Apie rašytoją ir režisierių

Vaidas Jauniškis 2006 02 03 Verslo žinios, 2006 02 03

aA

Katurjanas (Sergejus Ivanovas) ir Tupolskis (Vidas Petkevičius)
Martino McDonagho pjesė „Pagalvinis“ turėjo neabejotinai visus kozirius bent jau reklamuojant išliaupsinti būsimą spektaklį. Ir tai buvo padaryta. Tačiau Jaunimo teatras turėjo reikalų ne vien su rašytoju McDonaghu, bet ir su režisierium Jonu Vaitkum.

Tikriausiai sunku būtų rasti labiau statomą ar bent jau giriamą šiandieninį dramaturgą nei Martinas McDonaghas, kuris ne tik sėkmingai išsiveržė į Londono Vest-Endą ar Niujorko Brodvėjų, bet yra pažįstamas net Lietuvos žiūrovams: Klaipėdoje teberodoma „Lineino grožio karalienė“, o Šiauliuose dar 2000-aisiais buvo pastatytas „Luošys iš Ainišmano salos“.

Dramaturgas išgarsėjo labai greitai – 25-mečio parašyta „Lineino grožio karalienė“  buvo 1996 m. pastatyta Dubline, vėliau Londone ir Brodvėjuje, kur gavo net keturis „Tony“ apdovanojimus. Toliau viskas išsirutuliojo į dvi trilogijas – Arano salų („Luošys iš Ainišmeno“, „Leitenantas iš Ainšmoro“, „Ainišmoro šmėklos“) ir Lineino trilogiją (minėtoji „Karalienė“, „Konemaros kaukolė“ ir „Vieniši Vakarai“).

Kodėl šios ypatingu stiliumi nepasižyminčios pjesės buvo taip noriai sutiktos pačių teatrų ir žiūrovų (nota bene: ne teatro kritikų, šie buvo skeptiškesni, tačiau tai nesutrukdė jam gauti „Olivier“ apdovanojimų už geriausią 2003 m. metų pjesę – „Pagalvinį“ ar 2002 m. komediją – „Leitenantą...“)?

Trafaretas pagal pageidavimą

Viena iš priežasčių – Airijos trafaretas. Pats gimęs ir gyvenantis Londone, McDonaghas savo pjesėse puikiai perteikia tą trafaretą, žinomą kiekvienam vidutiniškai išsilavinusiam  žmogui (ar pats McDonaghas buvo Arano salose?): sunkus darbas ir rūsti gamta, įtaigiai  parodyti kvazidokumentiniame Roberto Flaherty filme „Žmogus iš Arano“ (filmavimo realijomis komiškai žaidžiama „Luošyje...“), daug rūkų ir nemažiau viskio, giminių rietenų ir kraujomaišų (O‘Neillo, Synge‘o pjesių sukurta tradicija), uždara fanatiškai katalikiška visuomenė. Dar prie to pridėkime naujausiąją istoriją su nacionaline Airijos išvadavimo armija ir teroro aktais, ir turėsime McDonaghą. Tačiau, tikslina kritikai, dramaturgas rodo airius tokius, kokius juos nori matyti anglai (tai ypač akivaizdu terorizmą nagrinėjančiame „Leitenante...“). Vadinasi – ir likęs pasaulis. Be to, po Sarah Kane pjesių McDonagho žiaurybės atrodo gana prėskos ir gerokai dirbtinės, nes jos įvilktos į miesčioniui priimtiną scenos kalbą (geriausiu atveju – į pastišą). Pasak „Daily Telegraph“ kritiko, McDonaghas yra šarka vagilė, rankiojanti blizgius daiktus tiek iš dramaturgijos, tiek iš kinematografo, o „Pagalvinį“ sukūrusi iš Kafkos, brolių Grimų ir Pinterio.

Sutapimas ar ne, bet „Pagalvinis“ Londono Nacionaliniame teatre pasirodė mėnesiu vėliau už Quentino Tarantino „Užmušti Bilą“ pirmąją dalį. Jis buvo lyginamas su šiuo filmu, nes pjesė, kurioje dramaturgas jau atsisveikina su Airija ir keliasi į totalitarizmo apimtą Centrinę Europą (Lenkiją?), yra aibė gan smagiai susipynusių teatrinių ir apskritai kultūrinių klišių ir žiaurumą aprašančių scenų. Štai šioje vietoje į Jaunimo teatro sceną ir įžengia režisierius Jonas Vaitkus.

Vaitkus visą laiką yra linkęs tikrinti dramaturgus, tiksliau – kvestionuoti juos (išlyga klasikai). Vienoje „Naujos dramos akcijoje“ jis statė Sarah Kane pjesę kaip masinę idiotišką psichozę, lyg atvirai teigdamas, kad nepasitiki/netiki ja. Kita vertus, be keleto retų išimčių (Gregory Burke‘o „Gagarino kelio“ ar dar 1977 m. „Karaliaus Ūbo“), jo spektakliuose humoras yra labai retas. Nebent jį epizodiškai išprovokuoja pats dramaturgas, ir režisieriui jau nėra kur dėtis.

Scena iš spektaklio
Būtent taip atsitiko su „Pagalviniu“; kita vertus, su humoru kalbėti apie totalitarizmą tegul ir prieš 15 metų jį patyrusioje pasaulio dalyje yra gan sudėtinga (o neturėtų. Ir  geriausias pavyzdys yra Balys Sruoga). Todėl pirmame veiksme mes matome absoliučiai rimtą ir dar niūriai skurdaus scenovaizdžio (Eglė Richter) bei „sunkios“ muzikos (Jurgita Mieželytė) prisodrintą tardymo procesą. Rašytojo, kuris yra laisvas kūrėjas, ir nesupranta, kuo jis nusikalto totalitarinei sistemai, tiksliau, jos dviem bukagalviams (dramaturgas, manding, panagrinėjo lenkų kalbą, kad vieną jų pavadino Tupolskiu. O gal tai – žaidimas vietovardžiais ir „Ūbo“ parafrazė – „tu-Polska“, čia – Lenkija?).

Ansamblis – iš natų

Vis dėlto, nors ir pasirinktas „sunkusis“ žanras, matome puikių aktorių vaidmenų ansamblį. Kai kurie jų tikrai turėjo pasijusti nudirbę solidų darbą ir perėję į visiškai kitą „statusą“, atskleidę naujas savo galimybes. Rašytojas Katurjanas Sergejaus Ivanovo kuriamas itin nuosekliai, preciziškai ir labai organiškai, net lengvai. Iš pradžių jis – visiškai laisvas kūrėjas (nes jaučiasi esąs teisus prieš sistemą), bet vėliau minkštėja ir pasiduoda sulig kiekvienu fiziniu smūgiu ar kankinimu. Tačiau ir vėl desperaciją keičia meilė broliui, įsiūtis, ironija, atsiribojimas (įnoringi jo vaidinamos tikinčios mergaitės sušukimai – „pagavot kampą?“). Jo ir Arnoldo Jalianiausko  kuriamo protiškai neįgalaus brolio Michalo duetas yra puikus partnerių žaidimas, permetant vienas kitam epizodo svorio centrą. Be abejo, lyderiauja Jalianiauskas, visa psicho-fiziologija, komiškai tragiškais elementais  pabrėžiantis tą neįgalumą, tačiau ir alogiką tarpais pakeisdamas itin aštria logika.

Antroji dalis visgi keičia jėgų išsidėstymą, ir režisierius dramaturgui leidžia rutulioti savo pastišą, į žaidimą labai vykusiai įtraukdamas Alekso Kazanavičiaus Arijelį (ir šio sunki vaikystė, bukagalvio jautrumas etc.) bei kartais – Vido Petkevičiaus Tupolskį (dar vienas neįvykęs rašytojas, kiek kvailas karjeristas, bet taip pat turintis praeities skriaudų). Sudėtingiau su keiksmažodžiais, kurių netrūksta: jie turėtų būti aktorių emociškai pagrįsti, bet kol kas jie tariami lygiai taip, kaip būtų kalbama apie saulėtekius ar snaiges. Bet spektaklis ima kvėpuoti, nes aktoriai ima žaisti ir išlenda netikėti siužeto ir anksčiau teigtų nuostatų paradoksai.

Katurjanas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Tačiau antroji dalis palieka ir aiškią nuorodą, kaip reikėjo vaidinti pirmąją: juk kas yra tie rašytojo apsakymai, policininko apsakymai, jei ne visiškai tarantiniškos digresijos (kaip, pavyzdžiui, jo „Bulvarinio skaitalo“ epizodas-pasakojimas apie tėvo laikrodį, per Vietnamo karą išsaugotą užpakalyje)? Vaidinti kitaip, visu rimtumu, galima, tačiau ar mes ką nors naujo sužinome iš rašytojo patetiško noro būti sušaudytam, bet kad liktų jo kūriniai (betrūksta tik finale priskiriamos padorios literatūrinės premijos)? O mergaitės susitapatinimas su Jėzumi ir psichiškai nesveikų tėvų (Dovilė Šilkaitytė ir Saulius Sipaitis) teroras? O visas tardymas vienoje kameroje,– tarsi viskas būtų perkelta iš Tarantino „Pasiutusių šunų“, tik pakeisti veikėjų vardai? „The Independent“ įvertino aiškiai: „Šio autoriaus kūriniuose nesimato jokio emocinio kapitalo, įdedamo į juos“. O ką jau kalbėti apie intelektualesnius užmojus, tačiau režisierius, nubraukdamas dramaturgo stilių, bando tarp banalybių ir grafomaniškų žiaurių rašytojo apsakymų alegorijų atrasti gelmes, bet atneša tik nuobodulį ir „neveikiantį“ žaidimą. Čia drama yra vienintelė: brolis, „išduriantis“ kitą brolį, ir jųdviejų melodramatiškas susitikimas „danguje“.

Tačiau pastišas yra ir McDonagho apsidraudimas: įtikinamai ar visu rimtumu parašyta pjesė lygiai taip pat sėkmingai galėtų būti apkaltinta žiaurumo skatinimu, kaip ir jo rašytojo Katurjano apsakymai. Todėl vienintelė jo nuoroda būtų išties reikšminga – paskutiniai pjesės sakiniai, kuriais akcentuojama žanrų kaita, atspindinti „kūrinio dvasią“.

Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius >

Recenzijos