki galo apibendrintas ir išdiskutuotas. Tačiau kažin ar apskritai kada nors bus įmanoma taip ligi pašaknų išnagrinėti tą okupacijų ir netekčių laiką ir jau pasakyti „gana“. Pasirodys talentingas rašytojas su netikėtu romanu, ir vėl viskas versis aukštyn kojom, ir vėl sujus aptilęs bičių avilys.

““
Broliai lietuviai: miško – Paulius Ignatavičius, sovchozo – Šarūnas Puidokas
Nacionalinis dramos teatras, 1989-1990 m. pradėjęs tą temą dviem Jono Vaitkaus spektakliais – kameriniu „Pabudimu“ ir ritualine „Vėlinių“ misterija, šiandien vėl bando į ją kabintis. Su pernykščiu Herkaus Kunčiaus „Matu“, neseniai Gyčio Padegimo pastatytais Juozo Glinskio „Vieno tėvo vaikais“ ir tuoj pasirodysiančiu Vytauto V.Landsbergio „Bunkeriu“ teatras jau drąsiai gali į pavadinimą įsirašyti epitetą „rezistencinis“. Nes tą žodį jis sėkmingai užsitarnavo kaip savanoris Žemgirdas ir, teatro kalbos atžvilgiu, – kaip nenusilenkiantis madoms, naujų kalbų paieškoms, stebinantis savo stoiška stovėsena (žinoma, valdžios remiama).

„Vieno tėvo vaikams“ jis dar turėjo ir stiprų užnugarį, pateisinantį žodį „nacionalinis“: šiai pjesei 2001 m. greta Tautvydo Galinio dramos „Lietuvos tilto atsiminimai“ buvo paskirta antroji vieta Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos konkurse istorinės dramos, poemos ir kino scenarijų konkurse. Kodėl ji buvo taip įvertinta – tikriausiai ekspertų patirties, skonio ir komisijos misijos reikalas (ypač stebina konkurso reikalavimas „šiuolaikine meno kalba kelti ir svarstyti Lietuvos istorijos klausimus“), tačiau man regisi, tiksliausia priežastis – nebuvo kitų, o apdovanoti reikėjo. Nebent sutiktume, kad ši pjesė apibendrina ne tiek lietuvio, kiek lietuviškos dramos būdą ir laiką. O tai jau verta pagarbos.

Čia iš tiesų mes regime nebe ezopinę, nebe pritemdytą, užmaskuotą tikrovę, o, pasak paties Glinskio, „dominuojančią personažų valią“ ir „iš gelmių atsklindančius balsus“. Jie – nebe tie agresyvūs ir bekompromisiai „Kingo“ romantikai, nebe „Grasos namų“ Strazdo panteizmo apimtieji. Jie nebesislepia. Literatūra apsinuoginta ir suskamba tais gelminiais balsais.

Statistika pagal Glinskį

Taigi koks, remiantis šia pjese, būtų apibendrintas lietuvio būdas? Jis pirmiausia yra ūmus, nepaslankus ir nepajudinamas kaip uola. Užsispyręs, bet tvirtas, ypač jei jį paremia sodrus Regimanto Adomaičio balsas. Žemgirdas yra lietuvio vyro idealas, neabejotinai kadaise egzistavęs.

Lietuvė moteris yra poetė, kiekvieną buitinį rūpestį apdainuojanti kaip lakštingala ir taip sunkią gyvenimo prozą ir paprastus pokalbius už stalo paverčianti tiesiog gamtos motyvų kupinomis silabotoninėmis eilėmis („išveš-neišveš“ – ne tai Felimonijai rūpi. Svarbu, ar jau upė patvino, ar rožės apdengtos: kaip jos liks be jųjų?). Lietuvė moteris pati kaip gamta, ir čia Glinskis labai tiksliai apibendrina jos paveikslą lietuvių literatūroje: jei tik ji įžengia į sceną, gali neabejoti – ji jau laukiasi. Spektaklio Žemgirdų giminėje tai jau tampa karma, pereinančia per visas kartas.

““
Orgijas lietuvis geriausiai atlaiko su rusėmis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Broliai lietuviai“, kaip įprasta, turi skambėti paradoksaliai, nes jau pačiais giminystės (dažnai tik tariamos, nes tiesa nutylima) ryšiais būna užkoduotas priešiškumas. Todėl vienam jų brangesnis brolis yra sovchozas, tai kitas neabejotinai bus tikresnis ne jo, bet miško brolis.

Lietuviui patvirkimas asocijuojasi tik su kitos tautybės moterimis. Orgijas jis geriausiai atlaiko su rusėmis, ypač jei jos su kerziniais. Natūralu, kad šioje mieloje pagundų lažioje jis ir gauna galą. (Bet čia tik klausimas režisieriui – kodėl Padegimui eiti ten, kur jau seniai Jonas Vaitkus viską sukasė ir nudrenavo?)

Rusai vyrai ir jiems prijaučiantys skiriasi nuo lietuvių tik balsu. Šiaip jie lygiai taip pat užsispyrę ir nepajudinami, lygiai taip pat puola muštis, vilki milines, tik kitaip pasiūtas, ir vien idiotiškai agresyvus balsas išduoda juos esant kitos tautybės.

Lietuvio šeimoje būtinai turi būti kaukas. Jei jo nėra, tada būna kampininkė arba fiziškai neįgalus vaikas, kuris užaugęs išspręs visas problemas. Kadangi visos susikaupusios nelaimės gula ant trečios kartos, tai tas kaukas, surikęs magiškąjį „bū-ū“, užmuša savo tėvą ir panaikina karminę naštą. O ją panaikinus drauge su nauju kūdikiu gimsta ir nauja valstybė. Nes neįgalumas Lietuvoje anksčiau nei nuo „Kuprelio“ laikų suvokiamas kaip dieviškumo atributas. Scenoje, literatūroje. Šiukštu ne gatvėje.

Taigi, iš tokios taikliai dramaturgo nužymėtų dramos bruožų sumos kyla ikvienas klausimas – kaip, turint tokį Antikos didvyriams prilygstančių savybių, ūmių charakterių, kompleksų ir nukrypimų kupinų personažų paradą, įmanoma sukurti tiek grafomanišką pjesę ir tokį nuobodų spektaklį?

Spėju, kad dėl visko kaltas dar vienas lietuvio bruožas – polinkis savižudybei arba kitų žudymui. Nes režisieriams labai smagu matyti aktorių, nepridengtą jokiu psichologiniu ar simboliniu grimu, kalbantį kažkokias patetiškas nesąmones avanscenoje (Jūratės Vilūnaitės, Juditos Zareckaitės personažai). Japonai galėtų pavydėti tokio rafinuoto charakirio. Dar gan efektingai gyvus charakterius žudo simboliai ir abstrakcijos: jauna XXI a. kartos moteriškė meldžiasi mėnuliui; vėlės sėdasi nebe ant vėlių suolelio, bet į vėlių fotelius; koriai tampa keturkampiais; videoprojekcijos savo dirbtinumu ir ne-mintimi užmuša jau užsimezgusius gyvus Šarūno Puidoko, Vitalijos Mackevičiūtės personažus ne prasčiau už stribų kulipkas. O priešiškų galių protagonistai yra tokie galingi ideologijų simboliai, kad režisieriui neliko kitos išeities, kaip tik apkamšyti juos visais įmanomais štampais (Paulius Ignatavičius, Remigijus Bučius, Jonas Korenka).

Peršasi dar viena išvada apie lietuvių rezistencinio teatro būdą: nepaisant personažų tvirtumo ir jų demiurgiškų užmojų, Aristoteliui šio krašto amfiteatre nebūtų ko veikti: čia charakteriai nesikeičia nuo pradžios iki galo, visos tiesos išrėkiamos jau pačioje pradžioje, o vėliau tik jomis vadovaujamasi. Tai yra visiškai kitokia, galbūt net šiuolaikinė dramaturgija. Todėl logiškai katarsis lietuvių žiūrovą gali ištikti bet kada, net ir uždangai neprasivėrus. Tai dar sykį paliudija tvirtą lietuvio būdą. Susitvarkius su graikų dramos falangomis ir Ezopo kalba, kitos (estetinės) okupacijos jo teatrui nebaisios. Tas pats pasakytina ir apie lietuvių žiūrovą. Jis stiprus ir iškęs.

Skaityti visus „Verslo žinių savaitgalio” straipsnius

Recenzijos