Spektakliai iš autentiškų patirčių

Miglė Munderzbakaitė 2019 09 17 menufaktura.lt
Raimondas Klezys ir Greta Šepliakovaitė. Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka
Raimondas Klezys ir Greta Šepliakovaitė. Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka

aA

Prasidedant naujam teatro sezonui, artėjant ketvirtajam festivaliui „Išeities taškas“ Kauno miesto kameriniame teatre, būsimų premjerų įkarštyje kalbamės su jaunaisiais teatro kūrėjais Greta Šepliakovaite ir Raimondu Kleziu. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai nuo pat studijų pradžios aktyviai veikia teatro, muzikos, kino laukuose, o šio festivalio metu pristatys savo sukurtas autobiografines pjeses. Rugsėjo 21 d. turėsime galimybę pamatyti G. Šepliakovaitės režisuotą (jame ji atlieka ir pagrindinį vaidmenį) spektaklį-koncertą „Gulbė juoda“ bei rugsėjo 22 d. R. Klezio kuriamą vaidmenį monospektaklyje, pagal paties parašytą pjesę „Dulkėti veidrodžiai“ (režisierė Ieva Jackevičiūtė).

Kokį įsivaizduojate savo žiūrovą, kokiai auditorijai norite perteikti savo kūrybos siunčiamą žinutę?

Greta: Manau, kad žmogus, skaitydamas knygą ar žiūrėdamas filmą kažką iš to pasisemia, tuo metu keičiasi jo požiūris. Mano spektaklis ir pjesė atsirado iš Vido Bareikio padiktuotos užduoties, skirtos vasarai - jis nurodė parašyti pjesę. Iš pradžių tai atrodė sudėtinga, kadangi esu dainų kūrėja, man atrodė, geriau parašyčiau 4 ar 5 dainas, negu pjesę. Bet aš tuo pasinaudojau ir pjesę pradėjau rašyti nuo dainos. Tada man ir Raimis sakė: „tai daryk muzikinę pjesę“. Pjesė išsidėstyta taip, kad vaidybinė dalis persipina su muzikine. Tai autobiografinė pjesė; manau, kad ji labiausiai skirta jaunam žmogui. Kai vyko pjesės skaitymas Muzikos ir teatro akademijoje, susirinko tiek jaunų, tiek vyresnių žmonių. Aptarimo metu netgi labiau pasisakė vyresni žmonės - sakė, kad jie randa atpažįstamų dalykų. Pjesėje kalbama apie jauno žmogaus išsilaisvinimą iš  sovietinio  tėvų mąstymo. Mes negalime nuo to nei pabėgti, nei kaltinti tėvų. Atrodytų, tai labiau jauno žmogaus problemos, bet ir vyresnis žmogus čia randa skaudžių dalykų.

Raimondas: Mano - pradedančio, jauno - kūrėjo auditorija, man atrodo, yra jaunas žmogus, toks koks aš esu dabar. Žinoma, būna, kad kuri ir vaikams ar kūdikiams, ir vyresniems, bet, mano nuomone, tai nereiškia, kad skirta tik to amžiaus žiūrovams. Pavyzdžiui, mano sesuo apsilankiusi vaikams, kūdikiams skirtame spektaklyje pastebėjo, kad ten įdomu stebėti ne tik spektaklį, bet ir tai, kaip jame dalyvauja, reaguoja maži vaikai. Savo pjesę rašiau paaugliams, sakykime, žmonėms iki dvyliktos klasės. Bet spektaklį gali žiūrėti ir mokytojai - atpažinti tai, ką patys išgyveno. Arba tėvai, kad jie geriau pažintų jauno žmogaus problemas.

Pjesėje fiksuojamos situacijos, detalės suformuoja mano taip vadinamą nemeilės formą. Kai kurie žmonės patiria tokį likimą ar dovaną ir jie turi gerus tėvus, privačią mokyklą, kur skiriamas reikalingas dėmesys, o būna taip, kad kiti gimsta amžinoje nemeilėje. Nemeilės vaisius yra tai, kuo jie tampa vėliau. Apie tai ir pjesė.

Raimondai, prieš patį pirmą pjesės skaitymą, „Dramokratijos“ festivalio metu, esate sakęs, jog norėtumėte, kad  jūsų kraštiečiai ateitų pasižiūrėti spektaklio. Ar jie apsilankė?

Raimondas: Kviečiau savo kraštiečius iš Jonavos rajono, Žeimių miestelio, ir mane nustebino tai, kad pjesės premjeros dieną, kai jau laukiau žiūrovų, pamačiau juos vienas po kito ateinančius; susirinko gal pusė salės, apie 50 žmonių ir, lyg susitarę, jie susėdo į vieną flangą, į vieną pusę, o visi kiti žiūrovai sėdėjo kitoje. Po renginio klausinėjau kaip jiems viskas atrodė. Tai man atsakė: „žinai, Raimi, man tiesiog nereikėjo labai daug galvoti, visa tai yra manyje, pjesė mane kiaurai persmelkė: žinojau kiekvieną juokelį ir kuo jis baigsis. Man viskas atrodė paprasta.“ Bet tas kitas žiūrovų  flangas irgi buvo susidomėjęs ir norėjo sužinoti daugiau, kokie tie žmonės yra iš tikrųjų.

Žiūrint jaunų kūrėjų spektaklius, skaitant jų parašytas pjeses, nežinau, ar sutiksite su manimi, bet pastebiu tam tikras tendencijas, t. y. dažną atsigręžimą į save, savo autobiografiją bei dominuojantį negatyvų, netgi destruktyvų santykį su supančia aplinka. Kitaip sakant, optimistinių siužetų dažnai nepamatysi. Kokia jūsų nuomonė?

Greta: Apie tai esame kalbėję ir su bendrakursiais.  Kas stoja į aktorinį?  Dažniausiai stoja tie, kurie gyvenime yra susidūrę su didesniais iššūkiais, kurie susidūrė su nemažai neigiamų savybių, emocijų.

Raimondas: Sakykime, kad tai ne iš pačių gražiausių gyvenimo modelių atėję žmonės.

Greta: Pavyzdžiui, tai ką aš rodau savo kūryboje - kyla iš manęs, manyje pilna baimių, neišsakytų minčių. Vyresnės kartos kūrėjai galbūt jau yra per daug kalbėję apie neigiamus dalykus, dėl to jiems maloniau džiaugtis gyvenimu nei ieškoti jo minusų.
Be to jauno žmogaus privalumas ir yra nebijoti kalbėti apie tai, kuo dabar gyvena.

Raimondas: Aš manau, kad tai ir tam tikras jauno žmogaus nuoskaudų, pralaimėjimų išpylimas, kad tai išaugtų į brandą, kad toliau galėtum būti pakankamai subrendęs, nesileisti į tuos dalykus, o galvoti ir apie tai, kas yra gražu.

Bet turbūt ir pačiam teatre yra tendencija: na, tarsi kai viskas gerai, tai nėra tos problematikos.

Greta: Gal bijomasi iš žiūrovo išgirsti, kad niekas spektaklyje jo nebejaudina.

Žinoma, tiek mano, tiek Raimio pjesėse yra ir tam tikro humoro.

Raimondas: Tokio tragikomiškumo.

Greta, jūs esate ne tik teatro, bet ir muzikos kūrėja. Keičiasi ar ne muzikos pozicija dramos teatro spektakliuose? Kaip kuriama muzikos ir vaidybos jungtis pjesėje „Gulbė juoda”?

Greta: Kaip ir sakiau, tai yra spektaklis-koncertas. Jis sudarytas iš vaidybinių scenų, situacijų, kuriose pagrindinė veikėja (šiuo atveju - aš pati) yra apribojama, slopinama kitų veikėjų bei muzikinių monologų, kuriuose veikėja atsiskleidžia visomis prasmėmis.  Muzika padeda man išsakyti tai, ko aš negaliu pasakyti, kas yra
mano viduje. Sukūriau šitą pjesę taip, kad ji būtų ir man, ir klausytojui maloni, kad nebūtų vien tik prikaustanti vaidyba. Mano nuomone, šiandien muzika yra labai paveiki, gali stipriau veikti žiūrovą nei vaidybinė išraiška.

Jeigu dar kartą rašyčiau pjesę, tai tikrai rašyčiau su muzikos elementais. Manau, kad tai padeda pjesės plėtojimui. O dėl muzikos pozicijos spektaklyje, nežinau, kaip jūs, bet aš tikrai esu girdėjusi, kad apie spektaklį atsiliepia blogai, bet apie muziką - gerai.  Dirbu su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi, spektaklyje „Roberto Zucco“ atlieku Mergaitės vaidmenį ir ten Jokūbas Tulaba sukūrė nuostabų muzikinį takelį, kuris sukelia tiek daug emocijų ir tai man labai padeda kaip aktorei. Tikiu, kad tai svarbu ir žiūrovui; o režisieriams reikėtų daugiau dėmesio skirti muzikai. Kad tai nebūtų tik iš Youtube atsisiųstas kažkoks takelis, kuris leidžiamas pasirodymo metu.

Geriau pasikviesti į komandą profesionalų kompozitorių, muzikantą ir sukurti gyvai. Net neabejoju, kad tai papildytų spektaklį. Svarbu, žinoma, ir tai, kad jeigu jau spektaklyje yra muzikinis elementas, jį taip pat svarbu „atidirbti”, reikia repetuoti ne mažiau nei vaidybinę dalį. Tikrai nenorėčiau, kad apie mane sakytų - dainuojanti aktorė; aš noriu būti ir dainininkė, ir aktorė, kad viena ir kita būtų profesionalu.

Raimondai, dirbate teatro pedagogikos srityje, kuriate vaidmenis teatre, kine, televizijoje, rašote pjeses. Savo pjesės kūrimas, įgyvendinimas scenoje yra individualus procesas, jūs turite daugiau galių paskelbti norimą idėją, o darbas televizijoje, kine - didelė komanda tai tikriausiai apriboja? Ar nenutinka kaip, kaip cituojant vieną jūsų pjesės personažą, kad kažkas pasako: „Dar truputėlį pataisysiu“?

Raimondas: Visaip būna, tikrai būna ir taip, kad kažkas teatre pasako, jog darai negerai ir tuomet truputėlį susinervinu, bet vis tiek tenka dirbti. Nesvarbu, ar tai darbas seriale, kur atrodo nėra jau tiek daug meninės vertės, ar kuri vaikišką spektaklį tyriausiam žiūrovui. Man atrodo, tiesiog reikia gerai atlikti savo darbą, daryti tai, ko iš tavęs prašo režisierius, jeigu tai nepažeidžia tavo paties vertybinių dalykų. O režisierius turėtų atskleisti stipriausias aktoriaus puses, nenusisukdamas nuo savo idėjos. Man atrodo labai vertinga, kai aktorius jaučiasi laisvai, paliekama vietos jo improvizacijai. Bet taip būna retai, ir šiaip retai sutinki režisierių šitoje profesijoje: aktorių daug, o režisierių pasiūla maža.

Greta: Man režisierius, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovas, pirmiausia turi būti geras žmogus. Teko sutikti tikrai gerų aktorių, bet kaip žmonės... mūsų vertybės tiesiog nesutampa.  Sutinku su Raimondu, kad  svarbu, jog režisierius atskleistų geriausias aktoriaus puses, bet man taip pat kiekvienu atveju svarbu išmokti ir kažką naujo. Atrasti ir savyje kokią neigiamą savybę ir ją patobulinti per tuos kelis repeticijų mėnesius, kol statomas spektaklis.

Taip nutiko viename spektaklyje, kai  nesupratau savo
personažo pasirinkimų, o režisierius sako: „nemąstyk savo protu, o mąstyk kaip herojė“. Tam reikėjo tikrai nemažai laiko, kol pradėjau suprasti savo personažo logiką.  Be to, kūrybinio proceso metu lengviau
mokytis, analizuoti save, ko galbūt kiekvieną dieną įprastai ir nedarai.

Raimondai, prie jūsų pjesės pateikta informacija, kad nerekomenduojate pjesės vaikams, dėl vartojamų necenzūrinių žodžių. Pasižiūrėkime į  šią situaciją kiek plačiau: kokia jūsų nuomonė apie cenzūrą teatre? Ši tema vis išnyra žiniasklaidos antraštėse ir socialiniuose tinkluose.

Raimondas: Na, mano pjesėje tarsi nebuvo įmanoma to išvengti. Pasibaigus pjesei, vienas žiūrovas sako, kad joje tiek daug rusiškų keiksmažodžių, taip gi niekas dabar nešneka, bet pridūrė, kad „tikriausiai čia mano genge taip nešneka, bet čia yra kito - autoriaus pasaulis“. Teatras vis tiek turėtų būti gyvenimo atspindys. Nors pjesėje „Dulkėti veidrodžiai“ koncentravausi į tai, kad iš mano personažo Ruso lūpų nenuskambėtų keiksmažodžiai.

Prisimenu vieną situaciją: su Mindaugu Nastaravičiumi, po studentų rodytų etiudų, jis pasisakė apie spektaklį „Pasirinkimas“. Tai buvo pirmas kursas, kuriame studentai įprastai viską rašo su daug keiksmažodžių, atrodytų, vyksta kažkoks išsivalymas. Tad jis patikino, jog įrodys, kad šitam etiudui mums nereikia keiksmažodžių. Ir įrodė. Taigi tai tikrai įmanoma. Žinoma, nemanau, kad jeigu vaikai negirdės, tai tų žodžių ir nežinos - jie juos pasiekia ir per kitus kanalus. Bet gal tai neturėtų dominuoti kaip į spektaklį pritraukianti forma. Kalbant apie rūkymą, tai aš gal būčiau linkęs jo atsisakyti scenoje. Pavyzdžiui, prisimenu, kaip aktorius Valentinas Novopolskis metė rūkyti, o režisierius kurdamas spektaklius jam sakydavo, kad tavo personažas turi rūkyti, bet jis iškart išteisindavo, kad veikėjas prieš kelias savaites metė.

Greta: Mano spektaklyje yra viena scena, kur bandau keiktis - tai pavyksta, bet man atrodo, tiek ir užtenka. Ta scena gimė savaime, o papildomai pridėti keiksmų man nereikėjo, nes pjesės fabula to nereikalavo. Mes galime uždrausti keiksmažodžius, kaip ir nuogus kūnus (šiais laikais tai taip pat yra labai populiaru), tačiau aš manau, kad mene mes turime daug laisvės, dėl to kūrėjas yra laisvas pasirinkti necenzūruotų žodžių gausą. Be to, manau, žmogus prieš eidamas į teatrą, turėtų pasiskaityti apie režisieriaus darbus bei išraiškos formas, kad neliktų jomis nustebintas.  

Dėkoju už pokalbį

Naujienos