Užuomina: nejaugi nieko vienas kitam neturime?

Alma Braškytė 2006 10 16

aA

““
Klientas (Ignas Ciplijauskas) ir Dileris (Sergejus Ivanovas) tarp tikrumo ir žaltvykslių. Mariaus Jasinevičiaus nuotrauka
Bernard‘o-Marie Koltèso „Medvilnės laukų vienatvėje“ – pjesė-užuomina, neleistinai išsiplėtusi daugiau nei dvidešimtyje puslapių. Jei pavyksta užčiuopti, į ką ta užuomina apeliuoja – randi plačius situacijos paaiškinimus ir detalizuotus niuansų aprašymus; jei užuominos nepavyksta „pagauti“ iš pat pradžių arba suabejoji prielaidos teisingumu, lieki lūkuriuoti nejaukiame ir nesvetingame išsprūdusios minties akligatvyje, o pjesė-užuomina tolsta savąja gatve šokdama manieringus piruetus.

Dalios Jokubauskaitės spektaklis Menų spaustuvės Kišeninėje salėje, iš kurio žiūrovas tikisi pagalbos (manau, visai teisėtai) – įžeminti, prikabinti, prie ko nors pritvirtinti tą neapibrėžtoje neutralioje erdvėje ir laike pakibusį Dilerio ir Kliento dialogo voratinklį (kurio tiesiog nusimesti neišeina, jis kibus, įsivelia į tavo nuojautas ir atsiminimus aistringom ir lipniom žodžių kaskadom), – jis (t.y. spektaklis), neateina pasitikti tavęs (t.y., žiūrovo) kaip tas elektros nušviestų langų gyventojas, kad padėtų sėkmingai aukštutinėmis gatvėmis nueiti nuo taško pjesės pradžioje iki pabaigos taško.

Jis (spektaklis) yra toks pats, kaip ir pjesės skaitytojas, o vėliau spektaklio žiūrovas – nuojautom ir naujom metaforom besivadovaująs klajūnas, tai atsitiktinai užklystantis į apšviestąją gatvės dalį stiprios nuojautos (ir Vainiaus Sodeikos muzikos) pastūmėtas, tai suabejojęs, ar tai ne žaltvykslė, išsišaipanti iš ilgiausio teksto pasažo.

Atrodo, tokia pavojinga žaltvyksle režisierė palaikė nemažą teksto pradžios gabalą, kuriame prasideda neva atsitiktinis Dilerio (Sergejus Ivanovas) ir Kliento (Ignas Ciplijauskas) susitikimas. Spektaklyje pasirinkta kol kas nesiklausyti, ką jie sako vienas kitam – svarbu pristatyti sprogstamą baimės ir agresijos mišinį, kuris ilgai vaiko abu personažus dažnai išmesdamas juos net už vaidybos aikštelės ribos. Ir akcentuoti stebėtiną abiejų manieringumą, kuriam leista vilkėti bufoniškosios teatrinės tradicijos rūbą (atitinkamus „medžiagiškuosius“ kostiumus sukūrė Irma Mickevičiūtė). Manieringumą, kuriame nusižeminimas ir įžūlumas virsta vienas kitu, rodo išvirkščiąsias savo puses, ir hermetiškai apsaugo personažus nuo bet kokio minėtųjų savybių psichologiškumo.

Čia užuominas ir prisiminimus dėliojantis žiūrovas gali iš karto prisiminti Dalios Jokubauskaitės spektaklio „Bestuburiada“ negailestingai niekinantį žvilgsnį į „orumą“ (tikriau – „veidą“) besistengiančių išsaugoti žmogelių tarpusavio santykius, groteskiškus jų pūtimosi vienas prieš kitą, baimės ir agresijos vienas kito atžvilgiu pavidalus.

Vis dėlto bufoniškosios intonacijos ir santykiai ilgainiui nusimetami kaip ir klouniški kūno proporcijas darkantys apdarai, liekama su visiškai neteatriškais kostiumais ir psichologinės vaidybos priemonėmis. Ir tik su šia nauja ekipiruote aktoriai Ciplijauskas ir Ivanovas leidžiasi narplioti tai, ką galima pavadinti bet kokio formalaus, legalaus ir įvardyto žmonių (kuriuos, anot Koltèso, visada reikėtų minėti neatskirai nuo gyvulių) bendravimo potekstėmis, tikraisiais tikslais, slaptomis viltimis ir giluminiais ketinimais. Ir nors Ivanovo Dileris turi į ritinį suvyniotą kilimėlį, savotišką priedangą, alibi, turintį įrodyti, kad vyksta tiesiog pirkimo-pardavimo sandėris, aišku, kad režisierė tik tam ir atnešė tą kilimėlį į sceną, kad įrodytų, jog šis formalus prekybos sandėrio objektas yra absoliučiai nesvarbus.

Tai, kas iš tikrųjų svarbu – kad Igno Ciplijausko Klientas labai jautrus ir įžeidus, todėl labai pavojingas sau ir kitiems, ir kartu labai vertingas, nes tikrai turi slaptų norų. Ir kad Sergejaus Ivanovo Dileris – pakankamai patyręs tokių potekstinių santykių „specialistas“, ne kartą „nudegęs“, todėl moka šiek tiek pridengti savo asmeniškumą profesionalo manevrais, tačiau jo troškimas patenkinti Kliento norą dėl to neapmalšo. Ir kad nepaisant visų puolimo ir gynybos strategijų, tikro ir apsimestinio nuolankumo ir įžūlumo, abu – ir Klientas, ir Dileris – išsiskirdami tikisi, kad vis dėlto jie turi vienas kitam kažką pasiūlyti. Ir šitai lietuviškųjų „Medvilnės laukų“ klajokliams svariau už ginklus, kuriais už neišpildytas viltis siūlo atsimokėti Koltèsas.

Recenzijos