Į Londoną! (kultūrinio identiteto paieškos)

Lina Klusaitė 2006 10 23

aA

““
Birutė - Jūratė Onaitytė, Antoška - Eimutis Kvosčiauskas
Jei pavargote nuo metaforinio teatro giluminių prasmių ir pasiilgote Lietuvos aktualijų bei kasdienio gyvenimo impresijų teatre – šis spektaklis būtent jums. Taip savo naująją premjerą galėtų anonsuoti Kauno valstybinis dramos teatras, jau kelintą sezoną prioritetu laikantis įvairių lygių žiūrovams subalansuotą repertuaro įvairovę. Laikinai pasiskolintoje Girstučio salėje (didžioji remontuojama) praeitą savaitę buvo pristatyta Ramunės Kudzmanaitės režisuota Mariaus Macevičiaus pjesė „Antoškos kartoškos“. Šiuolaikinės lietuviškosios dramaturgijos panoramos skaitymuose įvardyta kaip aktualijų pjesė, ši drama buvo pastebėta dėl ekspresyvaus teksto ir Lietuvoje dar reto, bet lietuvio širdžiai artimo socialinės dramos žanro lokaliame kontekste.

Štai taip ir gyvename, pasakytų pjesės autorius: parduodam namus prie jūros, paliekam neišsipildžiusias svajones, bręstančius antoškas ir išvažiuojame pas alibabas laimės ieškoti. Tie mums siūlo aukso kalnus, nuosavus restoranus Edinburgo senamiestyje, o už tai mandagiai paprašo išspausti devintą prakaitą ar ištuštinti ir taip kiauras šeimyninio biudžeto kišenes. Ir nieko nepadarysi, kad į tokių „stebukladarių“ alibabų rankas papuola Šecherezados pasakomis tikinčios ir meilės trokštančios lietuvaitės. Nors kirviu kapok, šaknyse glūdinčio gyvastingo tikėjimo ir atkaklumo neišmuši nei per kur. Gajus tas lietuvių moterų būdas.

Ramunei Kudzmanaitei, atidžiai sekančiai socialinės dramos žanru, pavyko nesubanalinti buitinio pjesės siužeto. Kasdienio gyvenimo situacijas paversdama subtiliomis teatrinėmis išraiškomis, ji sudėliojo socialinio gyvenimo apybraižą, kurioje iš anksto užprogramuota žmogiškoji drama žiūrovuose palieka gilesnius įspaudus. Pjesėje buitinių detalių kupina gyvenimo proza spektaklyje įsibūtina, ir įsibūtina įvairiausiais pavidalais: jame sutelpa gyvenimą žlugdančios situacijos ir juokas, skaudi tiesa ir absurdas, praradimai ir akimirką trunkantys nušvitimai. Veikėjų gyvenimas spektaklyje banguoja pagal visas galimas jausmų skales: tai išsiveržia motinos ir sūnaus emocijų vulkanu, tai natūraliai pereina į ramią veikėjų refleksiją. Užkabinę žiūrovą trumpais susiklausymo dialogais, suklijuotus santykius aktoriai vėl čia pat emocingai išderina. Prie viso to pridėjus dar situaciją komentuojančių giminaičių ironiškas replikas ir gestus, spektaklis įgauna temperamentingo dinamiškumo.

Pažerdama pliūpsnį aktorinių išraiškų, emociniu spektaklio centru, žinoma, tampa Jūratė Onaitytė, kurianti komplikuoto vidinio gyvenimo, ypač jaunystėje, moterį. Jau pirmasis retrospekcinis epizodas, kuriame stumdama vaikišką vežimėlį su mažuoju Antoška keistai susirietusi ji atpėdina prašytis prieglobsčio pas stačiokišką, matyt, taip pat audringus laikus išgyvenusią motiną (Milė Šablauskaitė), parodo jos vėjavaikišką, nenumaldomą būdą. Tačiau jaunystės paklydimai Birutei suteikia tik jaunatviškumo, o Onaitytei – šviežių, sodrių vaidybinių atspalvių. Aktorė ir išgyvena savo personažą, ir kartu žaidžia su juo. Onaitytės Birutė jaunatviškai patrakusi, bet tuo pačiu kupina motiniškos šilumos, betarpiškai bendrauja su sūnumi, vis dar ieško meilės ir tiki šviesia ateitim. Būtent pastaroji yra šios moters perpetuum mobile, dėl jos ji gali devynias jūras perbristi ir kalnus perkopti, dėl jos ji gali ir prakaitu uždirbtus pinigus į turko „Alibabos“ sąskaitą pervesti. Nepalaužiamai įsitikinusi šviesia ateitimi, savo apsėdimu ji panaši į Mariaus Ivaškevičiaus herojų Pokštą, ateities gerovės vizijas siejantį su Madagaskaru. Jūratės Onaitytės Birutei Madagaskaras yra jos laimingas gyvenimas su sūnumi išsvajotame užjūryje, kur jų materialine gerove rūpintųsi egzotiškasis „geradaris“, save išdidžiai vadinantis Frenkiu ar Polu. Taip ir skamba niekada neišsipildantis „Trijų seserų“ motyvas – bus, būtinai taip ir bus, ji ten išvažiuos, ir išspaudusi iš savęs paskutinius syvus, susikurs gražų, turtingą rytojų, – „Į Londoną!“.

Bandydamas sugriauti šį motinoje besisukantį ydingą iliuzijų ratą, Eimutis Kvoščiauskas modeliuoja nuskriausto žvėriūkščio reakcijas, kartais gal kiek ir užstringančias dirbtinai spaudžiamose balso moduliacijose, tačiau išlaikančias vidinę personažo logiką. Kvoščiausko Antanas ne tiek pyksta, kad motina nesupranta papuolusi į paprasčiausio aferisto rankas, kiek išgyvena neteisybę dėl buto pardavimo, neteisybę, kad, motinai išvykus, nesaugus gyvenimas toliau byrės į šipulius. Jo asmeninę dramą sustiprina dailininkės Lauros Luišaitytės sukurtas vaikiškas piešinys galinėje sienoje. Jis – Antano vaikystės svajonės apie namelį prie jūros, kuriame pieštų žmogelių istorijos dar rutuliojasi kartu, vietoj Kalėdų dar nešvenčiamas Kurban Bairam, o skraidantis lėktuvėlis dar nėra grėsmės ir išsiskyrimo ženklas. Tačiau giedras Antano vaikystės prisiminimų dangus spektaklyje jau nuo pat motinos atvykimo aptrauktas materialinio rūpesčio, o artėjanti buto pardavimo nuojauta vis labiau sugeria paskutinius viltį teikiančius argumentus. Vėl sukirba čechoviški motyvai: galiausiai butas parduodamas ir spektaklio pradžioje išnešimui sukrauti baldai tampa išsipildančiu ženklu. Belieka apsispręsti, ar palydėti motiną į stotį.

Rojus. Pinigai. Meilė. Viltis. Spektaklyje šios sąvokos pasirodo kaip stoties perono tablo nuorodos, atvykstantiems ar išvykstantiems siūlančios gyvenimo alternatyvas. Klausimas, „ką pasirinkti?“ režisierės interpretacijoje iškyla kaip Damoklo kardas, brėžiantis prasminius spektaklio karkaso kontūrus. Veiksmo eigoje tai vienas, tai kitas užsidegantis tablo skydas tarsi kontroliuoja, siūlo ar stebi personažų būsenas. Ne veltui imituojamoje motinos ir sūnaus kelionėje autobusu į Klaipėdą užrašai „viltis“ ir „meilė“ ima mirkčioti lyg šviesos signalai, sufleruojantys pasirinkimo galimybes. Tačiau Onaitytės Birutė nelinkusi daug galvoti, nes ir tugodūmui aišku, kad visos laimingo gyvenimo alternatyvos šiandien tapatinamos su pinigais. Be jų „ griazi v kniazi“ nevirstama ir raudonu kilimu, kuris driekiasi išilgai scenos, nevaikštoma.

““
Kovojant dėl utopijos. Mariaus Macevičiaus nuotraukos
Raudono kilimo metafora spektaklyje žymi tuos pasirinkimo riboženklius, kurių kaina sumokama už utopines viltis. Įtikinti Jūratės Onaitytės Birutę pasilikti politiškai, ekonomiškai ir dvasiškai nustekentoje Lietuvoje, kurioje paprastų žmonių laimė atrodo tiesiog politiškai nepadoriai, reikštų atimti iš jos utopijos dvasią. Antra vertus, šios utopijos kaina taip pat begalinė – už ją Birutė aukoja savo egzistencinę būseną, pastarąją paversdama nuolatiniu pinigų kalimu, diena iš dienos galvojant apie artėjantį rojų, tam tikra prasme – žengimą raudonu kilimu. Šiuo atveju daug daugiau laimi Kazys (Robertas Vaidotas), Stasė (Vilija Grigaitytė) ir Irena (Ugnė Rukšaitytė) – pragmatiški materialistai, kurie spektaklyje užima tvirtesnes orientavimosi sistemoje pozicijas. Savo ironiškais įvaizdžiais jie atstovauja gerai prakutusiam miesčioniškosios kultūros sluoksniui, o Stasė ir Kazys, išmokę gero tono manierų, šliejasi dar ir prie tariamo „elito“ atstovų, kurie mano, jog yra per daug išmintingi, todėl savo nepritarimą demonstruoja iškalbingomis nebyliomis reakcijomis.

Apskritai reikia pasakyti, kad režisierė Ramunė Kudzmanaitė pjesėje esantį autentiškų įvykių pasakojimą pavertė ne tik asmeninės istorijos refleksija, bet pakėlė ją iki kultūrinio identiteto paieškų. Spektaklyje ne praplaukiama socialinės tikrovės paviršiumi, bet ieškoma atsakymo, galinčio nusakyti sociumo, kuriame tarpstame, būseną, o kartu galinčio įvardyti toje būsenoje pasimetusio žmogaus jauseną. Kaip pasakytų Peteris Sloterdijkas, pažvelgęs į paskutiniame epizode susigūžusią ir lagaminą apsikabinusią Onaitytės Birutę, – negalime sau leisti romaus požiūrio, nes emigracija tapo ne tik fiziniu, bet ir psichologiniu reiškiniu: „Ištisi gyventojų sluoksniai jau seniai savo vidumi gyvena kitur, tik ne šioje šalyje. (...) Didžioji dalis visuomenės seniai pasirinko emigraciją laisvu laiku, ir žodis gyvenimas jiems įgyja ryškių spalvų, prisimenant tik kai kurias pavykusių atostogų akimirkas...“. Viena iš tokių akimirkų galėtų būti ir bilietas į spektaklį.

Recenzijos