,,Mums būtina pasikalbėti. Dabar, – likus kelioms minutėms iki vieno iš festivalio spektaklių pristatymo, Artūrą Areimą tiesiai iš žiūrovų salės išsikviečia Hangzhou teatro festivalio organizatorė, pasiveda į šoną, kalba tyliai ir atsargiai. – Aš žinau, kad Pekine atsisakėte keisti spektaklio scenas, bet internete pasirodė daug komentarų, be to, jus kažkas paskundė, valstybinis komitetas sužinojo, jog draudžiamos scenos buvo rodomos, todėl spektaklis Hangzhou bus stebimas valdžios atstovų. Mes nežinome, kaip jie atrodo, nežinome, kas jie, bet jie tikrai ateis. Gali būti, kad jie nutrauks festivalį…“ – panašūs pasikalbėjimai ir prašymai keisti kai kurias spektaklio ,,Po ledu“ scenas AAT trupę persekiojo nuo pat pirmos atvykimo į Kiniją dienos. Leidimas dalyvauti festivalyje spektakliui buvo suteiktas tik dieną prieš atvykstant, o viena iš festivalio kuratorių turėjo net keturis kartus teikti oficialius raštus valdžiai, aiškinančius, kodėl spektaklis ,,Po ledu“ nėra ,,kenksmingas“ ir ką reiškia tam tikros spektaklio scenos, kurios, pasak valdžios atstovų, žiūrovui gali sukelti ,,per didelį psichologinį nepatogumą“. Valstybinei komisijai netiko spektaklio užuominos į lytinius santykius, politinės sistemos kritika, tad AAT kūrybinei komandai kelionės metu teko nuolat susidurti su grynąja komunistinio režimo cenzūra; ją kūrėjai stengėsi apeiti beveik kasdien diskutuodami su organizatoriais apie vienus ar kitus spektaklio sprendimus, turėjo įrodinėti jų prasmę.
Vis dėlto per rugsėjo mėnesį Pekine ir Hangzhou miestuose vykusius tarptautinius teatro festivalius „Beijing Fringe Festival“ ir „Hangzhou International Theatre Festival“ publika nejautė didelio ,,psichologinio nepatogumo“ – AAT spektaklį ,,Po ledu“ pagal Falko Richterio pjesę per keturias dienas pamatė daugiau nei 1500 žiūrovų; spektakliai buvo gausiai aptarinėjami spaudoje ir internete, o žiūrovai prie teatro rinkdavosi likus kelioms valandoms iki spektaklio.
,,Tai šokiruojantis pasirodymas, tai peilis, nukreiptas tiesiai į širdį. Aš permąsčiau pasaulį, kuriame gyvenu kasdien, ,,po ledu“. Aišku, nesu geriausias pavyzdys, bet taip neturėtų būti. Neturėčiau toks būti. Tu ir aš esame niekas, bet tuo pačiu metu čia, po ledu, man norisi šaukti: „Ei, ar čia yra kas nors? Ar kas nors mane girdi? Ar šitam pasauliui bus viskas gerai?“ Rytoj pabusiu ir vėl sugrįšiu į savo košmaro scenarijų, kad pats pratęsčiau šį pasirodymą“, – tai tik vienas iš kelių tūkstančių žiūrovų komentarų, pasirodžiusių internete po spektaklio. Kinijoje komentarų kultūra yra tokia svarbi, kad žiūrovai, perskaitę atsiliepimus apie spektaklį, gali grąžinti bilietus į būsimą pasirodymą vien todėl, kad jie buvo neigiami. AAT trupė prieš kelionę į Kiniją buvo perspėta, kad nesitikėtų ir gausių plojimų, nes kinai po spektaklio ne ploja, o tik filmuoja nusilenkimus, nes yra įpratę nuolat viskuo dalytis populiariame Kinijos „WeChat“ socialiniame tinkle. AAT ypač nustebino tai, kad per vieną ,,Po ledu“ spektaklį patys kinai ėmė drausminti filmuojantį lietuvį, o ir plojimus trupė girdėjo po visų parodytų spektaklių.
Spektaklis susilaukė ne tik daugybės komentarų internete, bet ir profesionalių recenzijų. Vienoje iš jų teigiama: ,,Jei galėčiau apibūdinti „Po ledu“ tik keliais žodžiais, sakyčiau – absurdiškas, abstraktus, avangardinis, radikalus, šaltas ir pamišęs. <...> Kalbant apie tiesioginį žiūrovo patyrimą, aktorių pasirodymas spektaklyje yra svarbiausias, jis kupinas konfrontuojančio, tiesioginio maišto, o sąmoningas tradicinės estetikos griovimas formuoja stiprų pasirodymo vizualinį įspūdį. Visas pasirodymas yra kompaktiškas, bet vertingas, nes režisierius A. Areima profesionaliai išnaudoja scenos technologines galimybes atsirinkdamas tik išskirtines, stipriausias detales iš kasdienio gyvenimo, taip sukurdamas žiūrovui intensyvesnį jausminį patyrimą ir sukeldamas psichologinį sukrėtimą.“
Artūro Areimos teatras Kinijoje spektaklį pristatė keturis kartus; režisierius gavo kvietimą atvykti į šiuos tarptautinius teatro festivalius po to, kai vienas garsiausių šiuolaikinio Kinijos teatro režisierių ir Pekino teatro festivalio meno vadovas Meng Jinghui pamatė spektaklį ,,Po ledu“ tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje. Nors A. Areimos spektaklis Kinijoje sulaukė didžiulės sėkmės, pats režisierius šią trupės kelionę vertina dviprasmiškai. Kelionėje AAT nariai susidūrė su žodžio laisvės ribojimu ne tik per teatro festivalį, bet ir kalbėdamiesi apie politinę sistemą su vietiniais – jiems tai daryti yra draudžiama, vieša aplinka yra nuolat stebima vaizdo kamerų, visi viešose vietose vykstantys pokalbiai yra įrašinėjami.
Artūras Areima: ,,Važiavau į Kiniją turėdamas išankstinį nusistatymą (ko beveik nebūna, keliaujant kitur), nes aš negerbiu šios šalies valdymo formos, nes man pačiam, kaip nonkomformistinių pažiūrų žmogui, tokia didelė žmogaus laisvės kontrolė yra viena didžiausių prieštarų, su kuria turėjau susidurti. O Kinija tai daro – tampa vis uždaresne valstybe, atsiribojančia nuo kitų šalių, griaunančia savo žmonių autonomiją. Kinija vadina save komunistine šalimi, bet kuo puikiausiai naudojasi kapitalistinės sistemos priemonėmis, o tai yra dvigubas melas. Vis dėlto man buvo svarbu ir tai, kad vežėme spektaklį ,,Po ledu“, kuris kalba apie demokratinės sistemos nebuvimą arba jos iškrypimą, apie tai, kaip kapitalistinė visuomenė uzurpuoja pasaulį ir tai, kad žmogus iš tiesų šiai visuomenei ir jos sukurtam pasauliui nebereikalingas ir dažnai tėra statistinis vienetas, kuris turi atlikti jam numatytus darbus, pareigas, kad visuomenė galėtų juo naudotis kaip ištekliu. Manau, kad buvo labai svarbu nuvežti į Kiniją spektaklį, kuris šią sistemą aptaria tiesmukai ir šimtu procentų, ir manau, kad guvesni, išsilavinę žmonės tikrai supranta apie ką ten kalbama, tikriausiai tai ir buvo didžiausia intriga: ar jie priešinsis ir teigs, kad tai pas juos nevyksta, ar atpažins ten save. Galiausiai manau, kad Kinijoje šis spektaklis yra paveikesnis nei Lietuvoje, nes Kinijoje meno kūrinys, kalbantis socialinėmis, politinėmis temomis, pavyzdžiui, intelektualus spektaklis, šiuo metu yra labai didelė jėga. Galbūt viena didžiausių jėgų. Tai primena ir mūsų okupacijos metus, kai mes kalbėjomės per meną, metaforomis. Todėl mano išankstinis nusiteikimas iš dalies pasikeitė: nors ten ir egzistuoja cenzūra, nesveikas siekis, kad žmogus būtų produktyvus savo valstybei, bet jauni žmonės tai supranta, jie šią sistemą stengiasi apeiti. Ir atrodo, kad šis supratimas ten yra netgi brandesnis nei čia, Europoje, kur daroma tas pats, tik kitomis formomis, prisidengiant liberalumu, demokratija; pas juos tai vyksta tiesmukai, ir žmogus, tai suprasdamas, randa tikslingesnes kovos priemones. Manau, kad jaunas žmogus Kinijoje tikslingiau supranta valdžią ir sistemą, jos poveikį jo laisvės, autonomijos pasauliui negu Europos žmogus, kuris, atrodo, jaučiasi laisvas, bet iš tikrųjų nesupranta, kad jo ribotumas, jo sienos yra sukurtos mūsų valdžios, sistemos arba dar ko nors iš ,,aukščiau“, ko mes netgi nežinome, nes einame tuo keliu, kurį mums nurodė sistema, einame sistemingai ir nebežinome, su kuo kovoti ir kam pasipriešinti, o jie žino – ir tai yra daug svarbiau – pažinoti priešą, nes mūsų priešas yra vaiduoklis, su juo labai sunku kautis. Mes esame viešame kalėjime, o jie yra uždarame kalėjime, jie žino savo sienas, jie žino savo ribas ir ribų galimybes. Atrodo, pas mus atsidarė visos sienos, atrodo, tapo dar laisviau, bet iš tiesų ta laisvė yra beveik tokia pati, kaip atsidurti dykumoje – laisvam, be vandens ir be maisto.“
Artimiausi AAT pasirodymai Lietuvoje:
Spalio 11, 12 d. – „Electronic City“ pagal Falk Richter pjesę (premjera)
Spalio 27 d. – „Nevykėlis“ pagal Eduard Limonov romaną
Lapkričio 15 d. – „Hamletmachine“ pagal Heiner Müller pjesę
Vieta: Artūro Areimos teatras (Ateities g. 10)
Bilietai: www.tiketa.lt
Daugiau informacijos: www.areimosteatras.lt
