Natūralumas iš laidelių ir grimo. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos fragmentas

Neseniai išgirdau vieną gražiausių savo gyvenime komplimentų: „Naudoji krem-pudrą? Neįtikėtina, visai nesimato!” Ši komplimentą ištariusi draugė prisipažino, kad kasdien piešia savo veido bruožus iš naujo.

Beje, mano krem-pudros spalva vadinasi nude (angl. nuogas). Paradoksalu, tačiau grimas yra  ne vien slepiantis, pagražinantis ar koreguojantis, bet ir apnuoginantis, kad būtų „kaip natūralu“. Natūralumas jau seniai yra dirbtinai konstruojamas, jis kaip ir daugelis kitų mus supančių dalykų pasidarė simuliakru, už kurio slepiasi tai, ko iš tiesų jau seniai nebėra. Mano močiutei natūralūs atrodė saulės nublukinti plaukai ir plaukuotas apgamas ant skruosto, o dabar grožio salonai ir sporto klubai pagal populiarumą, ko gero, yra antroje vietoje po didžiųjų prekybos centrų. Siekiant dirbtino ir taip trokštamo įgyti natūralumo, pateisinamos bet kokios priemonės, o skrupulingai apgalvotos viešųjų ryšių strategijos iš gyvenimo būdo žurnalų diktuoja tokio natūralumo kanonus: natūralu būti seksualia blondine su mylimu vyru ir sėkminga modelių agentūros savininkės karjera bei laikytis braškių dietos. Viskas yra lyg natūralu ir viskas daroma vardan natūralumo.

Oskaro Koršunovo režisuotoje  „Grimo operoje“ natūralumas ne vien simuliakriškas. Viena vertus, natūralūs (vadinasi, neišvengiami) yra laiko tėkmės procesai, keičiantys raukšlių skaičių ant veido bei ilgainiui sąlygojantys žmogaus išėjimą iš karjeros ir gyvenimo žaidimų. Kita vertus, bandoma tiems procesams priešintis (arba atvirkščiai – nesipriešinti) ir štai čia gimsta simuliakras: ženklų pagalba pradedamas kurti „tikras“ natūralumas, o grimas tampa įrankiu tokį natūralumą kurti.

Be abejo, sceninis grimas yra neišvengiamas bet kurio teatro atributas (įdomu, ką pasakytų graikai, pavartę šiuolaikinį grimo vadovėlį?), tačiau „Grimo operoje“ į jį žvelgiama ne vien iš scenos (tiksliau – jos užkulisių), bet ir iš gyvenimo už jos ribų perspektyvos. Spektaklio pradžioje scenoje išvystame infantilias būtybes su naiviais troškimais, dar nežinančias, kaip susiklostys jų tolimesnis (sceninis ir realus) gyvenimas. Čia grimas (reveransai dailininkėms Laurai Kreivytei ir Jolantai Rimkutei, neatpažįstamai pakeitusiom aktorius) yra viena iš teatrinių priemonių, padedančių aktoriams sukurti skirtingų amžių ir tipų personažus, o jų natūralumas (šioje vietoje – adekvatumas  sutinkamiems gyvenime tipažams) kuriamas subtiliai pagautomis ir kartu tarsi sąmoningai nevaldomomis balso tonacijomis. Laikui bėgant personažai sensta (o kartu su jais – ir aktoriai nuotraukose, projektuojamose ant sienos už jų), ir grimas dar storesniu sluoksniu padengia ne vien jų veidus, bet ir gyvenimus: jie vaidina save, atsigręždami į praeitį, kurioje buvo tuzinai gerbėjų, kvapą gniaužiančios karjerų aukštumos ir pilnas įvairiausių priemonių grimo kambarys.  Sceninio (o turint omeny aktoriams būdingą gyvenimo „ant scenos“ ir „už jos ribų“ susiliejimą – ir realaus) gyvenimo pabaigoje po storu grimo sluoksniu nebesislepia niekas. Stanislavskio taip geidžiama „jausmų tiesa“ tarp aktorių ir žiūrovų salės „Grimo operoje“ taip ir negimsta, nes šios tiesos čia paprasčiausiai nėra. Viskas yra grimas.