Nei Rusijoje, nei tropikuose

Vilmantas Juškėnas 2006 10 01

aA

““
Palomo (Aleksas Kazanavičius) ir Čeče (Jurgis Damaševičius) flirtas su Marela (Rasa Marazaitė)
Apie pažadus

Valstybinis Jaunimo teatras savaitgalį pristatė naujojo sezono pirmąją premjerą – Kosto Smorigino režisuotą „Ana tropikuose“. Spektaklio programėlė žadėjo „sprogstamąjį mišinį“ – literatūrines Anos Kareninos emocijas, susiliejusias su „tropikų karščiu, gyvų žmonių aistromis, keršto išprovokuotu krauju, gaiviais cigarų dūmais ir talentingiausiais Jaunimo teatro aktoriais...“. Deja, pažadai liko tik pažadais. Tropikų karštis, pakilus scenos uždangai, neužplūdo, veikėjų aistros kraujo ir emocijų nei man, nei, kiek pastebėjau, kitiems žiūrovams neįkaitino. Lyg ir žvalus į teatrą atėjęs, išėjau mieguistas. Kažkaip nejauku pasidarė. Lyg ir premjera, o įspūdis toks – tarsi jos ir nebuvę...

Apie pjesę „Ana tropikuose“

Šiuolaikinio amerikiečių dramaturgo Nilo Cruzo pjesė „Ana tropikuose“ pelnė ne vieną apdovanojimą, o 2003 m. laimėjo prestižinę Pulitzerio premiją, nurungdama tokių dramaturgų kaip Edwardo Albee‘o ir Richardo Greenbergo kūrybą.

Cruzas teatro rinkai sukūrė išties egzotišką produktą. Dramaturgas savo pjesėje meistriškai komponuoja istoriniais faktais paremtas cigarus gaminančių spalvotųjų darbininkų gyvenimo realijas su tolimosios Rusijos literatūros klasika – Levo Tolstojaus „Ana Karenina“. Amerikoje tai sėkmingai dramaturgo eksploatuojama pirmiausia dėl savo istorinio aktualumo. Iš Kubos kilusiems amerikiečiams Cruz‘o pjesė – savotiškas jų kultūros ir istorijos dokumentas. Na, o visiems kitiems, taip pat ir mums, lietuviams, „Ana tropikuose“, manau, gali imponuoti savo tolimų kraštų egzotikos atmosfera, intriguojančiu siužetu, bendrųjų vertybių ir kultūros tradicijų puoselėjimu.

Pjesėje „Ana tropikuose“ – cigarų gamyklos darbininkų gyvenimo peripetijos. 1926-ieji, Florida, Ibor Sičio miestelis. Į seną Kubos emigrantų gamyklą atvyksta jaunas vyriškis Chuanas Chulijanas. Jis – skaitovas, darbininkų kasdieninę rutiną praskaidrinantis skaitomais grožinės literatūros romanais. Jo skaitoma Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ ne tik atgaivina tvankią fabriko darbo atmosferą, sužadina svajones ir fantazijas, bet ir visiškai sujaukia visų darbininkų gyvenimus. Literatūra persipina su tikrove, fikcija tampa realybe. Globalios tradicijų ir naujo gyvenimo vertybių, modernizacijos priešpriešų dramos fone vystomos veikėjų aistros, meilės santykių peripetijos. Skaitovo atvykimas išprovokuoja seniai brendusius cigarų fabriko darbininkų tarpusavio konfliktus, šeimynines dramas. Romantiškai prasidėjusi, visa istorija pabaigiama su kraujais.

““
Vidas Petkevičius ir Jurgis Damaševičius. Mariaus Abramavičiaus nuotraukos
Apie teksto paradoksus

Kosto Smorigino režisuotame spektaklyje pjesės tekstas ir siužetas, išskyrus pabaigą, išliko nekeistas. Tačiau būtent tekstas tiek gelbėjo, tiek ir klampino spektaklį. Jis stabdė veiksmo tempą, nes kone visų veikėjų dialogus lydėjo nuolatinės pauzės, tiesiog „užsmaugusios“ veiksmo intrigą. Darėsi nepakeliamai nuobodu laukti, kol pagaliau pasibaigs dainelės ir prasidės kokia nors netikėta įvykių užuomazga. Vietoje ryškaus veikėjų pristatymo, greito įvykių vaizdavimo pirmasis spektaklio veiksmas savo lėtu tempu tiesiog kėlė žiovulį. Tik ar kaltas čia tekstas, jei aktoriai sau ramiai žvalgėsi vienas į kitą, „reikšmingai“ tęsdami savo veikėjų kalbas?

Kita vertus kaip tik tekstas ir gelbėjo aktorius. Šmaikštus dramaturgo žodis ne kartą sukėlė juoką ar bent jau privertė nusišypsoti.

Apie erdves

Spektaklio scenografija (dailininkas – Marijus Jacovskis), statiška iš medinių lentelių sukalta, nefunkcionali siena, simetriška lieptelių ir kėdžių kompozicija, atrodė lyg migloje skendinti neaiški erdvė. O toje erdvėje nuolatos vieni prieš kitus buvo rikiuojami vyrai ir moterys – vizualiai sukomponuotas konfliktas. O jeigu, tarkime, sienos nebūtų? Ar pasikeistų kas nors spektaklyje? Manau, nelabai. Tad taip ir lieka neaišku, kam reikalingos tos iliustratyvios dekoracijos.

Apie literatūrines emocijas

Nesuprantama ir ta dainelė, tapusi spektaklio leitmotyvu: „Ooo... Melagis esi! Bet juk tai daro vyrai visi.“ Ar šie žodžiai turėtų išreikšti spektaklio moralinę problematiką? Pasirodo, kad tuo melagiu tampa Chuanas Chulijanas, kuriamas aktoriaus Andriaus Bialobžeskio,– juk būtent skaitovas sujaukia fabriko moterų ir vyrų mintis. Jo skaitoma „Ana Karenina“ tampa tuo nuolatiniu aistrų katalizatoriumi darbininkams, kurie, kiekvienas skirtingai, tačiau daugiau ar mažiau tapatina save su šio rusų romano veikėjais ir imasi „vaidinti“ sau artimas roles.

Naivi ir infantili aktorės Rasos Marazaitės kuriama Marela ir meilės ieškanti aktorės Dovilės Šilkaitytės Končita – nuolat besisukančios aplink skaitovą. Tačiau šios moterys apgaudinėja save labiau, negu Chuanas jas. Apsigaudinėja, nes gyvena iliuzijų pasaulyje. Končita, įsijautusi į „Anos Kareninos“ siužetą, įsiteigia, kad jos vyras Palomo (Aleksas Kazanavičius) jai neištikimas. Dėmesio, o ir meilės iš savo vyro trūkumas pastūmėja moterį į neištikimybę ir sujaukia jos jausmus.

Apie tropikų karštį ir aistras

Nilo Cruzo pjesė žaisminga, pilna spalvingų veikėjų. Jau vien gaidžių peštynės kokią egzotišką atmosferą sukuria! Bet spektaklyje skamba keistai sulietuvintos Lotynų Amerikos ritmais dvelkiančios dainelės. Garsioji „Guantanamera“ atliekama spektaklio „muzikantų“ taip, kad greičiau juokas ima klausantis ir regint karikatūrišką atlikėjų paveikslą. Na, o aktorių choreografija labiau primena kaimišką balaganėlį, o ne aistringą tropikų gyventojų šokį.

Kaip ir pabaigoje pavydas ir klasta paima viršų, ir laimi šaltas plienas. Bet toliau seka graži metaforiška scena – skaitovui mirus, žiema ateina į cigarų gamyklos darbininkų širdis. Tačiau, turint omenyje spektaklio emocinį paveikumą, mums dėl šios tragedijos nei karšta kaip tropikuose, nei šalta kaip Rusijoje.

Recenzijos