Teatras publikai sviedė sadizmo žiupsnį

Skaitomiausi
Šarūnė Trinkūnaitė 2006 01 31 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2006 01 31

aA

Tupolskis (Vidas Petkevičius)
Į „Pagalvinio“ sceną yra įsileidžiamas žiaurių iškrypėlių šešetas: šiurpios vaikžudystės temą pamėgęs rašytojas, šitas literatūrines fantazijas realybėje įkūnijantis jo neįgalus brolis, aistros kankinti deginamų detektyvų pora bei savo vaikus luošinantys tėveliai.

Pristatydamas šiuos personažus, režisierius kviečia įsižiūrėti, regis, į pačią patologiškiausią realybės veido pusę. Įsižiūrėti ten, kur žiūrėti yra nejauku, šlykštu. Kur link žiūrint, kone pykina.

Į juokaujančio šiandienos lietuvių teatro sceną J.Vaitkus įleidžia stiprią žiaurumo temos injekciją, ir tai, žinoma, puiku. Vien jau dėl to, kad tai neįprasta, netikėta, primiršta. Tai leidžia publikai prisiminti, kad teatre galima ne tik smagiai juoktis, bet ir nervingai muistytis, erzintis, nepatogiai bei neramiai jaustis. Tačiau – paradoksalu – nervingai muistytis verčiančią temą pasirinkęs J.Vaitkaus „Pagalvinis“ nustebina ne tik drastika. Daug labiau jis nustebina santūrumu.

Tiksliau sakant, režisierius stebina apsisprendimu santūriai pasitikėti smogiamąja M.McDonagho pjesės galia ir jos pernelyg stipriai nešokdinti teatru. Su teatru tiesiog nesipainioti jai po kojom. Tačiau toks „Pagalvinio“ santūrumas pasiteisina, regis, tik iš dalies. Pasiteisina – kadangi jis nusviedžia kamerinio, minimalistinio, ties aktorine vaidyba susitelkiančio teatro link. Ten, kur J.Vaitkus yra tikras meistras.

Katurjanas (Sergejus Ivanovas)
Nepasiteisina – nes ten atsidūręs „Pagalvinis“ tampa jau nepagrįstai santūrus. Ir per daug įdėmiai nesigilina į teatrinę veikėjų tarpusavio santykių analizę. Spektaklyje, regis, nė nemėginama išmegzti įdomesniais niuansais išmarginto aktorinės vaidybos rašto. Rašto, kurio, regis, prašyte prašosi J.Vaitkaus sumanymas: spektaklio herojus suspausti ankštame žiūrovų salės bei scenos tarpe ir būtent į juos nukreipti didžiąją dėmesio dalį. Niuansuotos vaidybos rašto negavęs, „Pagalvinis“ pats sau iš po kojų išmuša pamatą, ant kurio galėtų tvirtai atsistoti.

Galima pasakyti net ir taip: „Pagalvinio“ veiksmą į priekį varančios detektyvinės intrigos J.Vaitkaus spektaklis nepersodina aktorinės vaidybos dirvon.

Ir jeigu į teatrą žiūrovas ateina persiskaitęs pjesę, jam čia pernelyg greitai pasidaro nuobodoka. Nuobodoka, nors „Pagalvinio“ istoriją aktoriai pasakoja iš tiesų nuoširdžiai. Štai simpatiškasis Sergejus Ivanovas nepaprastai nuoširdžiai neša nekaltai pasmerkto Katurjano naštą, o jo brolį Michalą vaidinantis Arnoldas Jalianiauskas pademonstruoja nuoširdų įsijautimą į plastinę sutrikusio intelekto žmogaus kalbą. Vidas Petkevičius nuoširdžiai pavaizduoja po tvarkinga kostiumuoto detektyvo Tupolskio išore slypintį grėsmingą blogio demoną ir, ak, kaip nuoširdžiai – net dusdamas, springdamas, drebėdamas – piktinasi vaikžudžiais gerasis „faras“ – Alekso Kazanavičiaus Arijelis.

Motina (Dovilė Šilkaitytė), Katurjanas (Sergejus Ivanovas) ir Tėvas (Saulius Sipaitis). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Tačiau lygiai taip pat dūstant ir springstant čia norisi pasiųsti į sceną keletą klausimų. Kodėl S.Ivanovo Katurjanas ramiai nužudo savo brolį Michalą, jeigu myli jį taip, kaip sako? Kodėl A.Jalianiausko Michalas taip išmintingai kalba, jeigu spektaklyje jis rodomas akivaizdžiai nesveiko proto? Kodėl A.Kazanavičiaus Arijelis sušvelnėja Katurjanui, jeigu pradžioje jis savo kailyje netvėrė iš noro kuo greičiau jį nukankinti? Kodėl V.Petkevičiaus Tupolskis taip nekenčia Katurjano, kad net išsiaiškinęs jo nekaltumą pasiunčia jį myriop?

J.Vaitkaus „Pagalvinis“ negirdom praleidžia psichologinės savo personažų motyvacijos užduotį ir palieka pusiaukelėje įstrigusio spektaklio įspūdį. Sakytum, šis spektaklis kraupią M.McDonagho istoriją išgliaudo iš fantasmagoriško sapniškumo kevalo ir pasišauna suteikti jai realaus gyvenimo tragedijos intonaciją. Bet nesuteikia.

Teatras nesukirčiuoja dramaturgo papasakotos istorijos taip, kad ji veiktų kaip nors kitaip nei, savo kūrybą komentuojančio Katurjano žodžiais tariant, „galvosūkis be sprendimo“. Skirtingai nuo neišsprendžiamų Katurjano galvosūkių, iškrypėliška savo vaizduote gundančių skaitytojo smalsumą, J.Vaitkaus „Pagalvinio“ galvosūkis palieka žiūrovą apgraibomis klaidžioti spektaklio užkaboriuose. Panašiai, kaip spektaklio pradžioje apgraibomis po sceną klaidžiojo Katurjanas juodu raiščiu užrištomis akimis.

Recenzijos