Ši nežinios pilna atmosfera primena paranojišką šiandienos būvį, sklindantį protesto, viruso ar nesaugaus socialinio arba ekonominio nepritekliaus pavidalu.
Absurdo elementų kupiną Richterio pjesę Ignatavičius pastebimai perkonstravo taip, kad iš painaus, fragmentiško ir monologiško pasakojimo ji virto kone klasikinės struktūros drama.
Drąsiai galima teigti, kad šokio spektaklis „Vonia“ - labai pasisekęs online teatro pavyzdys: spektaklis sukurtas transliuoti, atrasti būdai išlaikyti žiūrovo dėmesį, pagauti jo žvilgsnį.
„Testas“ siūlo unikalias patirtis, pradžioje versdamas šlykštėtis vyrų agresija ir atsiribojimu nuo atsakomybių, o vėliau atskleisdamas jų silpnumą ir bejėgystę.
Vonia tapo kiekvienos šokėjos ritualo vieta, kurioje ir plūduriuojama, ir skęstama, ir tikimasi, ir nusiviliama. Galbūt tik vonioje esi saugus ir pažeidžiamas tuo pat metu.
Kai menas kuriamas atsižvelgiant į aplinkybes, o ne jas ignoruojant ir graudžiai teisinantis, rezultatas gali būti ne tik įmanomas žiūrėti, bet iš esmės kokybiškas.
Spektaklis „Sprendžiant Hedą“ – sumanus postmodernus žaidimas, įdomus ne tik feministiniu požiūriu į moterų vaizdavimą mene bei kaip intelektinė mįslė apie personažo gyvastingumą, bet ir kaip psichologinė drama.
Mažam ir dideliam žiūrovui nėra nieko smagiau, kaip gerai pabijoti ir iki šiurpuliukų pasibjaurėti, todėl kūrėjai kruopščiai paieškojo grožio bjaurume.
Hedos personažas parodomas kaip aplinkinių veiksmų auka, neturinti galimybės, nors ir labai norinti bei besistengianti, pakeisti jos laukiančią baigtį – savižudybę.
Gal nerimas – šiandienės Hedos Gabler sprendinys? Nerimaujančios dėl savęs, dėl bejėgystės, papuolus į padėtį, kurios neįmanoma kontroliuoti. Belieka už kiekvieną širdin susmeigtą šukę iššauti kulką.
Poetiškai žmogišką „Batsiuvių“ kalbą suprasti paprasta. Priešingai nei ją vartojančią visuomenę, kurios nariai spėja parodyti daugybę savo veidų, tačiau taip ir neatskleidžia tikrųjų savo asmenybių.
