Maskvos J.Vachtangovo teatro gastrolės Lietuvoje - R.Tumino spektaklis „Lemtinga nata”

2019 08 23 menufaktura.lt
Scena iš režisieriaus Rimo Tumino spektaklio „Lemtinga nata”. Nuotrauka iš J. Vachtangovo teatro archyvo
Scena iš režisieriaus Rimo Tumino spektaklio „Lemtinga nata”. Nuotrauka iš J. Vachtangovo teatro archyvo

aA

2019 m. lapkričio 27-29 dienomis Vilniuje režisieriaus Rimo Tumino gerbėjai turės unikalią galimybę išvysti naujausią maestro spektaklį, pastatytą Maskvos J. Vachtangovo teatre - „Lemtinga nata”.

Šį kartą režisierius Rimas Tuminas pasirinko neįprastą ir gana „jauną” kūrinį. „Lemtinga nata“ - tai šiuolaikinio prancūzų dramaturgo, režisieriaus ir aktoriaus Didje Karono (gim. 1963 birželio 12 d.) pjesė. Pripažinimą ir sėkmę šiam dramaturgui užtikrino 2002 metais sukurta pjesė „Tikroji laimė“, pagal kurią jis pastatė savo pirmąjį filmą. Nuo 2008 metų D. Karonas vadovauja vienam seniausių ir populiariausių „Mišel“ teatrui Paryžiuje.

Iniciatyva pastatyti šį spektaklį Maskvoje priklauso rusų scenos legendai Genadijui Chazanovui. Jis ir atnešė šią pjesę į J. Vachtangovo teatrą. „Net jei mano vadovaujamame teatre nebūtų remonto, vis tiek reikėjo atsakyti į pagrindinį klausimą, kas statys spektaklį. Ir aš labai norėjau, kad tai būtų Tuminas“, - prisipažino G. Chazanovas. Spektaklio „Lemtinga nata” premjera J. Vachtangovo teatre įvyko 2018 m. rugsėjo 15 d.

Spektaklyje nagrinėjamos išties skaudžios praeito šimtmečio temos, palietusios daugybę tautų, šeimų ir asmenybių gyvenimų. Tokie nusikaltimai, kaip Holokaustas, neturi senaties termino. Režisierius Rimas Tuminas spektaklyje paliečia moralės, asmeninio pasirinkimo ir žmogaus atsakomybės už savo veiksmus bei poelgius klausimus, pabrėždamas, kad neįmanoma pabėgti nuo savo praeities ir gyventi nebaudžiamam, besimėgaujant sėkme ir šlove. Ankščiau ar vėliau praeitis primins apie save.

Prie spektaklio kūrimo prisidėjo trys Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija apdovanoti menininkai, maestro Rimas Tuminas ir jo bendražygiai: scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas. Pastarasis svarbiausiu savo tikslu kuriant muziką šiam spektakliui įvardija konflikto tarp prieštaringų muzikos krypčių sukūrimą, kuris atspindėtų tuometinę dramą ir įtampą. Jis šią atgailos istoriją „susiuva“ pasinaudodamas Hitlerio itin mėgto kompozitoriaus Wagnerio bei Aušvico dujų kameroje sudeginto Pavelo Haaso muzika, kuri įtaigiai atspindi pagrindinių spektaklio personažų vidinę dvikovą. „Čia nebus kruvino keršto. Bus aukos skausmas, egzekucijos vykdytojo nuodėmių išpažinimas ir išsivadavimas iš kaltės”, - teigia J. Vachtangovo teatro meno vadovas Rimas Tuminas.

Spektalyje vaidmenis sukūrė vieni iškiliausių Rusijos aktorių: Aleksejus Guskovas ir Genadijus Chazanovas. Spektaklyje vaidinti dviems - visada išbandymas aktoriams, kurie bando tarpusavio ryšiu pavergti žiūrovus. Genadijui Chazanovui šį kartą teko sunki atgailos ir atleidimo našta. Aleksejui Guskovui - detalus ir tikrai dramatiškas vaidmuo. Pats režisierius Rimas Tuminas spektaklį įvardija kaip detektyvą, kuris būdingas šiuolaikinėms vakarų pjesėms, tačiau pastarasis turi išties gilią prasmę. „Mes stengiamės atverti dviejų sielų gyvenimo istoriją”, - teigia Rimas Tuminas.

Atsiliepimai:

„Baisiausias ir stipriausias spektaklio momentas - tiesos atskleidimo akimirka. Dėl jo verta žiūrėti „Lemtingą natą“. (Natalija Vitvickaja)

Stipriausias spektaklio įspūdis yra tai, kad pasakojime, kuriame pasaulis ir herojai yra suskirstyti į juodus ir baltus, gerus ir blogus, budelis, ir auka yra beveik veidrodiniai. Keista, bet ir vienas, ir kitas sukelia ir simpatiją, ir atmetimą. Ten, kur pagal visus logikos dėsnius ir žmonijos principus „klysta grodamas“ vienas, iš tikrųjų abu negali rasti tinkamos melodijos - vienas visą savo gyvenimą meluoja, kitas gyvena tarsi apsėstas.” (Katerina Bolšakova)

„Kai plakate pamatysite G. Chazanovo vardą, tikėsitės komedijos spektaklio. Tačiau spektaklyje „Lemtinga nata“ aktorius užtikrintai įsikuria ne tik komedijos, bet ir dramos erdvėje.“ (Anastasija Plešakova)

„Režisierius sukūrė precizišką Genadijaus Chazanovo ir Aleksejaus Guskovo - „bangos“ ir „akmens“ duetą“. Pjesė gali užgriūti taip pat netikėtai kaip ir meilė - kai to visai nesitiki.“
(Viktorija Peškova)

„Adomo Jacovskio scenografija yra ypač metaforiška. Spektaklyje sklando platforma, kurioje
prarasti garsai vis dar sklinda tarp tuščių muzikos piupitrų ir kėdžių. Į Fausto Latėno partitūrą, sukurtą spektakliui, įpinti Wagnerio kūriniai ir simfoninė Pavelo Haaso siuita, sukurta koncentracijos stovykloje. O muzikinė dramaturgija pjesės tekstą užpildo ta energija, kurios jai labai trūksta.” (Viktorija Peškova)

Trumpas spektaklio siužetas

Pasaulinio garso dirigentas Ch. P. Mileris ką tik baigė savo koncertą Ženevos filharmonijoje. Jis nepatenkintas savo orkestru ir be galo suirzęs. Jo rūbinėje netikėtai pasirodo žiūrovas, kuris į šį koncertą atvyko specialiai iš Belgijos. Senas Milerio kūrybos gerbėjas trokšta gauti atminčiai žinomo maestro autografą ir nuotrauką. Bet kas slypi už šio susitikimo? Ar tik noras išreikšti savo susižavėjimą, ar iš anksto parengtas sudėtingas planas? Šių dviejų žmonių susitikimas taps lemtinga dvikova, kurioje persipina herojų prisiminimai, kančia, gėdos jausmas, panieka, pyktis ir nuolankumas. Visa tai negrįžtamai perkeičia personažų gyvenimo filosofiją ir pasaulėžiūrą. Tai beveik detektyvinė istorija, kurioje „auka“ ir „budelis“ kartais keičiasi vietomis ir įtemptai prikausto žiūrovų dėmesį viso spektaklio metu.

Režisierius Rimas Tuminas:
Tai detektyvinis siužetas, būdingas šiuolaikinėms vakarų pjesėms, tačiau jis turi giluminę prasmę. Mes stengiamės atverti dviejų, kančios tarpusavyje susietų žmonių gyvenimo istoriją. Ar yra senaties terminas baisiausioms nuodėmėms? Kodėl žmogaus gyvybės kaina yra tokia nereikšminga? Ar menas gali atpirkti kaltę? Ir kas apskritai gali atpirkti kiekvieno mūsų kaltę už globaliausią žmonijos katastrofą, kuri amžiams atėmė iš gyvenimo melodijos grynumą ir siuntė geriausius iš mūsų ieškoti prarastos teisingos natos?

Aktorius Genadijus Chazanovas:
Aš norėjau, kad likimas suvestų su Rimu Tuminu. Kuomet perskaičiau Karono pjesę, supratau, kad su šia medžiaga galiu pas jį ateiti. Atėjau, jis perskaitė ir tarė „įdomu“ - ir tą akimirką aš supratau, kad mano noras pradeda pildytis. Čia visai kita koordinačių sistema. Man atrodo, kad mano profesionalus gyvenimas nebūtų pilnas, jei nebūčiau dirbęs su Rimu Tuminu.

Aktorius Aleksejus Guskovas:
Man simfoninis orkestras - tai pasaulio modelis. O žmonės - tai instrumentai. Pats gražiausias ir tobuliausias dalykas žmonių sociume - tai simfoninis orkestras. Deja, ne visada orkestras groja gražią melodiją. Mes visi ateiname į šį pasaulį su savo instrumentu, su savo garsu. Kai visi šie garsai susilieja į visumą, jie arba sukelia nuostabią harmoniją - tai tampa rojumi Žemėje, arba sukuria visišką kakofoniją - tai prilygsta pragarui ir visa ko griūčiai. Būtent orkestras peržengia ribas, kalbas ir nacionalinius ypatumus - čia visi vienas kitą supranta. Aš pagaliau sulaukiau naujo darbo su Rimu Tuminu. Darbas su šiuo režisieriumi - visada iššūkis, nuolatinis noras pranokti save patį.

Kompozitorius Faustas Latėnas:
Norėtųsi sukurti konfliktą tarp prieštaringų muzikos krypčių. Gerai žinoma, kad Hitleris labai mėgo Wagnerio kūrybą. O kitas kompozitorius Pavelas Haasas tikėjosi, kad jo pasigailės ir rašė muziką konclagerio valdžiai. Bet tai nesuveikė. Spektaklio metu skamba jo kamerinė siuita styginių orkestrui. Manau, kad jei Pavelas Haasas ir Wagneris gyventų šiandien, tai jie būtų pagrindiniai šio spektaklio herojai. Haasas priverstų Wagnerį prisipažinti padarius nusikaltimus, atleistų jam. Gyventi vienam su kalte, o kitam kaltinti - tai taip pat nuodėmė. Tas, kuris kaltina nusidėjusį, turi liautis nuolat kaltinti kitą. Tada atsiras kitos spalvos, pasirodys Mocartas ir Vivaldi.

Dramaturgas Didje Karonas:
Dramaturgas D. Karonas ilgai bandė sėkmę įvairiuose literatūros žanruose. Pirmoji jo pjesė „Labdara pagal užsakymą“, buvo pastatyta teatre „Splendid“. Pripažinimą ir sėkmę 2002 metais jam užtikrino pjesė „Tikroji laimė“, pagal kurią jis sukūrė savo pirmąjį filmą. Nuo to laiko D. Karonas aktyviai dirbo režisieriumi, aktoriumi, dramaturgu. Nuo 2008 metų jis vadovauja vienam seniausių ir populiariausių „Mišel“ teatrui Paryžiuje. Šiuo metu teatro repertuare su dideliu pasisekimu rodomos dvi Karono pjesės - „Lemtinga nata“, kurioje jis vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų, o kita -„Alfonso sodas“. „Lemtinga nata“ parašyta 2017 metais ir vasarą buvo pristatyta Avinjono festivalyje.

„Lemtinga nata“ - įtempta ir jaudinanti kelionė į žmogaus prisiminimų ir nuodėmių gelmes jau lapkričio 27, 28, 29 d. Vilniuje. „Compensa” koncertų salėje bus pastatytas kylantis amfiteatras, kuris talpins tik 800 žiūrovų!

 

Naujienos