Apie beveik laimingą meilę

Ridas Viskauskas 2005 12 19 Literatūra ir menas, 2005 12 16

aA

Ramunė Čekuolytė
„Menų spaustuvės“ Vilniuje veikla gruodį – ypač intensyvi. Suskaičiavau: turėsiu čia apsilankyti 7 vakarus (mažos formos dramos ir šokio spektakliai, pjesių pristatymai). Retas solidus teatras per mėnesį pateikia tiek naujienų! Susiformavo net savotiškas aistruolių klubas, kuris mieliau renkasi ne ištaigingas teatrų sales (raudonų kilimų fojė, koketiški veidrodžių atspindžiai, brendžiukai ir saldūs pyragaičiai bufete, vakariniai kostiumai), o kamerinę salytę be ypatingų patogumų. Žinoma, ne komfortas svarbu, o teatrinis netikėtumas, nenuspėjamumas: nepažįstami režisieriai, neįprastos aktorių sudėtys, nauji veikalai...

Gruodžio 6 d. čia buvo vaidinama Ramunės Čekuolytės pjesė „Bukareštas. 1968“ (pagal Konstantino Serovo ir Ivano Vyrypajevo kino scenarijų). Pasak „Menų spaustuvės“ informacijos, R.Čekuolytė Vilniaus dailės akademijoje baigė kostiumo dizainą, o dabar Maskvoje studijuoja kino scenarijaus rašymą. Tad režisūros mokyklos požiūriu ji – tarsi „tabula rasa“ (nieko nežinau apie jos ligšiolinę teatrinę patirtį...). Bet spektaklis – tikrai nemėgėjiškas: sukurtas įtaigus tragikomiškas veikėjų pasaulis; subtiliai žaidžiama teatro sąlygiškumu, stilistikomis, retroelementais; įdomūs aktorių vaidmenys. R.Čekuolytė pati sukūrė ir scenografiją, kostiumus, pasitelkė teatrinį grimą (Žaneta Jasiunienė), videomeną, šviesos dailininką (Marius Selevičius), kompozitorių (Ignas Juzokas), tad spektaklis – kaip reta visavertis.

Dar prieš vaidinimą žiūrovai nuteikiami neįprastam vyksmui – jie pavaišinami maža „grušovicos“ taurele. Scenoje – 4 objektai (2 pakylos, tachta, kabantis „tiltelis“); apie juos ir grupuoja režisierė keistus, tarsi iš Marquezo prozos atkeliavusius personažus. Meilė, kriminalai ir istorijos retrospekcija – pagrindiniai spektaklio „pastoliai“. Nors pjesės veiksmas vyksta sovietų Rumunijoje, bet R.Čekuolytė videovaizdais, kostiumais ir rekvizitu apeliuoja į bendrą žmonių, išgyvenusių tuos laikus, atmintį: mirga vadų portretai, paradų fragmentai, besišypsantys eitynių dalyvių veidai... ir skurdo detalės, baimės atmosfera.

Susitinka du seni draugai, „verslo partneriai“ – žudikai, mylintys tą pačią moterį: gudrus kaimietukas Mikajus (puikus Daliaus Samarako vaidmuo: kokios reakcijos, koks „kiblumas“ bendraujant su scenos partneriais!) ir neva „aristokratas“ baro šefas Ivanis (Ridas Jasiulionis). Jų dialogas nevienaprasmis, veiksmingas, daugiaplanis – ir meistriškai parašytas, ir šauniai suvaidintas. Juodu ne tik rungtyniauja, kuris daugiau auksinių žiedų gali įsigyti, bet ir grumiasi, kam turėtų priklausyti mažakalbė Liučija, viena dejone visas emocijas išreiškianti vaikelio besilaukianti jauna moteris (Gintarė Latvėnaitė; pirmą kartą scenoje teko matyti aktorės ir jos kuriamo personažo tapačią fizinę būklę). Nors grumtynės dėl moters – psichologinės, „daugiapakopės“, vienu metu jos virsta „rusiška rulete“...
O ką myli Liučija? Kai tarpusavyje šito neišsiaiškinę vyriokai tiesiai ima klausinėti Moters, ji atsako: „Jei reikia, tai myliu...“ Komizmas – beribis. Ir graudumas – ne vien dėl to, kad finale ji prie smilkinio prideda revolverį...

Režisierė grakščiai žaidžia žanrais: ironišką melodraminę spektaklio gaidą ji derina su trileriu (vyrukų scenos su Jono Šarkaus – įbauginto ir savimi pasitikinčio – Kurjerio scenomis; Kosto Smorigino įgarsinta dalykiška Instruktoriaus komanda, ką ir kaip nužudyti...). O kur tarsi iš 7–8 dešimtmečių filmų nužengusios Aldonos Vilutytės „fatališkos“ Moters vyrukų gundymo scena, jos mėginimas pažeminti scenoje neromantizuojamą nėščiąją! (Nedažnai teatre regi taip dėmesingai sukurtus kostiumus, šukuosenas, grimą ir rekvizito detales, kurios padeda išryškinti personažų portretus.)

Taigi – viltinga jaunos režisierės Ramunės Čekuolytės paraiška. Ar sakytumėt priešingai, „gausiai“ tą vakarą „Menų spaustuvėn“ susirinkę teatrų vadovai ir prodiuseriai?..

Recenzijos