Penktas veiksmas – teatre

Vilmantas Juškėnas 2006 10 16

aA

““
Mirties pasiuntinys – Vaidotas Žitkus
Keistuolių teatro spektaklis „Penktas veiksmas“, režisuotas Andriaus Kaniavos pagal rusų autoriaus Aleksandro Stroganovo pjesę „Aktas“, yra vienas iš tų retesnių spektaklių, kuomet žiūrovai tampa nepaprastai stipriai į aktorių vaidybą sukoncentruoto reginio stebėtojais.

Nedidelėje scenos erdvėje akį rėžiančių (raudonos, baltos ir juodos) kostiumų spalvų sąskambiai kuria ryškų dėmesio centrą vos tik įžengus pro salės duris. Čia nėra dėmesį blaškančių scenografijos detalių, kostiumai, apšvietimas bei muzika išryškina personažų savybes, vizualiai išreiškia įvairiausias fantastiškas vizijas. Aktorių ir žiūrovų erdvės taip priartintos, kad intymus ryšys ir flirtas tarp jų spektaklio metu tampa neišvengiamas.

„Meilė ir mirtis – viskas gyvenime sukasi apie šias sąvokas“, - teigia pjesės autorius Stroganovas. Spektaklio herojų Bobo (Andrius Kaniava) ir Adelės (Aldona Vilutytė) santykių drama – tai tragikomiška meilės, senatvės, mirties temų samplaika, lydima žaismingai absurdiško nesusikalbėjimo. Teatrališkai jausmingos Adelės meilė gyvenimo džiaugsmui, galiausiai pačiai meilės idėjai, susidūrusi su „šilto ir šalto gyvenime mačiusio“ Bobo senatviniu marazmu, atmieštu gudrumu, ironija ir atšiaurumu, pamažu vis augina konfliktą, ryškų kaip ir kontrastingi personažų kostiumai. Neadekvatūs psichologiniai poros santykiai, intymios personažų pokalbių temos bei išorinėmis balso ir kūno plastikos priemonėmis grįsta aktorių vaidyba – komiškų situacijų ir juoką keliančių detalių generatorius. Tačiau viskas vyksta neskausmingai, psichologinio gilumo veikėjų santykiuose neįžvelgsime, net jei jie ir psichologiškai niuansuoti (pjesės autorius –profesionalus gydytojas psichiatras!). Ir ne psichologija, išgyvenimai čia svarbiausi. Užuojautos, pykčio, savęs atradimo herojų paveiksluose, o galiausiai katarsio (nors spektaklis įkyriai pristatomas kaip „didelė dviejų dalių tragedija mažoje erdvėje“) šiame spektaklyje nepatirsime. Tik ne tokiu atveju, kai viskas taip atvirai teatrališka, o tragedijos ir komedijos žanrai susipynę.

““
Aldonos Vilutytės Adelė ir Andriaus Kaniavos Bobo. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Šiame spektaklyje imponuoja kaip tik tas žavingas atviras teatras, o tiksliau – teatro iliuzijos spektaklyje demaskavimas. Tokio demaskuotojo funkciją atlieka trečiasis spektaklio veikėjas Mirties pasiuntinys (Vaidotas Žitkus). Jis – tarsi jungiamasis spektaklio dramaturginės grandies elementas, gebantis būti tuo, ko reikia: spektaklio pradžioje jis pasitinka žiūrovus, pristato veikėjus, vėliau ne kartą įgauna įvairių Bobo ir Adelės vizijų pavidalus, galiausiai įsikiša ir tampa poros konflikto ašimi.

Spektaklyje visi trys veikėjai vienodai svarbūs. Tačiau savo efektingumu, originalumu ir ryškumu labiausiai žavi bei išsiskiria Andriaus Kaniavos kuriamas Bobo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad aktoriaus kuriamas veikėjas tėra irzlus, sumarazmėjęs ir suvaikėjęs senis. Tačiau Bobo netikėtos ironiškos intonacijos ar anekdotiškos replikos, kažką slapto turintys žvilgsniai intriguoja stebint šį personažą. Be to, Kaniavos vaidmuo trykšta komizmu. Vaidoto Žitkaus Mirties pasiuntinio perdėtas teatrališkumas, peraugantis retkarčiais tiesiog į pantomimišką maivymąsi, paprasčiausiai erzina ir tikrai juoko nesukelia. O Aldonos Vilutytės Adelė, kad ir kokia jausminga, ryški ir emocionali bebūtų, nuolatos taikliai nugesinama Bobo šmaikščių replikų.

Senatvė ir mirties artėjimas – Bobo didžiausios baimės. Adelė bijo teatro, nes tik ten ji jaučiasi gyvenanti, tik ten ji gauna išsiilgtosios meilės dozę, nesvarbu – kokiam nors meilužiui ar pačiam gyvenimui. Skirtingi šios, kiek groteskiškos, poros tikslai ardo jų jau ir taip keistus santykius. Tačiau visa tai tik teatras. „Keistuoliai“ apverčia aukštyn kojom šią „didelę dviejų dalių tragediją mažoje erdvėje“ ir leidžia pajusti aktorių vaidybos vingrybių ir sąlygiško teatro vaizduotės skonį.

Recenzijos