Už teatrą, prieš teatrą

Vaidas Jauniškis 2006 02 25 Verslo žinios, 2006 02 24

aA

Kaimynė - Rasa Rapalytė, Motina - Doloresa Kazragytė, Gaučys - Ramūnas Cicėnas
Vasario pradžioje Vilniuje lankęsis britų aktorius Timas Crouchas savo dviem spektakliais nubrėžė gan griežtą, beveik aristotelišką liniją tarp teatro kaip apsimetinėjimo meno ir teatro, gimstančio žiūrovo galvoje. Ir visai nelauktai savo negiliais spektaklyčiais-pasakojimėliais jis priminė teatro pagrindus. Romualdo Granausko „Duburys“, vaidinamas Nacionalinio teatro Mažojoje salėje, teatro skalėje atstovautų viduriui tarp reprezentacijos ir bandymo apsimetinėti bei žaisti teatrą.

Brito simpatijos – vaizduotės teatro pusėje. Apsimetinėjimui, priešingai, teko vienos antipatijos. Galima būtų prieštarauti: kaip gali save gerbiantis ir kiek pralavinto skonio žiūrovas rimtai stebėti aktoriaus rodomas tabletes, tik ką paimtas iš žiūrovės, ir sutikti, kad tai – veikėjo mama, o mobilusis telefonas iš Algio Greitai rankų – jo draugas ar tėvas?

Bet, po spektaklio sakė Crouchas, – kai žiūri į baltai-juodai apsirengusį jaunuolį šalia XV a. pilies dekoracijų, ir jis tau į XXI amžių rėkia esąs Danijos princas, – tai nieko, viskas normalu? Tai – leistina, o šukos, daiktai, paimti iš žiūrovų, – nebe? Kitas Croucho neišsakytas, bet parodytas argumentas, – vaikystės žaidimuose mums bet kokia lazda atstodavo arklį. Kodėl šukos negali būti seserimi? Ir be jokių metaforų ar prasminių sąsajų, tiesiog „taip tyčia“.

Spektakliai galėjo ir nuvilti, ir nustebinti: abu – ir „Mano ranka“, ir „Ąžuolas“ yra visiškai neišvaizdūs, negražūs, grubūs kaip Edinburgo plytos. Ir kaip jie to miesto festivalyje gavo apdovanojimus? Net nuotaikos nesistengiama sukurti. Tačiau drauge – tai puikūs jo parašyti pasakojimai apie manipuliaciją, įgyvendinti manipuliavimo principais.

„Mano ranka“ pasakoja apie šiuolaikinio meno centrų politikas: nepakankamai gavęs dėmesio vaikystėje paauglys nusprendžia jo pelnytis gyvendamas su pakelta aukštyn ranka. Po kurio laiko jis tampa pozuotoju dailininkams, reklama jų parodoms Vokietijoje „Man(i)festation“ (aliuzija į Kaselio „Manifestą“), galiausiai - meno objektu, kuriuo galima gerai prekiauti JAV, šalyje, kur žmones pasitinka statula, laikanti iškeltoje rankoje fakelą.

„Ąžuolas“ – apie hipnotizuotoją, kuris pasirenka savo seansui žmogų (Vilniuje – aktorių Sakalą Uždavinį, su kuriuo anksčiau nebuvo repetuota) ir rodo, kaip reikia blefuoti hipnozę: mikrofonu pranešinėja aktoriui į ausines, ką daryti. Aktorius daro. Žiūrovai „taip tyčia“ patiki hipnozės galia. Ilgainiui tampa nežinoma, ar „pacientui“ įteigiama įvykusi avarija, ar aktorius/personažas ją padarė, tačiau staiga situacija apsiverčia, ir jau aktorius/personažas ima diktuoti sąlygas hipnotizuotojui. Kažkelintą kartą „apsivertus“ vaidmenims spektaklis baigiamas žodžiais „Tu atsimerki ir ...“ Nežinia, kokia realybė tavęs laukia ir kas bus kieno hipnotizuotojas.
Mūsų laukė susitikimas su aktoriumi, kuris net ir per spektaklį šiltai bendravo su publika, pavėlavusiems papasakojo, ką jie praleidę. O surinkti iš žiūrovų daiktai taip pat netiesiogiai leido jiems „dalyvauti“ spektaklyje. Galbūt vartotojiškoje visuomenėje reikia pasiskolinti iš žmonių daiktų, kad jie vėliau ant tavo padėklo sudėtų savo mintis?

Metamorfozės

Romualdo Granausko „Duburys“, vaidinamas Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, tokioje teatro skalėje atstovautų viduriui tarp reprezentacijos ir bandymo apsimetinėti bei žaisti teatrą. Kad įsitikintum, jog šis spektaklis kilo iš literatūros kūrinio, jo pradžioje ir pabaigoje skamba įrašytas Granausko balsas, tarsi nurodant, jog rašytojas - mūsų amžininkas, gyvas, net savotiškai dalyvauja spektaklyje. Bet su literatūra, regis, taip ir buvo atsiskaityta. Toliau jau – teatro reikalai.

Deja, ne visai taip. Granausko balsas iškelia klausimą ir dėl literatūros (kodėl šiandien tas romanas atsirado?), ir dėl teatro – kaip šis interpretuos jo kūrinį.
Bet Sigitas Račkys ne kartą įrodė, kad literatūra jam – ne kliūtis savoms fantazijoms, ir dažnai jam net spjauti į literatūrą (linksmiausia buvo, kai po Thomo Bernhardo „Minetti“ eskizo išaiškėjo, kad aktorius Pranas Piaulokas ir režisierius Račkys pjesę suprato skirtingai). Todėl literatūrą – ir būtinai ne pjesę – jis renkasi tik kaip šaką atsispirti ir šokti į savus vandenis.

Bet kokie yra jo vandenys, po spektaklio nepaaiškėja, o klausimo, kodėl „Duburys“ dabar atsirado ir teatro scenoje – geriau neužduoti.

Ramūnas Cicėnas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Granausko romanas jo paties nuo „Duonos valgytojų“ pakeltoje kokybės skalėje nėra didesnis literatūros įvykis. Jame įdomiausia – ne istorija (autorius pats prisipažįsta: ji – jokia, banali, tokių tūkstančiai), o pokarinės sovietinės realijos, beveik antropologinis, subtiliomis ir iškalbingomis detalėmis grįstas sovietinės tikrovės tyrinėjimas, – kaip Klaipėdos miestas virsta betono krūva su daugiabučių kubais, rusifikacija, su išgėrimais bendrabučiuose, su parsidavimais-atsidavimais dėl buto; viso krašto „kolonizavimas“ ir drauge su juo – moralės ir identiteto nykimas ir nykuma. Tą gerai pajuto inscenizaciją rašiusi Ingrida Daunoravičiūtė, atsisakiusi daugelio kaimo vaizdų.Bet taip pat buvo atsisakyta epinio stiliaus, ir per romaną buvo tiesiog šuoliais prašuoliuota. Be stilių, bet ir be detalesnio patyrinėjimo. Sovietines realijas turėjo atstoti Gintaro Makarevičiaus scenografija (viskas vyksta sunkvežimio “kuzave“-bute) ir Julijos Žilėnienės kostiumai (tiksliau – vyriškos anų metų „markės“ ir „trumpikės“, nes tokių puikių Mariaus Jampolskio-Kolios batų visas miestas būtų pavydėjęs).

Ir čia susiduriama su auditorijos skaldymu: vyresniajai kartai pakanka detalės, kad ant jos išaugtų visa prisiminimų piramidė, bet ką veikti jaunesniajai? Matyt, jai ir buvo skirtos intermedijos, komikavimai, ir pamažu nykaus peizažo romanas virto linksma sovietine komedija.

Skaitykite Granauską

Ramūnas Cicėnas nepasivargino ir savojo Gaučio –„ne tokio, kaip kiti“ paveikslą papuošė pingvinišku krypavimu ir tvarkingumu, žyminčiu nedrąsą, jautrumą. Bet – skaitykite Granauską: Gaučys kaip tik yra toks, kaip visi, nes ir istorija – kaip visų. Jis savarankiškas, net ir grubokas. Čia – komiškas ir nieko nesugebantis: nei į motinos mirtį kaip nors reaguoti, nei pas žmoną nelaimei atsitikus bėgti. Maša (Vitalija Mockevičiūtė) peršokuoja per savo istoriją lyg ir jautriai, bet visiškai iliustratyviai: pirmą kartą sugulusi su Gaučiu dėl padorumo papasakoja, kas ir kaip ją vaikystėje prievartavo (beveik: žinok, su kuo guli), ir tiek. Jokių psichologinių niuansų, jokios augimo dramos, – jiems tarsi nebeliko vietos.

Vienintelė Olga Polevikova sukuria savo herojės Klavos tragediją – stipri „sibiriakė“, temperamentinga, suprantanti tiek vyrus, tiek suvokianti savo skaudžią realybę be ateities dviejų vaikų mama (vis dėlto nepakankamai pagrindžianti, kad atsisako Gaučio dėl jo paties). Neginčijamai puiku, kad tam buvo pasirinkta Rusų dramos teatro aktorė, pasižyminti, matyt, jau genetiškai nulemtu kitokiu, ūmiu, staigiu temperamentu, ir ji taupiai, bet tiksliai išaugina visą savo vaidmenį. O kiti šio teatro aktoriai šalia dekoratyvaus „trijulės“ komikavimo bent jau atsineša daugiau „sovietinio“, vampiloviškų pjesių kvapo.

Prie jų iš pradžių tinkamai prisigretina ir bendrabučio komendantės Verutės tipą kurianti Monika Bičiūnaitė, bet vėliau ir ji pereina į komizmą. Tačiau paradoksas: kai mūsų aktoriai turi vaidinti aristokratus, jiems iš visur kyšo žagrių kotai, o kai čia personažai – iš statybų, visi staiga pasidaro inteligentiški lyg iš Maskvos politechnikos instituto.

Opozicija jiems kuriama tik kaimo pirmuoju dialogu tarp Kaimynės (Rasa Rapalytė) ir Motinos (Doloresa Kazragytė), kai jos azartiškai ir žavingai „kala-zalatija“ permušdamos viena kitą.

Nėra ne tik antropologinės laikotarpio rekonstrukcijos, kurios bene aukščiausią lygį matėme latvio Alvio Hermanio „Ilgame gyvenime“. Deja, aktorius Sigitas Račkys aiškiai demonstruoja, kad jis nėra režisierius, nes nevaldo nei erdvės, nei laiko, tempo, ir iš vienos siužeto vietos į kitą perbėga greitai, kaip komikse. Sakytum, primityvus teatro stebuklas: žingsnis į kairę – ir jau kaime. Dešinėje – Klaipėda. Bet tarsi tai buvo ne pasaka vaikams apie septynmylius batus.

Teoriškai tai buvo tinkamas Timo Croucho teatrinės kategorizacijos papildymas: kaip reprezentaciją pakeičia bet koks darbas kaip spektaklio prezentacija, o scena žiūrovui būtinai žymi teatrą. Bet tai greičiau būtų priskirtina prie teatrinių anomalijų, kaip taisyklės išimtis. Deja, ne mūsų repertuarų išimtis.

Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio” straipsnius >

Recenzijos