„Iš kūno ir kraujo“ stingsta ne tik Kaino nužudyto brolio Abelio kūnas, bet ir kiekvienas veikėjų ištartas žodis. Jie kalba taip, tarsi žodžiai būtų atsieti nuo jų kūnų, todėl kiekviena frazė pakimba ore, pabrėždama tylą ir susvetimėjimą.
Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti.
Darnstädto spektaklyje Mindaugas nebėra centrinė figūra, kuri Marcinkevičiaus pjesėje „padarė Lietuvą“. Čia Mindaugas – simbolinis, idėjinis asmuo, kuris turėtų „padaryti Lietuvą didžia“.
Rolandas Kazlas skaldo įtampą ir polemizuoja su autoriaus [E.Ionesco „Pamoka“] tekstu, perkeldamas jo absurdą iš pasąmoningai nujaučiamo į sąmoningai suprantamą.
Spektaklyje kalbama Lietuvos teatre reta feministine tema, o režisierius parodo, ką reiškia suprasti, kad tai, kas atrodė kaip laisvė, buvo tik dar vienas iš išorės primestas vaidmuo.
Futuristinėje „Memofuturoje“ ilgimasi mūsų dabarties pasaulio, kuriame vis dar egzistuoja mokykla, egzaminai, šokoladas, socialiniai tinklai ir net virtuali tikrovė, bet svarbiausia – žalia gamta.
Tik kai visi patenkinti priimtais sprendimais, dažnai nebelieka rizikos bei įkvėpimo – to, kas paprastai ir sukuria paveikų, koncentruotą, įtraukiantį darbą.
