Antra „Altorių šešėlyje“ serija

Alma Braškytė 2005 12 13 Literatūra ir menas, 2005 12 09

aA

Vincas Mykolaitis-Putinas. Nuotrauka iš www.lle.lt
Alytaus miesto teatro spektaklio pagal Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėlyje“ – I dalies – nemačiau, užtat, pakliuvusi į antrą dalį („Eina gyvenimas“), pasijutau lyg atsitiktinai įsitraukusi į televizijos serialą, kur naujam žiūrovui ankstesnių serijų įvykius paaiškina (arba tarp daugybės serialų susipainiojusiai namų šeimininkei primena) komentatorius. Tik šįkart tokio įvado teko pasirausti tolimame atminties užkampyje tarp suspaustuose failuose sandėliuojamų ir retai kada teišskleidžiamų mokyklinės literatūros programos tekstų. (Beje, Alytaus teatras galėtų tokį pirmosios dalies libretėlį įdėti į spektaklio programėlę, ir tai būtų miela ir ne taip griežta žiūrovo atžvilgiu, kuris dabar pasijunta mažumėlę kaltas, kad nematė pirmos dalies ar bent iš naujo neperskaitė romano.) Kita paralelė su televizijos serialu (lietuvišku!) išryškėjo pamačius aktorių margumyną. Spektaklyje vaidina kviestiniai veteranai Tomas Vaisieta ir Ferdinandas Jakšys, taip pat jaunas aukščiausios prabos (ligšioliniuose spektakliuose) aktorius Arnoldas Jalianiauskas ir daugelis mažiau matytų ar visai nematytų aktorių (deja, kai kurių iš jų pasirodymas spektaklyje kartais pavojingai artėjo prie neprofesionalų, kviečiamų taupant serialo lėšas, vaidybos).

Šis aktorių nelygiavertiškumas daro spektaklį panašų į vietomis skylėtą audinį. Akivaizdu, kad spektaklio režisierius Arvydas Kinderis ir nesiekia ieškoti būdų, kaip tuos skirtingus aktorius sujungti, susaistyti tokiai vaidybos užduočių ryšiais, kurie į lygiavertę padėtį pastatytų ir „profus su bagažu“, ir dideliais sudėtingais vaidmenimis išgarsėjusią jauną ryškią individualybę, ir kuklesnių sugebėjimų ar patirties aktorius. Todėl spektaklis palieka įspūdį, kad jį kūrė labai vieniši, kiekvienas į savo pusę traukiantys žmonės, kurių vaidmenys buvo sukurti nesąveikaujant su kitais spektaklio dalyviais.

Kitas spektaklio bruožas – jo atkaklus laikymasis kelių dešimčių metų senumo estetikos ir neįtikėtinai lėto tempo (kuris spektaklio pradžioje išvestų iš kantrybės kiekvieną televizijos serialo žiūrovą, ir tas bemat perjungtų kanalą). Kadangi teatro žiūrovai per pirmąsias spektaklio minutes niekada neišeina (nepadoru), režisierius kartu su kompozitorium Martynu Bialobžeskiu tempia niūriai tvinksinčios muzikos „gumą“ akiplėšiškai ilgai. Ilgainiui spektaklis kiek įsibėgėja, o gal įpratina prie savo lėtų „apsisukimų“.

Ir trečias dalykas, nuo kurio gal derėjo ir pradėti pasakojimą apie alytiškių spektaklį (bet kas tuomet skaitytų šitą recenziją toliau?), yra tas, kad sumanymas statyti šitą chrestomatinį romaną (maltą permaltą literatūros kritikų, iškankintą adaptacijų, analizių ir interpretacijų, nupešiotą galybės mokinių rašinių apie „kunigo ir poeto pašaukimų nesuderinamumą“) niekaip nesusijęs su tuo, ką būtų galima pavadinti „originaliu požiūriu“ ar bent „šviežiu žvilgsniu į klasiką“.

Jau nuo pat pirmųjų scenų, kur vos seminariją baigusį jauną kunigą Liudą Vasarį (Arnoldas Jalianiauskas), atsiųstą į atkampią parapiją, priešiškai sutinka monumentalus griausmabalsis klebonas-ūkininkas Platūnas (Tomas Vaisieta) ir stereotipinis prie krūtinės rankas sunėręs, saldžiai besišypsantis plono balselio vikaras Jonas Stripaitis (Evaldas Leskauskas), kyla įtarimas, kad kokios nors romano revizijos ar bent „aktualinimo“ čia nebus. Taip ir yra. Viskas palikta savo vietose. Tiek su dvasiniais dalykais nieko bendra neturintys Kalnynų kunigai, tiek naivokas gerasis Šlavantų klebonas (Vidas Vaškius), tiek keršto ir kitokiose neišbrendamose tamsybėse skendintis Piktupio Andrius (Tomas Kunčinas; jis – taip pat ir dabita Kozinskis, baisokas savo inertiškumu), tiek švelni ir protinga, o paskui kartėlio apnikta Liucė Brazgienė (kiek per daug iliustratyvi, bet tiksli Erika Jasinskaitė) ir žmoną mylintis bei Vasariu kiek nepasitikintis Daktaras Brazgys (Marius Sadauskas). Visi jie suvaidinti realistinio psichologinio teatro tradicija, ir į visus juos žiūrint apima nuotaika, kokia užplūsta netyčia aptikus užsilikusį mokyklinių užrašų sąsiuvinį ar išgirdus per radiją diktoriaus skaitomas baigiamųjų mokyklos rašinių temas.

Kaip šiame kontekste atrodo centrinė romano figūra – biografinių romano autoriaus bruožų turintis personažas, pašaukimo keliuose pasiklydęs kunigas Liudas Vasaris? Kokiomis sceninėmis priemonėmis išreiškiamos introverto Vasario kančios ir dvejonės, esant gana skurdžioms dramaturginėms veiksmo aplinkybėms?
Arnoldas Jalianiauskas – intensyvus ir įtaigus aktorius – šiame spektaklyje įdomiausias kaip tik tada, kai jokių „priemonių“ jam neprigalvota. Tačiau romano inscenizacija (jos autorius programėlėje nenurodytas; spėju, kad tai spektaklio režisierius) nenumato jokių ryškesnių veiksmo momentų, dialogai trumpi, todėl, režisieriui atsisakius visų sąlyginės raiškos priemonių, belieka palikti aktorių stypsoti scenoje be jokio išorinio veiksmo. (Kad tai įmanoma, liudija pavasarį OKT pastatytas Jevgenijaus Griškoveco „Miestas“, kur aktorius Saulius Mykolaitis per visą spektaklį beveik nepakildamas sėdi ant suoliuko.)

Bet tokiam radikalumui A.Kinderis nesiryžta, ir A.Jalianiauskas scenoje gauna atlikinėti daugybę miglotos reikšmės veiksmų, matyt, sugalvotų kartu su plastikos režisierium Algiu Mažeika (bėgiojimai, Artūro Šimonio sukurtos scenografijos objekto, įsirėžusio į centrinę scenos dalį, stygų tampymas, manipuliavimas kamuoliuku). Arba imasi (matyt, abiejų režisierių valia) atlikti veiksmus, kurie balansuoja tarp psichologinės vaidybos štampų ir sąlygiškų judesių ir dėl to balansavimo, neapsisprendimo palieka manieringos ir sykiu erzinančios vaidybos įspūdį. (Pavyzdžiui, iš susijaudinimo ir silpnumo linkstančios kojos, prie smilkinio spaudžiamas delnas išskleistais pirštais; arba – beveik visa Brazgių kūdikio krikštynų mizanscena, kur A.Jalianiausko Vasaris su „kūdikiu“ ant rankų atlieka keistą gimnastiką, kurios prasmės aiškintis nesiryžtu.)

Antrosios pagrindinės spektaklio veikėjos – buvusios kafešantano šokėjos, dabar Baronienės (aktorė Inesa Pilvelytė) – užduotys paprastesnės. Iš pradžių Baronienė, kostiumų dailininkės Marijos Rubavičiūtės aprengta egiptietišką kostiumą stilizuojančiais drabužiais, pernelyg agresyviai koketiška, todėl jos ir Vasario pažinties pradžioje sunkoka patikėti jo susižavėjimu. Tikresnis jų santykis tampa tada, kai, Baronienei įsimylint, joje mažėja agresyvumo, ji prityla, tampa ne taip prikišamai savim pasitikinti ir subtilesnė.

Bene sunkiausiai įtikina spektaklyje baronienė Sokolina (Loreta Liausaitė), dar neįvaldžiusi režisieriaus nurodytų „prisitaikymų“. Atrodo, kur tik režisierius ją pasodintų, ji visur lyg ant adatų, vis nekantriai pralaukia laiką iki savo replikų. Tuo tarpu Baronas (Ferdinandas Jakšys) tiesiog skraidžioja po sceną mėgaudamasis savo šokančia eisena ir greitomis įvairiakalbėmis tiradomis. Žaismingi spektaklyje abiejų tarnaičių – klebonijos tarnaitės Julės ir dvaro tarnaitės – epizodai. Julė (Ona Gudaitytė), pradžioje pernelyg motiniška ir pernelyg palanki naujai atkeltam kunigėliui, vėliau tampa tikra šnipinėjančia folklorine davatka. Gintarės Sakalauskaitės dvaro tarnaitė – smagiai klubais siūbuojanti, linksma ir koketiška „velnių priėdusi“ miesto panelė. Šie personažai pagyvina niūroką spektaklio atmosferą, kurią daro dar slogesnę beveik nuolat pritemdytas scenos apšvietimas.
Antrąją dalį „Eina gyvenimas“, papasakojusią apie Liudo Vasario pirmąją parapiją ir pažintį su baroniene, užbaigia visas gyvenimo smulkybes nušluojanti karo pradžia. Prelato Girvydo nurodymu Vasaris išvažiuoja į Peterburgo dvasinę seminariją. Beje, prelatą Girvydą – tėviškai ramų ir išmintingą – vaidina spektaklio režisierius Arvydas Kinderis. Vasaris atsisveikindamas lyg varpu skalambija kelionės lagaminu, kuriame dunksi visą spektaklį nešiotas kamuoliukas.

Gerokai senamadiškas, netolygaus profesionalumo alytiškių spektaklis vis dėlto nepalieka slogaus įspūdžio. Matyti, kad režisierius sąžiningai galynėjasi su išsikeltais uždaviniais, ir ten, kur paveda vaizduotės susikaustymas ar trupės pajėgų trūkumas, ištveria atkaklus ryžtas papasakoti rūpimą istoriją iki galo.
Kada trečia serija?

Recenzijos