Atmestos šokio filmų paraiškos, teiktos „Auksinių scenos kryžių“ komisijai

2021 02 11 menufaktura.lt
Stopkadras iš šokio video projekto „Šokis plius miestas“, režisierius Jevgenijus Tichonovas.
Stopkadras iš šokio video projekto „Šokis plius miestas“, režisierius Jevgenijus Tichonovas.

aA

Artėjant pavasariui scenos menų bendruomenėje kasmet prasideda aukščiausių Lietuvoje šios srities meno apdovanojimų - „Auksinių scenos kryžių“ - nominacijų laukimas. Tačiau apdovanojimams paraiškas šiemet teikę šokio filmų kūrėjai jau sulaukė žinių iš Kultūros ministerijos - komisija nusprendė nevertinti šių kūrinių. Kaip nutiko, kad šokį į ekranus perkėlę ir taip pandeminiais 2020-aisiais prie naujos kultūros realybės prisitaikę šokio srities menininkai neteko teisės tapti lygiaverčiais apdovanojimų konkurso dalyviais?

Svarbu pabrėžti, kad apdovanojimams pateikti šokio filmai sulaukė ne neigiamo „Auksinių scenos kryžių“ komisijos įvertinimo, o buvo atmesti dar prieš vertinant paraiškas. Kultūros ministerijos laiškuose šokio filmų kūrėjams nurodytas argumentas - šokio filmai yra video, o ne scenos meno kūriniai. Bet ar tikrai? Visų pirma, šokio filmų kūrimas Lietuvoje finansuojamas per Lietuvos kultūros tarybos Šokio, o ne Kino srities programą. Šokio filmų recenzijas taip pat rašo scenos menų, o ne kino kritikai. Verta pažvelgti ir į žanro istoriją.

„Vienas pirmųjų video meną šokyje pradėjo naudoti postmodernaus šokio pradininkas Merce ´ as Cunninghamas“, - komentuoja šokio kritikė ir dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė. „Eksperimentiniai XX a. septintojo dešimtmečio ir vėliau sukurti Cunninghamo šokio kūriniai vaizdo kamerai - tai šokio filmų pirmtakai. Per kelis dešimtmečius jo ir vėliau kitų choreografų sukurtos įvairios šokio filmų atmainos laikomos inovatyviais meno kūriniais. Šių stilistinę įvairovę pabrėžiančių terminų kaip moving-picture dance, screen dance, video dance, dance for camera, film dance, cine dance ir kt. vertimo į lietuvių kalbą vis dar neturime.“ Anot Gerbutavičiūtės, Cunninghamo „Variations V“ (1966), Yvonne ´ os Rainer „Hand Movie“ (1966), trupės DV8 Physical Theater „Dead Dreams of Monochrome Man“ (1990) ir „Enter Aschilles“ (1995), Matso Eko Cullbergo baleto trupės baletai televizijai, Williamo Forsythe ´ o „One Flat Thing, Reproduced“ (2006) ir kt. yra chrestomatiniai šokio filmų pavyzdžiai. Apie juos mokoma ne kino, bet šokio istorijos paskaitose, nes ir meno žanras pirmoje vietoje čia yra šokis, o ne kinas, pirmiausia kuriama choreografinė idėja ir kompozicija, o ne kinematografinis naratyvas. „Labai apmaudu, kad „Auksinių scenos kryžių“ komisijos nariai, šokio video mene neįžvelgia tarpdiscipliniškumo, žanrų plėtojimo ir jų kismo svarbos visam Lietuvos kultūros ir meno laukui. Sakydami, kad „šokio filmai nėra šokis“, scenos menų kritikai parodo savo šokio istorijos žinių trūkumą, nesuvokia šokio meno kūrybos principų ir lieka užsisklendę tradicinių formų sąvokomis“, - teigia Gerbutavičiūtė.

Šokio sričiai „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje atstovaujanti Silvija Čižaitė-Rudokienė sako nesutinkanti su komisijos sprendimu nevertinti šokio filmų. „Manau, komisija negali prisiimti galios pozicijos nuspręsti, kas yra ir kas nėra scenos meno žanras. Galų gale, tai yra ilgas procesas, į kurį įsitraukia praktikai, teoretikai, mokslininkai, tyrėjai, kūrėjai“, - teigia Čižaitė-Rudokienė.

Anot jos, pagrindo iš vertinamų darbų išbraukti šokio video nėra net vadovaujantis Profesionaliojo scenos meno įstatymo apibrėžimu. Jame rašoma: „Profesionaliojo scenos meno kūrinys - pasitelkiant erdvinius, garsinius elementus ir (ar) judesį sukurtas originalus aukšto meistriškumo ir meninio lygio kūrinys - spektaklis, koncertas ar kitas renginys“. „Šokio kritikai ir Lietuvos šokio kūrėjai šokio video traktuoja kaip vieną šokio meno žanrų, tad kaip komisija gali į tai neatsižvelgti? Retorinis klausimas, bet ar komisija gali apspręsti žanrus ir principus?“, - svarsto Čižaitė-Rudokienė.

Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė teigia, kad liūdniausia šioje situacijoje yra tai, jog atmesti kūriniai, kurie tapo vienu iš Lietuvos šokio bendruomenės stiprybės ir kūrybiškumo įrodymu pandeminiame laikotarpyje. „2020-aisiais, dėl visiems suprantamų priežasčių, dauguma šokio menininkų neturėjo galimybės kurti ir pristatyti tradicinės formos šokio spektaklių. Vedami ne tik savo užsidegimo, bet ir Lietuvos kultūros tarybos skatinimo ieškoti naujų formų ir sprendimų, šokėjai ir choreografai kėlė savo kūrybą į ekranus. Vien tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo pristatyta 11 šokio filmų, kurie sulaukė daugiau kaip 50 tūkstančių peržiūrų bei geriausių kritikų įvertinimo. Taip pat sukurti nauji projekto „Šokis plius miestas“ šokio video kūriniai. Manau, šie kūrėjai turi teisę būti įvertinti šokio meno kontekste“.

LŠIC informacija

Naujienos