Mažo raudono vorelio apokalipsė

Vlada Kalpokaitė 2005 06 05 Literatūra ir menas, 2005 05 06

aA

Pasakyti, kad Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagaliau pastatyti Fiodoro Dostojevskio “Demonai“ premjeros dieną tik pareiškė pradedantys ilgą kelią į prasmių kontūrų ryškinimą, – būtų mažų mažiausiai nuoširdu. Minėti, kad iki pat vidurnakčio ištvėrę žiūrovai visai nelinkę girtis nekasdieniška patirtimi, – banaloka.  Yra buvę šio monumentalaus kūrinio sceninių versijų, trukusių ir po 12 valandų, žmonės pas mus išlepę, kūnai jų išglebę nuo “kokakolinio“ komforto, sielos atrofavosi, – taip jiems (mums) ir reikia. Prisiminti režisieriaus ir kitų spektaklio kūrėjų pažadus ir koncepcinius raktus – naivu (vienas jų būtų tiesiog pavadinimas – “Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“). Dažniausiai paaiškėja, kad užraktai, nežinia ko paveikti, atsiduria ne ten, įduotas raktų ryšulėlis netinka, ir paskutinis tai suvokęs būna režisierius, bet ir jis neprisipažįsta. Rakinamės patys arba laužiamės brutaliai, su kirviu – taip netgi įdomiau, bet tenka gauti bart už sugadintą inventorių.

Po teisybei, bent kiek tvirčiau būtų galima pasakyti tik labai nedaug ką: 1. spektaklis yra gražus ir teatro meno atžvilgiu anaiptol nesilpnas, įdėta daug darbo ir talento (režisūra, vaidyba, muzika ir scenografija); 2. Dostojevskio pamatytas pragaras scenoje stipresnis (ir tai, ko gero, simptomiška, kalbant ne tik apie teatrą), nei jo sielos klausa nugirstas prisikėlimo himnas. Kad sukurtum šviesą, reikia patikėti neįmanomais dalykais: kad ji nušvinta be jokio loginio pateisinimo, nepaisydama prigimties ir dramos struktūros taisyklių, akivaizdybės ir atviro žvilgsnio į šešėlius. Jėga, galinti pervesti per visus Hado ratus ir vis dėlto paskui pamėtėti į aukštybes su tamsybes išvydusiomis akimis ir patyrusia širdimi, gali paliesti ir meną, netobulą jo materialumą. Matyt, “profanum“ yra arčiau teatro per visą jo istoriją negu “sacrum“. Dažniausiai teigiama, kad “sacrum“ nyksta, naikinamas, apskritai išnykęs nelaimingoje, susirgusioje, korumpuotoje, praradusioje vertybes kasdienybėje. Neprisipažįstama, jog trūksta tik tikėjimo ir drąsos, kad jį pamatytum. Žinoma, visi kipšai scenoje turi aibes pavidalų, o angelai ten sunkiai randa formas. Tiesa, Jonas Vaitkus atvedė jų keletą (nežinia, ar pažinęs), užklijavo barzdas ir uždėjo perukus, bandė paversti komunizmo vadų šaržais, tik jų šviesa šaržų kontūrus gerokai paplovė. Neįgalūs vaikai, turėję (kiek įsivaizduoju) iliustruoti viską, ką režisierius galvoja apie ideologinius lyderius, per neįveikiamą savo tyrumą atsidūrė visai kitur, ten, kur “юродивые“. Betgi dangus – tai tų nuskriaustųjų, šio pasaulio mažutėlių. Genialiai, paprastai ir neregėtai dvasiškai drąsiai Viktorijos Kuodytės išgyventa Marja Lebiadkina, nepaprastai vientisos plastinės formos ir turinio Birutės Marcinkevičiūtės Matrioša – mažas raudonas vorelis, kraujo spalvos siūlų kamuoliukais ir gijomis apraizgantis visus ir visa, tarsi iš po žemių išdygstančios skarotos sijonuotos bobos (Diana Anevičiūtė, Neringa Bulotaitė, Regina Garuolytė, Vitalija Mockevičiūtė) pilnom širdgėlos ir tikro bobiško žinojimo akimis… Ar šio pulkelio pakanka, kad būtų nugalėta žodingųjų, intelektualiųjų, įmantrių lūžių raižomųjų armija? Gyvenime – taip. Scenoje – tik labai daug ką atmetus, pasiryžus matyti tik tai, kas gydo sielą. Kam tokių fizinių ir dvasinių pastangų reikia? Nebent atgailaujantiems, sąmoningai pasiryžusiems purvinam sielos šveitimo darbui.

Visa tai lyg ir ne apie teatrą, bet jis pats kaltas, įbridęs į tikros ir pramanytos, realios ir estetizuotos dievoieškos (ar demonologijos) laukus. Juose kiekvienas gina sau iki kraujo svarbius dalykus (ar ginasi nuo jų).


Vinjetės


Bizantiškas žinojimas, kad ikona yra langas į transcendenciją, išvertus jį į postpostpostmodernistinę dabartinių virtualumų ar į juos kiek įsimerkusių “Demonų...“ kalbą, tampa šachmatiškai atvirkštinis ir paleidžia protą klaidžioti semantinių erdvių labirintais (scenografijos autorė – jau ne kartą labai konceptualiai tapybiška Medilė Šiaulytytė). Prosceniumo portalas, didžiulio galinės scenos sienos paveikslo paauksuotas rėmas, tuščiaviduriai Dievo Motinos ikonos apkaustai, miesčioniškai lenkta saloninio paveikslo vinjetė, videoekrano stačiakampis kairėje ir Andrejaus Rubliovo angelai dešinėje… Pastarieji vieninteliai įkūnija neginčijamai tikrą (tikėjimą) ar apmaudžiai mitologinį netikėjimą. Visur kitur – sluoksniuojamos iliuzijos. Teatro, kino, dailės, šiaip gyvenimo. Vaikšto po sceną bernas ilgais sujuostais marškiniais ir filmuoja viską kamera... Beje, taip klaidžiojant žvilgsniu po “Demonų...“ erdvę, ima rastis virtualumo gradacija ir netgi hierarchija. Įsitikini, kad teatro sąlygiškumas daugkart didesnis už kino – ne veltui režisierius jau ne pirmą kartą kuria stambius planus ir į videoekraną pritraukia tai, kas galbūt ne tiek matyti ar ne tiek organiška. Suvaidinta, paskui nufilmuota, per keletą netikrovės filtrų perleista emocija tampa itin organiška, kartais pernelyg tiesmuka.

Visi spektaklio įrėminimai (čia iš dalies galima būtų paminėti ir Arvydo Martinaičio muziką, nors ši stichija gerokai stipresnė ir rėmus galėtų laužyti) dar ir punktyrais ženklina epochą ir gana subtiliai suteikia grafiškai apibrėžtą pavidalą vadinamai “didžiajai rusų idėjai“. Gūdžiai realistiškai tapyta giria gilumoje, stalas su nepaliaujamai dūmijančiu “samovaru“, šulinys, medis, raudonis, auksas, istoriniai kostiumai, muzikos motyvai – visa tai su neakivaizdžiom kontūro paklaidom, virpančiom kreivėm kuria nuo pat pirmos scenos tirštėjantį prasminį rūką, kurį vizualiai labai pastiprina kone virtuoziškas vitražinis apšvietimas.


Įrėmintieji į bestiariumą


Režisierius “kloja“ mizanscenas į scenos gilumą, beveik kiekviename “takelyje“ kas nors nuolat būna, įsikomponuoja į peizažą ir žymi perspektyvą, nekalbant apie simbolinį savo krūvį. Iš scenos gilumos per sceną kartkarčiais pereina fantasmagorinė kone visų personažų galerija. Šio spektaklio matmens aiški struktūra – vienas stipriausių “Demonų...“ bruožų, kurio nesumenkina paties sumanymo trūkumai (pavyzdžiui, finalo faktiškai nėra, spektaklis susigeria į scenos grindis tarsi vanduo į smėlį, dėl to prarandama pusiausvyra tarp pradžios ir “choralinės“ antrojo veiksmo pabaigos).

Tačiau kai kurie režisūros rėmai aiškiai riboja, ypač kalbant apie aktorių darbus. Kai kurioms figūroms uždedamas tikrų tikriausias apynasris, nuo pat pirmos jų pasirodymo scenos konstatuojant diagnozę, nepaliekant jokių šansų joms vystytis.

Būtent toks pasirodė Arnoldo Jalianiausko Stavroginas. Aktorius, apie kurį visiškai nebaisu pasakyti, kad nėra jam lygių nei tarp bendraamžių, nei, ko gero, “aplinkinėse“ kartose, kone tiesiogine prasme uždarytas į sumanymo futliarą. Puikiai galima suvokti, kas tas futliaras ir kodėl jis: Jonas Vaitkus siekė parodyti “vertybinio stuburo“ netekusį žmogų, pavaldų tik savo demonams. Tačiau energijos beveik nepraleidžiantis žmogaus kiaukutas, moduliacijomis kiek niuansuotas balsas ir keli marionetiško įsiūčio priepoliai nėra tas stuburas, kurį privalo turėti visas “Demonų...“ karnavalas. Pasak romano autoriaus, būtent Stavroginas yra arba bent jau buvo tas pirminis užkratas, kurį kiti pasigavo arba kuriuo pasinaudojo. Vidinės statikos sustingdytas Nikolajus Stavroginas šio vaidmens atlikti negali, Egidijaus Stanciko Piotras Verchovenskis iš principo tarsi turėtų jį uzurpuoti, bet to kažkodėl neįstengia iki galo padaryti (šis pavidalas išbarsto tiek prasminę, tiek fizinę energiją, skęsta tekste), Nijolės Narmontaitės Varvara Stavrogina turi pakankamai energijos, bet ji ištįsusioje spektaklio epikoje virsta tam tikra monotonija. Tiek Inga Jankauskaitė su savo ekscentriškai priklausoma Liza, tiek Juditos Zareckaitės introvertiškai priklausoma Darja, tiek silpnadvasio lyrizmo užburtas Vytauto Rumšo Stepanas Verchovenskis – tai tie pasyvieji, kurie netgi demonams nėra itin įdomūs. Pernelyg lengvai valdomi. Klouniško Liputino vaidmenį kone “sušokęs“ Vaidotas Martinaitis ar nuoširdžiai į širdį paėmęs Šatovą Algirdas Dainavičius, komiko talentu nuo Lebiadkino išsigelbėjęs Rolandas Kazlas, ištikimybės kamuojamas Vytauto Kaniušonio Mavrikinas, sąžiningumo – Evaldas Jaras, smagiai bobiško revoliucingumo – Aurelija Tamulytė, labai slaviškas žudikas kipšiukas, lengvai pasiduodantis ladano dūmams, – Jono Versecko Fedka, taip pat Šarūno Puidoko, Rimanto Bagdzevičiaus, Pauliaus Tamolės, Arūno Vozbuto, Ramučio Rimeikio, Adrijos Čepaitės, Monikos Bičiūnaitės, Alvydo Šlepiko, Editos Užaitės, Eimučio Kvosčiausko, Arūno Smailio, Vytauto Grigolio (visi daug padirbėjo, tarsi negalima nepaminėti) vaidmenys… Visi šie darbai vienaip ar kitaip įdomūs. Kaip minėjau, Viktorija Kuodytė ir Birutė Marcinkevičiūtė – kitoje stovykloje, kito matmens, kuris sunkiai pasiekiamas visokiems kipšams, apsėstiesiems, demoniūkščiams ir nelabiesiems.

Prasmes labiau išcentruoja dar viena kol kas esminė paklaida: pernelyg tiesmukas, fiziškas, akivaizdus “demonėjimo“ procesas. Jį tarsi bandoma stilizuoti, jam ieškota ir vokalinės, ir plastinės formos, bet kol kas dominuoja klinika ir egzorcistų serijos holivudinių siaubo filmų momentai. Vienokių ar kitokių nelabųjų apsėstieji – puiki metafora, bet metaforiškumas iki galo neišlaikomas. Kai kurie aktoriai savo sceninės patirties ir vidinio pojūčio dėka neperžengia ribos – pavyzdžiui, Remigijus Bučius, vesdamas Kirilovą savižudybės – labai rusiško nuodėmės išrišimo ir absoliutaus tikėjimo paliudijimo – link.

Žodžiu, belieka tikėtis, kad visos silpnos gijos sutvirtės, ir spektaklis nesubliūkš. Tačiau kad jame atsiras vilties, kurios link per visus niūrumus visada veda Fiodoras Dostojevskis, tikimybė mažesnė.

 

Recenzijos